Patarlės ir Chaoso matematika

Pamaniau, kad šiandien man trūksta pozityvių minčių, bei jų galbūt trūksta ir kam nors kitam. Tad šios priežasties vedamas nutariau parašyti mano nuomone „kažką“ pozityvaus.

Sąkoma: „prie gero greit priprantama“. Hm, daug kas taip sako, tikriausiai visi, tik ne tie, kurie prie to „gero“ pratinasi. Visgi, palygunus kasdienybę, ir pagalvojus, kiek kiekvieną akimirką mes pratiname save prie ne tokio jau „gero“, gali kilti šiek tiek kitokios išvados dėl požiūrio į „pratinimąsi prie gero“. Į „ne gerų“ dalykų intervalą šiandiena mano nuomone įeitų, tarkim atvejai nuo:

a.) dešrėlės su mažesniu kiaulienos mėsos santykiu ragavimo antrą kartą, ir pasišlykštėjimo ragaujant sumažėjimu/dingimu;
z.) iki visiško savęs įkalinimo sistemoje, kuri individo dėl pastangų joje išlikti, neapdovanoja nei materialiai, ar juolabiau- dvasiškai. (Paradoksas šiuo atveju, ir mano nuomone, būtų tas, jog dauguma žmonių, integravusių save į tokias žalingas/nenaudingas sau sistemas, savęs negali įsivaizduoti kaip ne sistemos elementais).

Kalba, tačiau gi, eina ne apie šias sistemas, nes jose visi veikiame skirtingai, subjektyviai, ir vienus apdovanojanti sistema be abejonės gali kitą individą žlugdyti jau vien dėl kito sistemoje esančio individo veiksmų. Kalba eina apie požiūrį į gerą sau, ir gerą kitiems. Apie atpažinimą, kad neesi toje sistemoje kurioje turėtum būti, arba gal geriau sakyti: „atpažinimą, kad dabartinė sistema kurioje esi, tave apdovanoja kažkuom ko tu galbūt nesugebi priimti, arba sistema netgi visiškai neatitinka tavo dabartinių poreikių . Ir nors iš esmės fundamentalūs visų žmonių poreikiai yra vienodi (čia galima karštai ginčytis (ir esu buvęs abiejų barikadų pusėse), tačiau viskas baigsis labai šaltom išvadom, patvirtinančiom postulatą), savo poreikių dėl pačios sistemos subjektyvumo joje dalyvaudamas nepatenkinsi“.
Jei bent kiek konkrečiau apibrėžėme žalingų žmogui (žmogų čia priskirtumėm organizmui su siela ir intelektu) aplinkybių ir dalykų sąrašą (gali skambėti kaip absurdas, nes visgi turėjote suprasti, kad  toks sąrašas yra begalinis, kaip ir nežalingų aplinkybių), bei atskyrėme kitą sąrašą, t. y. nežalingų aplinkybių, galime pradėti typenti link išvadų, apie požiūrį į „gerą“, ir „pripratimą prie jo“.

1. Na pirmoji tokia kaip ir išvada imtų megztis, kad ir paėmus situaciją šiandieną, bei dar kartą pažiūrėjus į aplinką kurioje esi. Tikiriausiai pamatysi, kad dauguma aplinkinių, bei tu pats, esi linkęs skūstis. Skundas, pats, kaip išraiška, tikrai reto ir mano nuomone ligoto žmogaus galėtų būti priimtas, kaip pasimėgavimas dėl akimirkos kurioje žmogus save rado. Taigi išvada, praktiškai būtų elementari, - dauguma žmonių taikosi su tuo/prie ko nenorėtų. Kodėl jie taikosi su kažkuo (ir labai tikėtina prisitaikys/pripras), jei jie jau supranta, kad to nenorėtų? – Todėl, kad skundas liks pirmu ir paskutiniu veiksmu, padarytų siekiant sustabdyti taikymąsi/pripratimą. (Manau tik nuo auditorijos dydžio, kurią skundas pasieks ir sukels empatiją, bei vidinių besiskundžiančio motyvų stiprumo, skundas yra pasmerktas tik juo likti, ar išaugti į kažką daugiau, -judėjimą iš „taško“).
2. Na antroji, gal truputį optimistiškesnė ir daugiau gairių duodanti išvada būtų paremta numanymu, kad priežasčių mums skūstis, bei jaustis laimingai, kiekis yra begalinis. Ir apie tai buvo kalbėta keliomis pastraipomis ankščiau. Šiems kiekiams esant begaliniams, galime daryti išvadą, kad aplinkybės, dėl kurių esame linkę jaustis alkani, nesaugūs, nelaimingi, ar be gyvenimo prasmės, yra nuolatos ir visur mus supančios, tačiau supančios lygiai tiek pat, kiek ir priešingos, - leidžiančios mums prisikimšus skrandį užmingti prie teliko ir ryte žmonai atnešus kavos jaustis gyvenant gerą, prasmingą gyvenimą. Pasirinkimas, kurioms iš šių aplinkybių mes leidžiame užimti viršų gali būti ir mano nuomone yra nepaprastai įvairus, bet jis yra visiška mūsų kiekvieno atsakomybė.
3. Grįžkime prie pačių pirmų sakinių, nuo kurių pradėjau temą: „Prie gero greit priprantama“, bei prielaidos, kad „taip kalba tie, kurie tuo metu nesijaučia turintys to gero. Norėčiau paklausti po viso to, kas buvo parašyta: Visgi, prie gero ar prie blogo čia greičiau mes priprantame? Ir kiek santykinai žmonių, mes matome turinčių tai, kuo jie džiaugiasi, bei įvardina „geru“? Kaip mes dažniausiai reaguojame, kai matome „laimingus“ žmones. Ar tikrai priežastys, kodėl pamatę laimingą žmogų, pajaučiame pavydą, yra realios? Kas mums trugdo pasijausti laimingiems dėl savęs, artimų ar nepažįstamų žmonių, jei jau numanome, kad iš esmės priežasčių būti laimingi jie turi tiek pat kiek ir mes? Kviečiu suformuoti atsakymus dėl trečiojo punkto klausimų, bei pasidalinti šiais atsakymais, jei jausitės, kad nuomonė, ar post‘as kuriame atsakote, yra verti dėmesio. 

Dėkoju.