Mergina su puodeliu kavos

Saulė jau leidosi toli horizonte, o aš beviltiškai vėlavau. Iki susitikimo buvo likusios kelios varganos minutės, o paskutinė segama marškinių saga nežadėjo nieko gero. Aišku, giliai širdyje jaučiau (tikriau būtų sakyti - žinojau), jog mano viešnia manęs per daug nesmerks. Juk taip prasidėdavo kiekvienas mūsų mažytis nuotykis.

Nemeluosiu, man tai patikdavo. Jokios aiškios datos, minutės, valandos. Jokio papildomo galvos skausmo kur, kada ir kaip. Viskas neplanuotai. Viskas ekspromtu. Tik viena trumpa žinutė, paslaptingai mirksinti mano telefono ekrane, keletas paprastų ir maloniai griežtų žodžių, ir tik mums suprantamų užuominų. Arba gabalėlis ironijos, kurios skambesį atpažinčiau iš milijono.

Nemėgstu vėluoti, o ji nemėgdavo vėluojančiųjų. Ji visada man tai primindavo. Pirmą, antrą, dešimtą kartą. Žodis į žodį. Ir kiekvieną kartą tai darydama ji žvelgdavo tuo pačiu veriančiu žvilgsniu, akimirką pakeldama antakius, sučiaupdama lūpas ir tyliai nusijuokdama. Juokas, kuris galėtų nuginkluoti didžiausią armiją. Juokas, kuris šildė mane tiek daug kartų.

Mano viešnia niekada neatsisakydavo vidutinio kavos puodelio. Su daug daug cukraus, kurio didžioji dalis tikriausiai nusėsdavo dugne. Ten ir pasilikdavo, nes mūsų pokalbių metu laiko kavai paprasčiau nelikdavo. O laikas niekada nebuvo mūsų sąjungininkas ar draugas, greičiau nematomas priešas. Tas, kuris baudžia kiekvieną, trokštantį atrišti begalybės mazgą. Tas, kuris priverčia jausti menku padaru, šuoliuojančių bekrašte dykumos smėlynais.

Jos kūnas galėtų suvirpinti net pačią šalčiausią sielą, pasislėpusią amžino įšalo ledynuose. Jos maloniai sukrečiantis kvėpavimas girdimas už tūkstančių šviesmečių, ten, kur sukasi žmogaus akiai nepasiekiamos planetos, sudarytos iš mėlynų vandenynų atspalvio. Jos prisilietimas svaigesnis už stipriausią narkotiką, leidžiantis pakilti į neregėtas ir protu nesuvokiamas aukštumas, apgyvendintas besparnių debesų masyvais.

Esu jai dėkingas. Už pavasario vėją ir vasaros lietų. Už vakarinius pasivaikščiojimus, už pokalbius, nesvarbu, kokie kvaili ir bereikšmiai jie kartais būdavo. Už tavo šypsenas, tikras ir nesuvaidintas, suvaidintas ir netikras. Už karčią tiesą ir saldų melą. Už dideles telefono sąskaitas ir valandas trukusius diskusijas. Už patarimus ir akimirkas, kurias norėčiau sustabdyti.

Ir ačiū už laiką, kuris kartais mums paklusdavo.