Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Aleksas pasirodė kaime, kai Vytukui buvo jau keturi metukai. Tą pačią pirmą dieną, kai atvažiavo, praleido su tėvais. Kitą gi, tuojau po pusryčių atėjo pas Venčius.
Kai tik Julikė jį pamatė, manė kad išgrius. Staiga kaip replėmis suspaudė smilkinius, tankiai ėmė daužytis širdis, susvaigo galva. Apsidžiaugė neapsakomai, o kartu ir nusigando... Įstengusi susitvardyti, pribėgo, apkabino, pabučiavo ir apsiverkė.
– Kaip čia atsiradai? – kai nusiramino ant tiek, kad galėjo kalbėti, paklausė Julikė. – Sėskis, papasakok... Nei rašei, nei pranešei... Juk nežadėjai grįžti į Lietuvą. Ar kas atsitiko? Gal vėl kas negerai su sveikata? Gal išvis nebegrįši atgal? Ar ilgai žadi pabūti? – apibėrė ji klausimais, kai abu atsisėdo už stalo.
Susigraudino ir Aleksas.
– Atvažiavau, kaip ir buvau žadėjęs, tavęs su vaiku pasiimti, – nosine nusišluostė sudrėkusias akis, – o būsiu ne ilgiau kaip porą savaičių. Per tą laiką, manau, spėsim susituokti ir pasiruošti į kelionę. Bilietai į laivą jau išpirkti.
Išgirdus tokią naujieną, Julikei vėl pakirto kojas.
– Kokia laimė, – glaudėsi ji prie Alekso, – jau nebesitikėjau kada nors tave pamatyti. Po tiek metų vėl kartu... Negaliu patikėti. Džiaugiuosi be galo, be krašto, kad manęs nepamiršai. Ar labai buvo sunku priprasti svetimam, tolimam krašte?
– Buvo visaip, bet dabar jau viskas gerai. Daug ko išmokau iš dėdės, daug ko patyriau ir pats, pramokau kalbos, prie visko pripratau ir prisitaikiau. Niekada nenorėčiau gyventi čia. Kad ne tu, nebūčiau ir dabar atvažiavęs. Kai jau išvažiuosim dabar, tai visam gyvenimui. Kai ten pagyvensi, tai ir pati nenorėsi čia grįžti.
Atėjusi iš lauko Ventienė ir pamačiusi tokį svečią, net aiktelėjo.
– Viešpatie! Aleksas! Iš tokios tolybės, tiek metų nematytas... Ko lauki? – atsisuko ji į Julikę, – kodėl nevaišini tokio brangaus svečio? Aš tuoj, – sujudo motina, – o pareis tėvas gal ir buteliuką suras...
– Ačiū, nieko nereikia. Aš jau po pusryčio, – pabučiavo jai į ranką Aleksas. – Gal kiek ir per ankstyvas toks svečias, bet subėjau, norėjau kaip greičiau visus pamatyti. Su Julike mes jau susitikome, bet dabar labai norėčiau pamatyti ir sūnų. Parodyk, Julike, kur tas mūsų „Vytautas Didysis“, – kreipėsi į Julikę, – turbūt dar miega, kad nesimato.
Čia jau motinai ir Julikei pritrūko kalbos. Jos keistai susižvalgė ir, kaip Aleksui pasirodė, įtartinai nutilo.
– Dabar jo čia nėra. Jis miestelyje pas Kastutę, – po trumpos tylos vos išlemeno Julikė.
– Ar jūsų Kastutė miestelyje? – susidomėjo Aleksas, – ką ji ten veikia?
– Ji jau seniai ten gyvena, – maloniai paaiškino motina.
– O kodėl vaikas pas ją?
– Na, nuvežėm... Sakom tegul kiek pabūna pas tetą... – švelnino padėtį motina, – rytoj parsivešim...
– Ko laukti rytdienos? – pakilo Aleksas, – ir šiandien dar ne vėlus metas. Einu namo, pasikinkysiu arklį, nuvažiuosim abudu su Julike ir parsivešim. Noriu kaip greičiau jį pamatyti...
Kas beliko daryti Julikei? Ji tik spėjo persirengti išeiginiais, o Aleksas jau prie vartų. Važiuodami jie mažai kalbėjosi. Aleksas vis ragino arklį, o Julikė galvojo, ką reikės sakyti, kai atvažiuos pas Kastutę.
Arklys visą kelią bėgo risčia ir jie netruko pasiekti miestelį. Atvažiavę neužsuko nė į kiemą. O kam? Tik pasiims vaiką – ir atgal. Palikę arklį su bričkute tiesiog gatvėje, jie pasibeldė į duris.
Jų ateinančių Kastutė nė nematė. Ji virtuvėje skuto bulves, o Vytukas supavosi ant medinio arkliuko.
– Prašom, – pakvietė, išgirdusi beldimą ir, padėjusi į šalį krepšą su bulvėmis, nuėjo atidaryti durų. Tarpduryje pamačiusi Aleksą, Kastutė labai nustebo.
– Kokie netikėti svečiai... – puolė mazgoti rankų, – prašom arčiau. Gal po kokią stiklinę arbatos su uogom? Aš tuoj, – bet Julikė ją pertraukė.
– Nesirūpink, mes tik trumpam. Tik pasiimam vaiką ir išvažiuojam. Ilgai negaišinsim.
– A, štai kas, – nuleido rankas Kastutė, – vaiko atvažiavot?
– Tėvas mėnesį plaukė laivu per marias, kad jį pamatytų. Dabar jau jis mus, mane ir Vytuką pasiims pas save, – skubiai paaiškino Julikė ir žengė prie vaiko maloniai jį kalbindama.
– Žiūrėk, vaikeli, kokį saldainį aš tau atvežiau. Na, eikš gi pas mane, mažulėli. Saldainiukas gražus, skanus... Aš ir daugiau jų turiu... Jeigu ateisi pas mane, visus atiduosiu... O jei ne, atiduosiu dėdei... – bet vaikas nušoko nuo arkliuko ir, pribėgęs prie Kastutės, įsikibo į jos sijoną. – Na, ateik gi, ko bijai? Aš tave labai myliu, – pabandė paimti vaiką už rankytės Julikė, bet, Vytukas tik paliestas, ėmė verkti, trepsėti kojytėmis vis kartodamas „ Neisiu, nenoriu, nemyliu... “
– Kaip čia yra, – matydamas tokį vaizdą stebėjosi Aleksas, – gal tu jį nuskriaudei kada? Gal mušei, kad jis taip bijo tavęs? – piktokai paklausė jis Julikės.
– Kur nebijos? Pirmą kartą atėjusi kažkokia svetima nepažįstama teta nori atimti jį iš mamos... – paėmusi ant rankų ir nosinėle šluostydama šlapią nuo ašarų veidelį, pasakė Kastutė. – Neverk, niekam aš tavęs neatiduosiu, – ramino ji bučiuodama ir glausdama prie savo veido vis tebeverkiantį vaiką.
– Ką čia meluoji? – dar bandė ginčytis Julikė, bet Kastutė tik nusijuokė.
– Na, gal antrą... Pirmas kartas buvo, kai atėjot su fotografu. Tada irgi jį privirkdei, kai norėjai pasisodinti ant kelių. Turėjau daug vargo, kol nuraminau...
– Palaukit, – staiga jas nutraukė Aleksas, – ar galit kas paaiškint, kas čia darosi? Nieko nesuprantu.
– Galima ir paaiškinti, – nė kiek neprieštaravo Kastutė, – nežinau ką ji tau sakė, bet aš pasakysiu taip, kaip buvo. Kai Julikė laukėsi, jos abi su mama įkalbėjo mane, kad vaiką pasiimčiau sau. Kai tik jis gimė, taip ir atidavė į mano rankas. Per žiemą sūpavau kamaraitėje, o vasarą atvežė į miestelį. Kaip Dievą myliu, nė karto nebuvo užėjusi pasižiūrėti, kaip vaikas auga. Kur gi ne, mat gėdijosi žmonių, kad sesuo susigavo vaiką... Taip ir likau po šiai dienai „merga su vaiku“. Iš karto buva skaudu, o dabar jau pripratau... Kaip bebūtų, vaikas – mano. Kai krikštijom, metrikus surašėm mano vardu. Užsiauginau pati viena ir niekam aš jo neatiduosiu, nė negalvokit.
Išklausęs Kastutės pasakojimo, Aleksas suglumo. Jis pasižiūrėjo į vieną, paskui į kitą. „ Suprask dabar, žmogau, kuri iš jų meluoja. Bet vien tai, kad vaikas pas Kastutę ir nė artyn neprisileidžia Julikės... Labai panašu, kad Kastutė sako tiesą. Ar gali būti taip, kad vaikas paliktas pas tetą paviešėti dienai, kitai, verktų ir šaukdamas bėgtų tolyn nuo savo motinos? “
– Ar tiesa, ką sako Konstancija? – staiga atsisukęs į Julikę griežtai paklausė jis. – Tiktai sakyk teisybę. Pati gali suprasti, kad čia ne juokas. Aš kaip vaiko tėvas turiu žinoti visą tiesą.
– Meluoja, viską meluoja, – įžūliai gynėsi Julikė, – matė, kaip aš visą laiką verkiau, kai gimus vaikui iš nevilties norėjau pasikarti. Pati pasisiūlė, kad tik sau galo nepasidaryčiau. Man pačiai nė į galvą nebūtų atėję prašyti tokio dalyko.
– Na, šitą viską mes dar išsiaiškinsim, o dabar mums čia nebėra kas veikti. Užteks gąsdinti vaiką, – pasakė Aleksas, – žiūrėk kaip piktai, net susiraukęs žiūri į mane. Kažkoks nepažįstamas dėdė  akių nuo jo nenuleidžia ir net bando prieiti arčiau... Visa laimė, kad yra kas taip gerai jį saugo, – švelniai nusišypsojo sūnui Aleksas ir jie su Julike išėjo.
2012-12-03 11:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-04 15:13
Marquise
Gerai rašot. Kalba ir pasakojimo būdas atitinka vaizduojamą laikmetį, kultūrą, papročius (bent jau tiek, kiek aš žinau). Kartais malonu persikelti į praeitį.

Laukiu tolimesnio pasakojimo.

Nuo manęs IV
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 25]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą