Noriu paklausti, ar aš beviltiška?

Dabar aš matau.
Visa tai, kas atrodė tikra, buvo iliuzija, atsiradusi iš niekur, niekam nežinant.
Dabar aš žinau, kaip baigsis mano gyvenimas.
Jis baigsis čia.
Iš šio košmaro manęs neišgelbės niekas.


Bėgau nežinodama kur.  Svetimas kraštovaizdis praplaukdavo akyse. Įsiminiau tik upę, tekančią vis srauniau, platėjančią ir gilėjančią. Upę, atnešusią man pražūtį.  Sustojau supratusi, kad daugiau nebeturiu, kur bėgti. Stovėjau saloje, kurią juosė purvinas upės vanduo. O tie žmonės, kurių bijojau, grėsmingai artėjo prie manęs. Galvoje mintys staigiai keitė vieną kitą. Tiek daug visko buvo nepadaryta, o aš žinojau, kad vos už kelių sekundžių mirsiu. Nusišypsojau, juk kažkada to norėjau. Mirti, viską palikus, iškeliauti ten kur geriau. Norai pildosi, tik kai kurie per vėlai. Gal paprašyti, kad trumpam mane paleistų?
Debesys tapo tamsesni. Supratau, kad atsakymas į mano klausymą, yra ne. Atrodė, kad tuoj pradės lyti, ir ašaros pradėjo tekėti skruostais. Sau tyliai kartojau, kad viskas bus gerai, nors pati tuo netikėjau. Neturėjau nė menkiausios galimybės išsigelbėti. Aplink tapo tamsiau. Nenorėdama matyti, ateinančios mirties, užsimerkiau. Tą akimirką širdyje tapo ramu, nebebijau. Užmiršau, kur esu, ką veikiu, tik skruostais vis dar riedėjo ašaros, nesupratau, kodėl verkiu.
Kai atsimerkiau gulėjau savo lovoje.  Pažiūrėjau į laikrodį, buvo trečia valanda nakties. Gerokai per anksti keltis ir eiti į mokyklą. Žinojau – nebe užmigsiu. Pabandžiau atsikelti, bet kūnas priklausė ne man.  Lyg būčiau sukaustyta nematomų grandinių, neleidžiančių pajudėti iš vietos. Priešintis tam, ko net nematau, nereikalingas laiko ir jėgų švaistymas, juolab, žinojau, ilgai tai netruks.
Po keleto sekundžių bandžiau vėl. Šį kartą atsikėliau lengvai, be vargo. Apsidairiau aplink, nors žinojau, kad šiame kambaryje esu visiškai viena ir nieko svetimo čia būti negali. Iš gretimo kambario girdėjau tėvų kvėpavimą, kuris šiek tiek įkvėpė drąsos atsikelti iš lovos ir nueiti į virtuvę vandens. Nemėgdavau likti viena namuose, o ypač naktimis. Užklupdavo paranoja, neleidusi pasidžiaugti vienatve. Tiesa, turiu jai puikų priešnuodį: butelį degtinės. Maždaug po pusės butelio išnykdavo visos baimės, o išgėrusi visą, krisdavau į lovą lyg užmuštą. Nei sapnų, nei prabudimų, nieko. Tiesa, tai turėjo didelį minusą: rytais jausdavausi labai prastai ir visa diena būdavo praleista lovoje.  Nebent, atsikeldavau dar girta ir butelis tapdavo vėl geriausiu draugu. Viskas priklausydavo nuo dienos, kada turi grįžti tėvai. Kad ir kaip kartais norėdavau, kuo greičiau nuo jų pabėgti, visuomet džiaugiuosi naktį išgirdusi jų kvėpavimą.