Dvilypė

Išties labai šalta rudens diena. Žmonės vaikšto apsimuturiavę šalikais, užsimovę pirštines ir užsidėję vilnones kepures, bet ir tai negelbėja. Kiekvienas jaučia iki kaulų geliantį šaltį kartas nuo karto giliai įkvėpdami, sukosėdami ir per pirštines bandydami įpūsti pirštams nors dalelę šilumos.

Niekas net neįtarė, kad visai netoli, už miesto stovinčiame apleistame pastate, žmogus gali bėgti nuo kažko siaubingo… negailestingos būtybės angelo veidu. Jis lipa per šiukšles, suklumpa ir akimirkai įsiklauso į tylą, nieko neišgirdęs stojasi ir vėl bėga laiptais ieškodamas kur galėtų pasislėpti…

Tuo metu į pastatą įeina žavi raudonplaukė ir atšiauraus veido vyras. Jis paduoda jai ranką padėdamas apeiti šiukšles nesuklumpant ir vis nepaliaujamai dairosi.

-Manai jis gali būti čia? – paklausia abejingai mergina, net nesivargindama apsižvalgyti žengia ant laiptų, vyras metasi prieš ją ir lenkia ją vienu žingsniu lyg tai padėtų ją apsaugoti.

-Taip, ką tik mačiau, kaip įbėgo, gal pasislėpt bando, bet kur jis čia pabėgs… – svarsto vis dar įnirtingai dairydamasis.

-Idiotas. – saldžiai nusišypso mergina. Iš už nugaros išsitraukia pistoletą ir jį užsitaiso, vos tai padariusi atsainiai nuleidžia ranką prie kojos.

Kaip tik tuo metu vyras pamato besiblaškantį vaikiną ir vos tik jis pradeda maldauti pasigailėjimo, negailestingai spiria jam į pilvą taręs „Tylėk, asile“ ir nusispjauna šalia vaikino, kuris iš skausmo suklupęs ant kelių dengia galvą. Mergina priklaupia ant vieno kelio šalia vaikino ir kaire ranka griebusi už plaukų atlošia galvą šypsodamasi tokia šlykščia šypsena, jog tai labiau priminė paniekos vypsnį, kuris jos mielam veideliui netiko.

- Na ką… galvojai, kad gali mane apvogti, ir viskas tuo ir pasibaigs? – stipriau sugniaužia kumštyje jo plaukus.

- Ne, aš nežinau, aš nieko nenorėjau, mes…

-Žodžiu, dabar taip. – prideda pistoletą prie smilkinio taip, kad vaikinas puikiai jį jaustų. –Turi penkias sekundes pasakyt, kur padėjai MANO žolę arba tavo smegenys papuoš šią sieną.

-Nu… mes ją… nu nebėra jos! – vaikinas pradeda drebėti ir gniaužyti rankas, tai pastebėjęs vyras žengia arčiau pasiruošęs bet kam.

-Kaip suprast nebėra? – šypsena dingsta nuo jos lūpų, mergina pakreipia galvą ir susiraukusi žvelgia į menkystą.

-Surūkėm! Viskas! – pajutęs kaip pistoletas kone įsirėžia į smilkinį prisimerkia. – Prašau, nereikia… aš galiu…

-Hm… – pavarto akis mergina. – Neteisingas atsakymas.

Šūvio garsas perskrodžia mirtiną seno pastato tylą. Mergina atsistoja nuvalo šautuvo vamzdį ir pirštais nubraukia nuo veido kelis kraujo lašelius, nepatenkinta pažvelgia į išteptą ranką. Dar atsisuka į vyrą, kuris kartu su ja atėjo, o dabar tiesiog stovi be žado ir spokso į lavoną.

-Eini? – taria žengdama prie durų.

-… taip. – papurtęs galvą pasiveja ją partneris. Tik išėjusi į lauką mergina išsitraukia cigarečių pakelį. – Tai ką dabar darom?

-Dabar? – perklausia raudonplaukė. Užsidega cigaretę ir išpučia dūmus.  – Atšvęst. – ir meiliai nusišypso tapdama visiškai kitu žmogumi.

Po kiek laiko mergina su tuo pačiu vyru eina takeliu daugiabučio kieme. Merginos rankos sukištos į džinsų kišenes, žingsniai tvirti, galva atlošta, bet akyse nebėra tos žudikiškos liepsnelės, atrodo ji moteriškesnė, miela ir drovi.

-Žiūrėk. -  prabyla monotonišku balsu. – Kadangi už žolę pinigų nėra, reiks amfą prastumt visą iš karto, kitaip pelno nebus.

-Visą iš karto? Kas norės pirkti penkis kilogramus amfos? – nustebęs papurto galvą, bet sutikęs piktą merginos žvilgsnį kaip mat užsičiaupia.

-Čia tavo darbas. Aš gaunu, tu platini, pameni?

-Na, taip, bet… – vis dar negalėdamas atsikvošėti bando išsilygti.

-Jokių bet. Kai surasi iškarto skambink man, aišku? – mergina lyg kokiam bukapročiui lėtai ištaria žodžius paskutinį pabrėždama dar pažiūri į jo akis gan piktu žvilgsniu.

-Nu aišku, bet nieko nepažadu…

-Pažadų man ir nereikia, man reikia rezultatų. – palikusi jį vieną ten stovėti mergina atidaro namo laiptinės duris ir dingsta už jų.

Namuose apsitvarkiusi kambarius, padėjusi paruošti broliui pamokas ir mamai padariusi valgyti, mergina išsiruošia pas draugą. Dar kiek padvejojusi užrakina namų duris nusišypso pati sau.

-Na ir dienelė. – taria išeidama pro laiptinės duris į tamsų kiemą.

Pas draugą pokalbis ilgai nesiriša, nes mergina vis kažko nerimauja, jos dėmesys dažnai nukrypsta į „darbinius“ reikalus. Galiausiai jie abu atsisėda svetainėje ant patogios sofos ir raudonplaukė nusiramina.

-Kaip reikalai? – perklausia nežinia kelintą kartą draugas.

-Nekaip. Žolė pavogta, jos nebeatgausim, amfą reikia greitai prastumti, nes nebėra pinigų naujai gauti, o dar juk pavalgyt kartais reikia. Šūdinai sekas.

-Na taip, tikrai ne kažką… negalvoji, kad reiktų mest visą tą reikalą? – mergina tai išgirdusi svajingai atsidūsta.

-Kiekvienos dienos, kiekvieną sekundę. Bet ką aš dar galiu daryt? Negi parsidavinėt eisiu? Va, reikia pinigų, tai ir prekių gaunu – prastumiu.

-Hm… tu tiesiog per daug įsitempus. Tau būtinai reikia atsipalaiduot, pasitūsint! Davai, šiandien kažką tokio surengiam? Prasiblaškytum, atsipalaiduotum…

-Na, gerai. – mergina nusišypso.

Vos po kelių valandų į butą prisirenka daugybė žmonių. Vieni šoka grojant trankiai muzikai, kiti bando rėkdami susikalbėti. Mergina vis dar sėdi ant sofos ir geria raudoną vyną abejingai žvelgdama kiaurai žmones. Staiga prie jos atsisėda žavus nepažįstamasis ir jai atkreipus į jį dėmesį labai meiliai nusišypso.

-Sveika. – galiausiai prataria.

-Labas. – atsako mergina šiek tiek susidomėjusi situacija.

-Geras vakarėlis, taip? – pasimuisto nepažįstamasis.

-Neblogas. – nusivylusi vėl pradeda žiūrėti į kitą draugų būreli, o gal ir kiaurai pro jį, tiesiog į nieką.

-Klausyk, gal nori pašokt? – vėl atkreipia raudonplaukės dėmesį. Ši atsistoja ir ištiesia jam ranką.

-Galim. – šypsena nušviečia jos veidą.

Jie abu juda pagal muzikos ritmą, mergina pasisukinėja aplink, juokaudama tai prisitraukia nepažįstamąjį artyn, tai atstumia ir taip iki tol, kol jis pasiūlo jai eiti pas jį.

Ryte mergina atsibunda svetimame bute. Apsižvalgo, bet niekas tame kambaryje nepatraukia dėmesio, o lova jau tuščia. Lėtai lyg pasimėgaudama apsirengia, patikrina ar pistoletui viskas gerai ir jau įsitikinusi, kad jis nebuvo liestas atsistoja ir įsidėjusi jį į dėklą už nugaros išeina pro duris apsižvalgyt kitose patalpose.

-Labas rytas. – nusišypso įėjusi į virtuvę, kurioje prie stalo sėdėjo tas pats nepažįstamasis, kiek susimąstęs, pasirėmęs ranka ir žvelgiantis pro langą.

-O, labas. Gerai išsimiegojai? – jis atsistoja ir nebežino kur dėti rankų, galiausiai susikiša jas į džinsų kišenes.

-Atrodo. – atsakiusi mergina atsisėdo prie stalo priešais jį.

-Kavos ar arbatos? – šyptelėjęs atsuka jai nugarą ir nueina prie dujinės, kaičia arbatinuką.

-…arbatos. – mergina atsidūsta ir atsilošia kėdėje.

-Tai seniai jau dirbi narkotikų versle? – mesteli pro petį ir nemato, kaip mergina staiga persimaino: įsitempia, ranką mesteli už nugaros ir susiraukia.

-Vau, net nenutuokiu apie ką čia kalbi…

-Taip, lyg tavimi būtų galima patikėti. – atsisukęs pavarto akis. – Be to, kad daug teko apie tave istorijų išgirsti, tavo ginklas puikiai įrodo mano tiesą.

-Ir ką apie mane esi girdėjęs? – nejaukiai pasimuisto kėdėje ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės.

-Apie tai, kokia žiauri, negailestinga esi…

-Galbūt, galbūt… žmonės daug ką gali kalbėti. O pačiam, nebaisu būti su žiauria, negailestinga ir dar ginkluota moterimi? – mergina kreivai šypteli pamačiusi jo sumišimą.

-Nežinau, bet juk be reikalo jie taip nekalbėtų?

-Vadinasi, kalba su reikalu. – raudonplaukė kiek atsipalaiduoja ir dar plačiau nusišypso.

-Visada norėjai tokio gyvenimo?

-Aišku, kad ne. Tiesiog taip jau gyvenimas pasisuko… tik nesijuok, mokykloj tai norėjau veterinarė arba teisininkė būt.

-Eik, eik. – nepažįstamasis bando šypsena paslėpti užsidengdamas pirštais burna.

-Būtent, bet tada susidėjau su kitokių norų turinčiais žmonėm… žodžiu, taip išėjo, kad esu kuo esu. Pasitraukčiau, jeigu tik galėčiau, bet yra daug… – mintis nutrūksta, nes merginai suskamba telefonas. Ji išsitraukia jį iš kišenės ir tiesiog akyse vėl tampa kitu žmogum. Iš kažkur atsiranda griežta ir abejinga veido išraiška, ekrane mirkčioja žodis „partneris“. Po dar kelių sekundžių ji nuspaudžia atsiliepimo mygtuką.

-Ei, gali kalbėt? – pasigirsta iš telefono, vaikinas nusisuka ir net nebando įsiklausyti.

-Taip, kas yra? – raudonplaukės net tonas griežtas, o balsas keliomis oktavom žemesnis, piktesnis.

-Yra pirkėjas amfai.

-Rimtai, kas? – raudonplaukė nejučia pradeda trumpais nagais barbenti į stalo paviršių.

-Kažkoks bičas iš Panevėžio, nepažįstu.

-Hm… šiandien vakare prie marių įprastoje vietoje. – nelaukdama jokio atsakymo padeda ragelį.

-Darbo reikalai? – perklausia vaikinas, kuris pabudina ją iš savotiško susimąstymo. Mergina atsistoja, įsideda telefoną į kišenę ir šypteli.

-Taip, turiu eit. – apsisuka ir koridoriuje apsimovusi batus atidaro duris.

-Dar susitiksim? – sustabdo ją nepažįstamojo balsas.

-…Būtinai. – su šypsena užtrenkia duris ir nulipa laiptais bandydama susigaudyti kaip grįžti namo.

Vakare mergina ateina prie perkėlos, iškart atpažįsta du su ja susitikti atėjusius žmones.

-O štai ir tu čia. – mergina pasisveikina su draugu, kuris vakar vakare surengė vakarėlį.

-Na, taip, vis tiek kartu su juo buvom, tai sumąsčiau kartu ir ateit. – mergina linkteli ir atsisuka į partnerį.

-Na, tai kas per pirkėjas?

-Nežinau, aš paplatinau gatvėse žinią, kad parduodam visą iš karto, paskambino kažkoks bičas, sako, kad iš Panevėžio ir supirks viską labai brangiai. – trūkteli pečiais vyras.

-Susitarei dėl susitikimo?

-Jo, šiandien mano rajone. Sakė viską atsinešt iškart. – patvirtinęs partneris tik skėstelėjo rankom.

-Ne, kažkas čia įtartino… – sudvejojo draugas.

-Įtartinai ar ne, nueit pasižiūrėt vis tiek reikia. Sužinosim kiek siūlo, ar apsimoka… – nutarė raudonplaukė ir linktelėjo partneriui.

-Bet vis tiek negerai pašaliniams prakišinėt. – atsikirto jis.

-O ką daryt? Jei norim tiekėjų neprarast, reikia tą parduoti ir greitai, jau nebesvarbu kam. – papurtė galvą mergina.

-Negerai jūs čia, negerai… – atsidūsta draugas.

-Nieko mums neatsitiks. Jei parduodam, ryt naują partiją gausim. – raudonplaukė uždeda draugui ant peties ranką ramindama.

-Žiūrėk tu man, o tai ligoninėj tikrai neaplankysiu.

Juokdamiesi visi išsiskirsto kas sau. Mergina dar ilgai tą naktį neužmigo galvodama apie draugo ištartus žodžius, bet išaušus rytui, o po to praėjus dienai ir sutartą valandą prie partnerio namų susitinka abu platinimo dalyviai.

-Veluoja. – pastebi mergina.

-Gal išvis nebeateis. – pastebi partneris.

-Geriau ir neateitų.

-Kodėl? Kažkokios problemos?

-Nežinau, nepatinka man visa šitai. – abejoja raudonplaukė, dairosi, nerimsta.

-Nesiparink, viskas bus gerai. Nori parūkyt? – pasiūlęs partneris ištiesia cigarečių pakelį. Mergina pasižiūri į jį abejingai.

-…Ne. – partneris išgirdęs atsakymą tik trūkteli pečiais ir išsitraukia cigaretę. Bet prie jų prieina žmogus.

-Sveiki, aš čia dėl… prekės? – prataria atsargiai.

-Pas mumis pataikei. Tai kiek siūlai? – atsako mergina.

-O tai prekės neparodysi? – atsitraukia žingsniu atgal, partneriai susižvalgo.

-Tas pats tau galioja. Pinigai yra? – perklausia partneris.

-Yra, bet jūs pirmi. – pirkėjas nerimauja. Mergina ilgai pratempia mąstydama ir dar kartą susižvalgo su partneriu, kai staiga išgirsta policijos sireną.

-Mentai! Kaziole tu! – užšaukia ant merginos.

-Ne aš… – nespėja atsakyti, kai pamato į save nukreiptą šautuvą.

Šūvis sudrumsčia tylą. Mergina griebiasi už pilvo ir ją pagauna partneris, kuris dvejoja ar bėgti paskui šaulį ar laikyti merginą. Ši pradeda dusti krauju ir jos galvoje netikėtai pasigirsta kažkada perskaityti žodžiai, kad prieš mirtį žmogus, kuriuo tapai pamato žmogų, kuriuo galėjai būti. Partneriui vis dar tebelaikant merginą visai netikėtai ant takelio atsiranda švytinti iliuzija matoma tik raudonplaukės akims. Juodais plaukais, tvarkingu kostiumėliu pasipuošusi ji pati. Ji nusišypso ir pažiūri į už rankos laikomą berniuką, tada jų abiejų liūdni žvilgsniai su gailesčiu įsminga į ją. Merginos skruostu nurieda ašara, ji paskutini kartą sukosėja ir kartu su gražia iliuzija pasineria į tamsą.