Prisiminus Vaciuką

Kiek jam buvo metų – niekas nežinojo. Sunku ir nuspėti, nes visada jį prisimenu tokį patį. Vaciuką laikas nei sendino, nei jaunino. Vieni manė, kad jam jau gerokai virš aštuoniasdešimt, kiti spėliojo, kad gal tik šešiasdešimt, o man atrodė, kad jam nei daugiau, nei mažiau, bet šimtas metų. Ne dėl to, kad jis taip atrodytų, tačiau dėl to, kad niekaip neatsikratydavau nuojautos, jog jis atėjęs iš praeito dešimtmečio, iš kitos, pasauliui nežinomos epochos. Visi kaimo gyventojai, nesvarbu ar jį mylėjo, ar jo nekentė laikė Vaciuką kaimo siela.
  Jo kūnas buvo liesas ir smulkus, tačiau ganėtinai tvirtas atlaikyti nelengvą senatvės naštą. Skruostikauliai buvo ryškūs ir atsikišę, o apatinė veido dalis nuo nosies iki ausų įdubusi ir suskilinėjusi į daug mažų lygiagretainių. Jo veidas visada buvo išteptas natūraliais gamtos produktais: prakaitu ir juoda žeme. Vaciukas turėjo storas lūpas, kurių viena dalis buvo labiau ryškesnė ir išsikišusi nei kita. Apatinė lūpa dažnai ištindavo išgėrus didelį kiekį degtinės arba pūliuodavo nuo neatsargių įkandimų į karštą bulvę. Gyveno jis vienas, tačiau puikiai pats savimi pasirūpindavo. Dar armijos laikais išmoko virti barštienę ir bulves su lupyna. Gyveno nedideliame namelyje pakalnėje. Besilupantys, geltoni namo dažai vertė atkreipti dėmesį į šio senolio gyvenimą.
  Jis neturėjo daug draugų ar priešų, su juo mielai pabendraudavo stiprūs ir jauni kaimo vyrai stoviniuojantys prie parduotuvės ir skanaujantys alutį. Tiesa, vyresnės moteriškėlės nelabai jį mėgo, ypatingai antrapus kelio gyvenanti kaimynė Kazimiera. Niekaip negalėjo pakęsti, kad jos vyrą nusitemps Vaciukas švęsti eilinės darbo dienos, kuri ir vėl nueis šuniui ant uodegos. Jei kas nors pakliuvo į Vaciuko draugiją, tai iš jos be egzistencinių pasaulio reiškinių įprasminimo negrįždavo.
  Aplinka, kurioje gyveno Vaciukas, buvo ypatinga. Atrodė, kad kai sukūrė Dievas pasaulį per septynias dienas, tai toks tas pasaulis ir liko nepaliestas ir labai gražus jo kieme. Ožkos laisvai ganėsi po sodžių, aplink lakstė triušiai ir graužė žoles, piktžoles, kurios jautė Vaciuko kieme begalinę laisvę, todėl stiebėsi vis aukštyn ir aukštyn. Visi galėjo jaustis savimi, niekam nereikėjo savęs varžyti. Jo kieme kartais pasijausdavau it džiunglėse.
    Jo arklys Balčius buvo tikras Vaciuko pasididžiavimas. Tai buvo pats brangiausias ir ištikimiausias jo bendražygis. Einu kartą iš mokyklos į namus ir matau, kaip tas arklys kartu su vežimu, kuriame guli parkritęs Vaciukas, įvažiavo į griovį. Šalia nuriedėjęs baltosios butelis ir besimėtantys, ir kartas nuo karto pakylantys į orą švelnaus vėjo ištaršyti polietileniniai maišeliai. Stabteliu, apsižiūriu, ar viskas gerai Vaciukui, ir tik išgirdusi pora keiksmų bei keletą vulgarių dejonių einu toliau namo. Dažnai taip mane, grįžtančią iš mokyklos, pasitikdavo Vaciukas ir jo Balčius. Tai tapo mūsų trijų bendra susitikimo ceremonija.
    Kartą, valgydama šviežių kopūstų sriubą, išvydau pro langą Balčių. Jis lėkė žaibišku greičiu asfaltuotu grindiniu. Seno vežimo ventiliai nespėjo diktuojamam arklio ritmui, dėl to nesisuko ir braižė grindinį, kuris kartais taip įsiplieksdavo, jog matydavai žaibo uodegą Balčiaus užnugaryje. Pribėgau kartu su mama prie kito lango, pro kurį geriau buvo galima įsižiūrėti į vežimo vidų. Kaip mums palengvėjo, kad jame nebuvo Vaciuko. Tokiu greičiu lekiantis Balčius būtų stipriai sužalojęs šeimininką. Pasirodo, Balčius lėkė į trijų laukų kryžkelę, kur gyveno Vaciuko sugėrovai. Atitrūkęs nuo grandinės Balčius skubėjo pas savo šeimininką, kuris jau septintą baltosios taurelę kilnojo ir kaštavojo.
    Kaip jau sakiau, Vaciukas neturėjo daug priešų ar draugų galbūt dėl savo ypatingo bruožo – jis buvo be galo sąžiningas. Ateis, žiūrėk, Vaciukas naktį į namus prašyti penkių litų, tai neabejok ir duok. Kad ir koks bus girtas tuo metu, bet tave įsidėmės ir visada viską grąžins iki paskutinio cento. Atrodė, kad jis užsirašydavo savo slaptoje, nematomoje knygelėje kiekvieną pasiskolintą litą ir kam jį grąžinti. Kartais net pats pamiršdavai, kad skolinai Vaciukui, kai šis ateina su dešimties litų kupiūra rankose.
Apie jo asmeninį gyvenimą nelabai ką žinojau, tik močiutė pasakojo, kad prieš daug metų jis gyveno su savo šeima ir vaikais laimingą gyvenimą, kol Vaciukas išdavė savo žmoną dėl degtinėlės. Žmona neapsikentusi betvarke namuose, paliko jį vieną su Balčiumi ir išvažiavo su vaikais į kitą kaimą. Nors jo tikrųjų vaikų nebuvo šalia, tačiau kaimo vaikai ir aš labai mylėjom Vaciuką. Visada pas jį apsilankius patirsi kažką naujo ir neįtikėtino.
  Vasara, per atostogas, atvažiuodavo pas mane pusseserė. Ko tik su ja neprisigalvodavom, vis iškrėsdavom kokią šunybę ar išdaigą. Buvom labai neramios ir pasiutusios. Kartą su Kazimieros dukra sugalvojom aplankyti Vaciuką. Išgirdom naujieną, kad jo mažasis namų sargas atsivedė šuniukų. Vos tik pravėrus namų vartelius, mus iškart pasitiko Vaciukas, kuris pasivadino mus į daržinę, kur ir buvo gimdyvė su trimis mielais šuniukais. Naujagimiai buvo labai maži ir nejudrūs. Jie dar nieko nematė, tik skleidė malonų ir skambų inkštimą. Kiekviena pasiėmėm į rankas po vieną mažylį ir apžiūrinėjom, glostinėjom ir stengėmės pabendrauti su mažyliais. Kiekvieną dieną ėjom pas Vaciuką lankyti šuniukų. Atnešdavom jiems šviežio pieno ir maitindavom juos su pipete, nes šuniukų mama labai nusilpo po gimdymo ir negalėjo pakankamai išmaitinti savo vaikų. Kai šuniukai paaugo, Vaciukas ėmėsi ieškoti šeimininkų jiems, nes pats nebūtų sugebėjęs tokį būrį išmaitinti, kai pats vos suduria galą su galu. Iškart su pussesere nusižiūrėjom mums labiausiai patikusį ir pasisiūlėm tapti vieno iš trijų šuniukų globotinėmis. Vaciukas sutiko ir atidavė jį mums. Kiek džiaugsmo turėjom visą vasarą augindami šuniuką, na ir vargo, nes mažylis augo ne itin švarioje aplinkoje, dėl to jo visas kailiukas buvo apėjęs blusomis. Net širdį suspaudė, kai vargšą šuniuką maudėm. Stovėjo sau ramiai vonelėje, kol tepėm specialiu tirpalu nuo baisiųjų blusų ir muilavom, o šis tik gailiai žiūrėjo į mus. 
    Mano pusseserė buvo iš miesto, tad kartais labai tuo didžiuodavosi. Vis pabrėždavo, kad čia kaimas, o vat ji iš miesto. Tačiau man patiko, kad ji buvo smalsi miestietė. Kartą vėl nuėjom pas Vaciuką nuotykių ieškoti, nes kur daugiau jų bus, jei ne pas jį. Nesuklydom, išties patyrėm nuotykį. Vaciukas kaip tik tuo metu ėjo šerti savo dvi ožkas. Stebėjom, kaip jis maitina jas šienu, duoda kvapnios žolės. Staiga Vaciukas sušuko: „Ei, mergiščios, ateikit ožkas man padėt pamelžt, pavargęs aš, rankas skauda“. Mes tik susižvalgėm ir nejaukiai susijuokėm lyg poniutės, kad jau ne ne, tokio dalyko nedarysim. Na, bet po dar vieno, trečio raginimo sutikom. Padavė mums didžiausius kibirus, mažą medinę kėdutę ir atvedė ožką. Kadangi aš iš kaimo, tai pusseserė nusprendė, kad aš pirma privalau pradėti melžti ožką. Kiek besistengiau niekaip nepavyko išspausti bent lašelį pieno, tad perdaviau estafetę pusseserei, kuriai taip pat nelabai sekėsi, nes vis juokėsi ir negalėjo patikėti tuo, ką daro. Susinervino tada Vaciukas, kad čia šposus krečiam ir išvarė mus iš kiemo, o mes visą laiką tik juokėmės ir visiems pasakojom apie naują patyrimą melžiant ožką.
  Vaciukas mane praminė didžiąją padauža, turbūt net nereikia sukti galvos, kodėl jis mane taip praminė. Jo kieme augo be galo sena ir aukšta obelis. Kiekvieną rudenį ji prinokindavo nuostabaus saldumo obuolius, kurie neišsilaikydami sunkaus svorio ir saldaus vandens kiekio viduje, krisdavo žemyn. Tai buvo patys gardžiausi obuoliai, kokius tik žmonės yra ragavę, bet ir patys nuodėmingiausi, nes Vaciukas tik ne daugeliui leisdavo nuostabiais jo kiemo vaisiais pasmaguriauti. Kartą su kaimynystėje gyvenančiomis mergaitėmis sliūkinom slapčia į jo kiemą obuolių. Pamatėm, kad Vaciuko arklys Balčius nepririštas, o laisvai ganosi kieme, tad iškart supratom, kad jis jau grįžęs ir atšventęs pirmadienio pusdienį. Tad nebuvo baimės, kad Vaciukas mus sučiups nusikaltimo vietoje. Buvo karšta vasaros diena. Sugalvojom obuolių užgrobimo planą įvykdyti jau pradėjus tempti, kad nepamatytų kiti kaimynai ir neužsitrauktume piktų liežuvių. Visą dieną žaidėm įvairiausius žaidimus su tampoma guma ir šokdyne ir nekantriai laukėm vakaro. Jam atėjus, sliūkinom į Vaciuko kiemą. Tyliai tyliai atidarėm vartelių duris, pasisveikinom su kiemo gyvūnais, kurie mus gerai pažinojo ir žengėm link obels. Stovėjo didingoji lyg kryžius bažnyčioj ir žvelgė į mus. Mėnulis apšvietė rausvas obuolių odeles. Obelis neapsakomai kvepėjo. Skubėjom kuo greičiau nusiskinti po kelis obuolius, kol niekas mūsų nesučiupo. Laimei, aplink buvo ramu. Neskubėdamos valgėm dangiškuosius vaisius, kurie vagiami buvo dar skanesni. Prisivalgiusios nuostabiųjų obuolių, reikėjo skubėti namo, nes jau buvo gerokai sutemę ir tėvai turbūt jau nerimavo, kur taip ilgai užtrukom. Eidamos greta Vaciuko namo išgirdom ir jį patį. Iš pradžių labai išsigandom, pamanėm, kad jau įkliuvom ir gausim bylos, tačiau labiau įsiklausiusios, išgirdom tik jo keiksmus skirtus šuneliui, kuris mindė jo kojas. Visos trys sukikenom ir sugalvojom vargšą Vaciuką išgąsdinti. Apsukom kiekviena jo kambario langus ir sutartinai vienu metu pabeldėm į juos. O kad Vaciukas įniršo, o kad keikė mus. Mes labai išsigandom ir rėkdamos parlėkėm namo. Mama visą vakarą klausinėjo manęs, kas nutiko, bet neišdaviau, tik skundžiausi, kad labai skaudą pilvuką. Kitą ryta valgydama pusryčius, išgirdau Vaciuką ateinant pas mus į kiemą. Taip norėjau pasislėpti ir pabėgti nuo stalo, bet mama laikė ir sakė būtinai baigti pusryčius. Mano akys lakstė į visas puses, širdis nusirito iki pakulnių, laukiau baisiausio. Pravėrė duris Vaciukas. Pasisveikino ir pasakė mamai, kad atnešė visą krepšį obuolių didžiajai padaužai. Nustebau, dėl tokio Vaciuko elgesio ir apėmė begalinis gėdos jausmas.
  Deja, buvo ir dar vienas kartas, kai slapčia ėjau vogti obuolių iš Vaciuko. Tą kartą buvau su pusbroliu ir pussesere. Jie buvo girdėję apie Vaciuko obelį, todėl labai norėjo įsitikinti tuo, ką visas kaimas kalbėjo apie gardžiausios jos vaisius. Kai jau sėkmingai prisliūkinom prie obels ir į maišą krovėm paskutiniąsias, raudonąsias bombas, mus nusikaltimo vietoje pagavo Vaciukas. Stovėjo jis su lazda rankoje ir šaukė: „Nenaudėliai, von iš kiemo, von! Kad daugiau nei kvapo jūsų čia nebūtų! “ Maniau sustos mano širdis tuo metu. Pusseserė stvėrė mane už rankos ir leidomės bėgti, o pusbrolis liko sustingęs prie obels. Matėm už krūmo pasislėpusios, kaip Vaciukas vedasi pusbrolį į sandėliuką ir kažką neaiškiai burba panosėje. Ko tik mes tada neprisigalvojom. Manėm, kad jį ten lazdomis vanoja arba dar kaip nors bando nubausti nusikaltėlį. Laukėm gal apie dvidešimt minučių. Pamačiusios sveiką Tomą palengvėjo. Vos tik jam grįžus, kamantinėjom, kas vyko, ką siaubingo jam reikėjo daryti, o šis tik juokėsi. Papasako, kad Vaciukas nusivedęs jį į sandėliuką, liepė jam klauptis ant kelių ir maldauti atleidimo, o kas juokingiausia, ne kam kitam, bet Lenino atvaizdui, įrėmintam ant sienos. Susižvalgėm kartu su pussesere ir patraukėm iš nuostabos pečiais. Na, ir keistas tas Vaciukas, pamanėm.
  Vaciukas nors ir buvo senas (aš jį laikiau šimtamečiu), bet moterų dėmesio visada troško. Krito jam į akį miestietė mano pusseserė. Iš pradžių to nesupratom, galvojom, gal čia šiaip vėjus dainuoja apie ramunėlę ir švelniąją rankelę dailios mergužėlės. Tik štai žiūrėk, vieną dieną ateina Vaciukas su puokšte lauko gėlių pas mus į namus ir dainuoja. Pamatė pusseserę ir tiesė puokštę jai. Norėjo, kaip padėką, gauti bučinį už tai, bet pusseserė tik nustvėrė jo gėles ir atsitraukė toliau. Staiga, nuliūdo Vaciukas ir išėjo pro duris link savo namų. Nustebom. Galbūt susimaišė laike, pagalvojo, kad dar yra jaunas ir gražiai nuaugęs, stiprus jaunuolis, bet prisiminė savo senatvę ir nuliūdo.
  Labiausiai Vaciukas mėgo mano krikštamotę, kuri atvažiuodavo kartą į mėnesį mus aplankyti iš Rygos. Ji buvo labai graži moteris, visada pasitempusi ir gražiais apdarais pasidabinusi. Krikštamotė arba kūmutė, kaip ją vadinau, buvo labai geros širdies. Jeigu pamatydavo kokį sunkiai gyvenantį žmogelį, bet kilnios širdies, tai visada su juo pabendraudavo, apkabindavo ir nesibodėdavo, kad jos brangiausiais kvepalais iškvėpinti drabužiai įgaus nemalonų kvapą, kurį dažnai su savimi nešdavosi varguoliai.
Pamatė Vaciukas, kad kieme stovi ištaiginga, prabangi mašina ir iškart suprato, kad kūmutė jau lanko mus. Pamenu, tą rytą mes visi kartu pusryčiavom su kūmute. Slapčia tikėjomės, kad Vaciukas pasirodys ir, žinoma, ne vienas. Mama dar paerzino kūmutę, kad tuoj princas ant balto žirgo bus čia. Ir, iš tikrųjų, Vaciukas griausmingai su vežimu ir Balčiumi priešakyje, įsuko į kiemą pasveikinti kūmutės. Visas kiemas dundėjo, kai toks jaunikis atvažiavo. Išėjo kūmutė laukan pasisveikinti su Vaciuku. Apkabino, pabučiavo, pakalbėjo draugiškai su juo. Paliepė kūmutė man ir pusbroliui pavėžinti Vaciuką prabangiąją mašina iki parduotuvės ir nupirkti Vaciukui degtinėlės. Įsėdom visi trys ir važiuojam. Pasodinom Vaciuką ant priekinės sėdynės, kad kiekvienas pamatytų, koks jis dabar puikus ir pavydėtų jam tokios sėkmės. Džiaugėsi Vaciuko širdis, net ašara kaupėsi akyse. Tą dieną Vaciukas buvo laimingas.
  Vaciukas buvo jau labai senas ir ligotas. Vieną vakarą grįžo po eilinės savaitės dienos paminėjimo ir iš patalo nebeatsikėlė. Jis iškeliavo anapus. Visas kaimas liūdėjo, negalėjom patikėti, kad Vaciuko jau nėra ir nebus. Toks šaltas šaltas vėjas perpūtė visus. Taip šalta šalta... Kažkas nutrūko, kaimelis prarado sielą.
  Taip skaudu buvo, kad Vaciukas išėjo anapilin, bet dar labiau suskaudo širdį, kai iškart po laidotuvių, praėjus vos dienai, tikrieji jo vaikai skubėjo parduoti Balčių, ožkas ir likusius šuniukus bei žąsis. Labiausiai gailėjom Balčiaus. Tas arklys buvo Vaciuko gyvenimas, ištikimiausias jo bendražygis. Taip įsirėžė visiems tas širdį stingstantis vaizdas, kai Balčių vedasi naujas šeimininkas, o šis spyriojasi ir vis gręžiasi atgal.
Dabar Vaciuko namas priklauso naujiems žmonėms. Gražiai suremontuotas vidus ir išorė. Aplinka nepriekaištingai sutvarkyta, ištiestas grindinys į namus. Obelis nukirsta. Viskas lyg ir gražu, bet kažkas jau ne taip.
Neliko nei kvapo Vaciuko, bet senieji kaimo žmonės ir aš jį visada prisiminsim, nes tokio menininko neįmanoma pamiršti.