Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter









Šiltas pavakarys, sėdžiu sau parke ant suoliuko. Pro šalį plaukia gražūs vaizdai, burkuojančios įsimylėjėlių poros, žaidžiantys vaikai, tačiau aš jame visiškai nederu, nuleidęs galvą, parimęs, pakabinęs rankas, sėdžiu, ieškodamas pamesto įkvėpimo.

Suplėšęs drobę, dažų paletę šveitęs į sieną, sulaužęs teptukus, nusprendžiau ateiti čia, vildamasis atsigauti. Maniau nuraminsiu savo įaudrintus jausmus ir sielą, tačiau dirbtuvėje apėmęs beviltiškumas nepraėjo. „Jokios idėjos, nieko, absoliučios nesėkmės laikotarpis, keli mėnesiai, kaip nieko nenupiešiu, tik paimu teptuką į rankas, galvoje tartum atsiveria durys, ir ta dalis, kuri atsakinga už vaizduotę, išeina, išsisklaido lyg migla, pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams, tarsi tyčia mane ignoruodama, nenorėdama nieko bendro su manimi turėti. Jau nepamenu, kiek teptukų sulaužiau, bet manau, kad bent porą tuzinų, tai tikrai“. Su desperatiška šypsena pagalvojau.

Po kurio laiko, šalia manęs atsisėdo jauna pora, panašaus amžiaus kaip ir aš. Vos susilaikiau nepasiuntęs jų velniop. Kokie bukagalviai, negi nemato, kad man blogai, visa mano sukumpus povyzą ir paniurus veido išraiška skelbė, jog esu ne pačios pakiliausios emocinės būklės. Nė lašo empatijos. Norėjau likti vienas ir leisti įtūžiui po truputį išgaruoti.

Pasisekė. Po kokių penkiolikos minučių jie patraukė savu keliu, palikdami mane vieną, su savo viską, kas aplinkui, kartinančiom emocijom. Jiedviem išėjus, likau tūnoti ten pat, ant geriausio tuometinio draugo, nebylaus, supratingojo suoliuko. Įbedžiau žvilgsnį į drevę medyje. Beveik nė karto nepakeitęs krypties, išsėdėjau taip iki saulėlydžio, surūgusia nuotaika, tuščia sąmone, kaip kaliausė. Tik šis raudonas kamuolys, tarp klevo šakų, paskatino mane traukti susirasti kitą vietą, kur galėčiau pratęsti savo liūdesiu perlietas valandas.

Tačiau pasidarė pernelyg liūdna, jog galėčiau vienas iškęsti šią stiprią emociją, tad nutariau paskambinti savo geriausiai draugei.

—    Sveika. — Tik išėjęs iš parko griebiau mobilųjį iš savo kišenės ir surinkau savo numerį taip greitai ir taip nervingai, kaip niekad anksčiau.

—    O, sveikutis, senokai girdėjau tavo balsą.

—    Aha, per ilgai. — Nutęsiau liūdna gaidele. — Klausyk, gal tu neužsiėmus?

—    Taip, tiesą sakant nieko neveikiu, sėdžiu ant sofos, pasidėjus kibiriuką ledų ir kraunuosi papildomus riebalus, bežiūrėdama muilo operą. Kažkas atsitiko gal?

—    Ne, ne, nieko, tiesiog pasiilgau tavo draugijos, norėjau pasiūlyt susitikti, pasikalbėtume.

—    Draugijos? Na, man ji irgi nepakenktų, būtų kur kas įdomiau nei gerti į save visą šį šlamštą.

—    Tai puiku. — Nekantriu impulsyvumu perlietas balsas tikriausiai suskambėjo keistai, kaip mažo vaiko, gavusio išsvajotąją dovaną, klyksmas. — tai jei tu nieko prieš, susitinkam mūsų vietoj, neprieštarauji?

—    Iškart ten? O, tu tuoj pat  prie reikalo, smarkuoli. — Nusijuokdama ištarė Viktorija.

—    Ne, nežinau ar šį vakarą to norėsiu, nebent tu pažadinsi snaudžiantį liūtą. Žinai, Pasijutau, kaip išsekus, bejėgė, vidutinio amžiaus moteriškė, nusiplūkus po ilgos darbo dienos. — Šiaip ne taip, išspausdamas menką juoką, kurį turbūt tik aš ir tegirdėjau, pats nusistebėjau, kaip tai pavyko.

—    Tai jau tikrai, neįsižeisk, juokauju, visiems pasitaiko ne jų dienų. — Pasakė švelniai paguosdama.

—    Tikrai taip. Puse aštuonių, mūsų vietoj, tinka?

—    Kuo puikiausiai, lauk.

Nespėjęs nieko atsakyti, išgirdau tik „pyp pyp pyp“. Pažiūrėjęs į laikrodį, pamačiau, kad liko pusvalandis iki nuvykimo į mūsų sutarties tašką.

Nuėjęs į stotelę ir pažiūrėjęs tvarkaraštį, nudžiugau, nes laukti liko vos porą minučių. Autobusas buvo prigrūstas žmonių, jaučiausi tarsi agurkas stiklainį tarp savo brolių. Daugiausia važiavo senyvo amžiaus žmonių, su maišais pilnais maisto produktų. Iš vienos pusės pasisekė, kad turėjau už ko laikytis, suspėjau sugriebti geležinį strypą, o iš kitos pusės nelabai, mat iš abiejų pusių buvau suspaustas senių, kairiosios pusės kaimynas buvo paprastas seniokas, tačiau dešiniosios pusės draugas, buvo kažkoks valkata, dvokiantis šlapimu susimaišiusiu su alumi, šis derinys rietė nosį į viršų, bet vis viena, smarvės išvengti nepavyko, net kai užsidengiau nosį delnu, kad  ir kaip tai buvo nemandagu. Iškęsti šią smarvę nesusivėmus, prilygo kone žygdarbiui, kurį šiaip ne taip įvykdžiau, su milžiniškomis valios jėgomis.. Dar baisiau buvo tai, kad mano draugai buvo berankoviais marškiniais, kaip ir aš, mano rankos trynėsi į prakaituotas, gleivėtas rankas, šie pojūčiai tik dar labiau supykino mane. Bet esu dėkingas Dievui, jog ši vimdanti sąjunga truko vos dešimt minučių. Vos? Išlipęs savęs paklausiau. Jeigu maršrutas būtų buvęs nors bent kiek ilgesnis, nedvejojęs būčiau išlipęs keletu stotelių anksčiau.

Išlipus stotelėn, viešbutį galėjai matyti, paėjęs vos penkiasdešimt metrų. Po poros minučių aš jau buvau vestibiulyje. Registratūroje užsisakiau kambarį nakčiai, tą patį, kuriame visad apsistojame. Iki sutarto laiko buvo likę apie septynias minutes. Nutariau jos palaukti čia pat – vestibiulyje. Atsisėdau ant sofos ir įbedžiau bereikšmį žvilgsnį į erdvę, ir laukiau Viktorijos.

Viktorija tas žmogus, su kuriuo jaučiuosi visiškai laisvai, neapsakomai, mūsų pokalbiai būna atviri šimtu vienu procentu, šnekam apie bet ką, apie nieką, apie rimtus dalykus, jai patikiu visas savo slapčiausias paslaptis, nesibaimindamas, kad ji jas išplepės kam kitam. Išlieju savo širdgėlą, nuspalvinu mūsų pokalbius visomis spektro spalvomis, jai nesvarbu, ar tai šviesioji jo dalis ar tamsioji, ji niekad tuo nesiskundė, ir žinau, kad manęs išklauso ne per prievartą, nuoširdžiai, niekada nebuvo teisėja, greičiau advokatė. Viktorija kaip koks ąsotis, jo talpos tūris neapskaičiuojamas, sugeriantis viską. Mes kartu gerdavom iki išnaktų, darėme valgyti, skalbdavom rūbus bendroje skalbykloje, bučiavomės, mylėjomės. Viskas buvo taip natūralu, taip paprastas. Tačiau mes vienas kito nebuvome įsimylėję, tai platoniška draugystė, į kurią įtraukėm lytinį aktą. Keista, bet meilės liepsna neįsiliepsnojo mūsų širdyse, gal taip net ir geriau, niekad nebūna pykčių, net menkiausių, ir svarbiausia esame absoliučiai neįpareigoti vienas kitam, kitaip, nei įsimylėjėlių poros. Be to, mes labai laimingi. Reziumuodamas sakau - Partneriai viskam.  

Ištraukęs žvilgsnį iš erdvės, pasukau galvą į kairę ir pamačiau prie laukųjų durų stovinčią Viktoriją, besiruošiančią skambinti man. Pakilau nuo sofos ir pradėjau eiti link jos. Artėdamas prie savo draugės, sušukau jos vardą. Kai atsidūriau šalia, ji net aiktelėjo iš nustebimo:

—    O, tu čia, net išgąsdinai.

—    Juk tarėmės susitikti čia. — Nusišypsodamas tariau jai.

Nuėję į savo kambarį, palindom po dušu, kiekvienas atskirai. Troškau kuo greičiau nusiplauti vis dar juntamą nemalonų pojūtį, kelionės dovaną. Šilta dušo srovė odą pavertė oda, o ne gleivėta tąsia guma. Baigę praustis įsivyniojome į minkštus chalatus ir atsisėdę ant sofos gurkšnojome viskį, ištrauktą iš mini baro.

—    Na, tai kas atsitiko? — Kaip visuomet, matydama, jei man kas negerai, susiprasdavo ir nuoširdžiai paklausdavo.

—    Ai, nežinau, pasidarė kažko liūdna, tai norėjau pasimatyti su tavimi.

—    A. Bet, žinai, be priežasties niekas nevyksta.

—    Nesvarbu, dabar jau nėra reikalo apie tai šnekėti. Noriu tiesiog pabūt su kartu.

—    Na gerai, jei nenori, tai nebūtina man pasakoti. —Meiliai nusišypsojus sutiko su mano noru.

Išsitiesę ant lovos gurkšnojom viskį, kol neištvėriau tos dirbtinės tylos:

—    Nieko nenupešiu jau porą mėnesių. — Atsivėręs prabilau. — Nesugebu sugalvoti nieko naujo, kažko įdomaus, tik paimu į rankas teptuką – protas tampa balta skyle, tuščia erdve, išnyksta visos mintys. Įkvėpimas išgaravo, nepalikdamas nė menkiausio savęs lašelio—. Išliejęs savo sielvartą Viktorijai, pasijutau šiek tiek geriau, slėgis, slėgęs mane ligi tol, šiek tiek, neryškiai, tačiau nukrito.

—    Tau ne inspiracijos trūksta. Man regis, kad tu pervargai. Per daug save spaudei, juk tik vos prieš pusę metų nutapei išties puikų darbą, jį įvertino aukščiausi šios srities atstovai, pripažino kaip originalų kūrinį. Šedevrai negimsta kas mėnesį. — Nusišypsodama man tarė Viktorija. — Jiems subrandinti reikia laiko, manau pats tai puikiai žinai. Tau reikia atsitraukti, ramiai viską apmąstyti. Per daug užsiplėšei, tavo smegenys pavargo, joms reikia poilsio, kad pasikrautų ir iš naujo generuotų naujus vaizdus, o kai tai įvyks, beliks tik paimti teptuką į rankas ir realizuoti tai, ketinimą paversti akcija, o tai jau labai lengva ir smagu, kai turi aiškų ir ryškų vaizdinį savo sąmonėje. Atitrūk nuo viso to, nuo dailės, dažų, visko, kas susiję su piešimu ir apskritai su kūryba, bent trumpai pamiršk, kad esi tapymo korifėjus. Perkrovei smegenis. Atsijunk bent porai mėnesių, tam, kad grįžtum žvalus, dvasiškai atsigavęs, su paruošta dirva sėti naujas sėklas, kurios, tuo tikrai esu įsitikinus, išaugins nenusakomai sultingą ir gražų vaisių. — Baigus, pasuko savo galvą į mano išsprogdintas akis ir pabučiavo mano išdžiūvusias lūpas, it motina, savo mylimiausiąjį vaiką.

—    Žinai, mes menininkai, tikriausiai tik ir esame menininkais, kažką sukuriam, bet intelektualiai, esame dar tik homo erectus.  

„Eikš čia mano mažasis nenuovoka“. Truktelėdama už chalato diržo, bandydama mane prisitraukti, nusijuokdama tarė Viktorija. Jos žvilgsnis buvo kupinas aistros, trokštantis atpildo.
2012-12-01 12:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-16 16:00
Lengvai
kišenės ir surinkau savo numerį taip greitai  - čia jau kvepia asmenybės susidvejinimu;
Iš vienos pusės pasisekė, kad turėjau už ko laikytis, suspėjau sugriebti geležinį strypą, o iš kitos pusės nelabai, mat iš abiejų pusių buvau suspaustas senių, kairiosios pusės kaimynas buvo paprastas seniokas, tačiau dešiniosios pusės draugas, buvo kažkoks valkata, - pusės pusės pusės...;
mano rankos trynėsi į prakaituotas, gleivėtas rankas, - gleivėtas? ar neperspaudžiat?

klausimas: apie ką tekstas? rimta, pasakykit man, kokia tėksto pagrindinė mintis vien sakiniu.

svyruodama tarp 2 ir 3, visgi spaudžiu 3
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-05 15:40
Marquise
"Suplėšęs drobę, dažų paletę šveitęs į sieną" - niekada nemėginau, bet labai abejoju, kad nugruntuotą ir paruoštą drobę galima lengvai suplėšyt.

Jūsų moteris baisiai stereotipiška su ledų kibirėliu ir žiūrinti muilo operas. Gal ji galėjo veikti kažką įdomesnio, atskleidžiančio jos asmenybę?

Dar keistai atrodo, kad herojus leidžia sau nakvoti viešbutyje (neprastame, nes prastuose chalatų neduoda) ir gerti iš mini baro, bet važinėja visuomeniniu transportu.

Skaitydama pagalvojau, kad geriausia draugė, su kuria galima ir pasidulkinti turbūt atspindi kiekvieno vyro fantaziją. Tik labai abejoju tokių santykių realumu gyvenime - bet čia juk ne gyvenimas, argi ne?

Vertinant bendrai visą darbą pasakysiu tą pačią pastabą kaip ir ankstesniam Jūsų darbui - nors rašote apie stiprius emocinius išgyvenimus jų tekste nesijaučia. Kad ir kiek kalbėtų pagrindinis herojus jis lieka bespalvis. O ir pati istorija tokia labiau įvykių sekos nupasakojimas - trūksta originalumo.


III su dideliu avansu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą