Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sėdžiu bare. Viename iš tų mažųjų, kur klientai skaičiuojami ant pirštų, kur gėrimai neblogi, o aplinka jaukiai paprasta. Nežinau, kaip čia esu, tiesiog išėjau pasivaikščioti ir pasidaviau kojų valiai. Net nenumanau, kuris čia rajonas. Bet man patiko durys. Taip, būtent jos, todėl ir užėjau. Aš keistas. Visi taip sako. Šiek tiek atitrūkęs nuo pasaulio ir laiko. Na gerai, ne šiek tiek. Taigi sėdžiu bare už gražių medinių durų ir geriu. Neturiu plano nusigerti. Dievaži, aš jokio plano neturiu. Tiesiog veikiu automatine pavara. Pastaruoju metu tik ja ir dirbu, nes mano siela užduso ir turbūt numirė. Nuo miesto, mašinų smogo, žmonių masės, nuo dangoraižių didybės ir tuštybės. Nuo gatvėse mirštančių žmonių, visų aplinkinių aklumo. Nuo nuoširdumo trūkumo ir dvasinės tuštybės viruso. Atsidūstu. 
- Barmene, dar viena, - burbteliu. Nedidelis keturiasdešimtmetį besivejantis vyrukas pilkomis akimis man linkteli ir paima stiklą.
- Kad ir kas taip įskaudino, už šiuos gėrimus tikrai nesumokės. – pasigirsta švelnus moters balsas šalia.
- O jam ir nereikės, - burbteliu neatsisukdamas.
- Jam? – nuoširdi nuostaba.
- Pasauliui. Jis kaip griovė pats save ir visus savyje taip ir griaus.
Moteris prisėda šalia, užsisako vyno. Mano stiklas pilnas brendžio.
- Ir dėl šito verta gerti? – klausia ji.
- O jums kas darbo? – atsikertu.
Ji sutrinka, nutyla. Praeina maždaug pusė minutės, kol ji sutrikdo tylą.
- Man nieko. Tiesiog norėjau su kuo nors pasikalbėt prieš... – girdžiu, kaip ima kūkčioti.
  Atsisuku. Šalia manęs sėdi rudaplaukė žaliaakė, už mane kokiu septynetu metų vyresnė moteris. Liesa, bet ne dėl dietų. Visas jos kūnas simbolizuoja nuovargį ir kančią. Jos akys, kupinos ašarų nukreiptos į.... Pala, juk tai pjūvių žymės ant rankos. Keturios, vienos gilios, kitos nedrąsios, vos prisiliesta. Neitin senos.
- Ketinat tai pakartot? – linkteliu galva į žymes.
- O kas jum darbo? – atsikerta ji.
Atsidūstu. Pats prisiprašiau. Imu raitotis megztinio rankovę. Mano riešą puošia dvi žymės. Padedu ranką šalia jos.
- Profesinis smalsumas, - šypteliu.
- Na aš irgi turiu profesinio smalsumo, tad ką darysim? – ji žvelgia tiesiai man į akis.
- Klausimas už klausimą, tinka? Taip abu smalsumai nemirs badu.
Moteris nusišypso.
- Taip, ketinu. – ji liečia mano ranką pirštų galiukais, atsargiai braukdama per randus. – Kodėl?
- Nes norėjau pajusti, - atsakau. – Kažką tikro ir nesuvaidinto. Neapdirbtą ir necenzūruotą pojūtį, be apgavystės ir veidmainiavimo. Norėjau įsitikint, kad esu žmogus, o ne pilkas manekenas. – Kas atsitiko pirmąjį kartą?
- Atnešė paštą. Nelemtas sąskaitas. O mano spyna, tokio pat amžiaus kaip aš, ėmė ir neatlaikė beldimo. Pajutot?
- Aha. Laikinai pasaulis nušvito. Jame atsirado  spalvos, skoniai, kvapai. Širdis ėmė plakt kaip pašėlus, ėmiau traukt kiekvieną oro gurkšnį. Lyg mano sielai būtų nuimtos grandinės. Šitas jausmas buvo toks stiprus, kad maniau, jog jo užteks amžinai, bet pasaulio pilkumas jį uždengė jau po mėnesio. Kodėl net dukart?
- Iš vienatvės ir tuštumos širdį. Gimiau ne tuo laiku ir ne toj vietoj. Užaugau tokia keista ir niekam nereikalinga. Kaip čia išėjo, kad žmogus, trokštantis jausti, daro tai, kas padeda pabėgti nuo jausmų?
Žvilgteliu į pilną alkoholio stiklą.
-Nežinau. Pastaruoju metu nežinau nieko. Nebesu savimi. Veikiu kaip automatas. Kodėl keista?
- Man rūpi. Viskas aplinkui. Žmonės, jų istorijos, jausmai, išgyvenimai, medžiai, gėlės, paukščiai. Nieko nepraleidžiu pro akis ar ausis. – ji atsidūsta, - turbūt pririnkau tiek daug, kad nebetelpa meilė žmogui.
- Meilė ir neturi tilpt, ji yra ten nuo pat gimimo. Miega ir laukia. Vieni ją pažadina, kiti ne.
- Iškrypot iš klausimų sistemos. – nusišypso moteris. – Laužot savo paties taisykles?
- Aš galiu pasiteisinti, - atsakau vaidindamas įsižeidusį. – Aš menininkas.
- Pasakėt taip, lyg tai būtų psichinė liga. – krizena.
- O nėra? – pakeliu antakį.
Abu juokiamės. Staiga ji surimtėja.
- Kokios rūšies menininkas?
- Kažkada buvau visų. Rašiau, grojau, dainavau, piešiau. Dabar toks esu tik teoriškai.
- O į tas rūšis įeina grojimas pianinu?
- Aha. O kodėl klausiat?
- Nes radau jums bausmę už žaidimo sugadinimą. Va ten, - rodo pirštu į baro kampą.
Atsisukęs matau pianiną. Ne pirmos jaunystės instrumentas akivaizdžiai jau senokai renka dulkes.
-Kažin ar mane kasnors ten leis...
- Barmene, sakykit, ar negalėtų mano draugas pagroti man jūsų pianinu?
Barmenas apsižvalgo po barą. Lankytojų vos pora, o ir šie taip giliai paskendę stikluose, kad kažin ar mane girdės.
- Gali, tik tegu dulkes nusivalo pats, - meta man pašluostę.
  Priėjęs valau ir tyrinėju pianiną. Vienišas ir užmirštas, galintis duoti tiek daug to, kas šiais laikais niekam nieko nebereiškia. Nuvalęs dulkes atsisėdu. Paliečiu keletą klavišų. Per patalpą nuvilnija garsai. Pianinas suderintas ne tobulai, bet ir nėra katastrofa. Užsimerkiu, norėdamas prisiminti bent vieną žinomą melodiją, bet kaip tyčia niekas nelenda į galvą. Tuomet pajuntu per kūną bėgančius šiurpuliukus. Jie eina per nugarą, krūtinę, paliečia širdį ir apneša galvą. Palakstę po visą kūną sustoja pirštų galiukuose. Tai geras jausmas. Įkvėpimo jausmas. Pirštai net trūkčioja, nekantraudami išreikšti emociją. Atsidūstu ir duodu jiems valią. Iš pradžių nedrąsiai žaidžia keliomis natomis, paskui ima lipdyti naujas spalvas, emocijas ir garsus. Po trijų minučių jau gyvuoja gan sudėtingas kūrinys. Pakeliu akis nuo klavišų, pažvelgiu į klausytoją. Moteris stebi mane nenuleisdama akių, jos skruostais bėga ašaros. Tuomet suprantu, kad noriu ją pildyti. Viskuo. Garsais, kvapais, vaizdais, jausmais. Nenoriu, kad ji būtų vieniša. Noriu teikti jai laimę. Baigiu kurinį ir atsistojęs nusilenkiu. Moteris ploja, barmenas taip pat. Grįžtu prie baro.
- Tai buvo nuostabu, - moteris virpa iš susijaudinimo. – Kaip vadinasi ši daina? Nesu jos girdėjusi.
- Nežinau, katik ją sukūriau. – sakau nuoširdžiai.
- Tada jūs nebe teorinis menininkas. – juokiasi ji. – O sakėt, aplink tuščia ir pilka, tad iš kur gimė įkvėpimas?
- Iš meilės jums, - staiga užsičiaupiu, supratęs, kaip kvailai tai skamba. Pamačiusi kaip raustu moteris atsistoja, prieina ir mane pabučiuoja.
- Ar jūs tuo tikras?
- Taip, - tariu atsidusęs.
  Moteris žiūri į mane įdėmiai, tylėdama. Aš atlaikau jos žvilgsnį. Tyla tiesiog žudo, širdis daužosi lyg pašėlusi. Jaučiuos lyg stovėčiau ant tilto atbrailos, ant uolos skardžio. Pasaulis prisipildo spalvų. Girdžiu kiekvieną savo paties atodūsi, kitus klientus, jos kvėpavimą. Užuodžiu alkoholį, cigaretes, jos kvepalų aromatą.
- Dėl dievo meilės, nekankinkit vyruko, ponia. Dar širdies smūgį gaus, - neiškenčia barmenas.
- Aš jo nekankinu, - atsako moteris tramdydama juoką. – Duodu jam gabalėlį gyvenimo. Na, ar gavot? – žvilgsniu parodo į žymes ant mano riešo. – Ar panašu?
- O taip, - atsakau.
- Ar mėnesiui užteks?
- Žinoma, o kodėl klausiat? – sutrinku. Bijau, kad tai vienintelis mūsų susitikimas.
- Nes tada aš turiu mėnesį, kad sugalvočiau, kaip suteikti jums tokių jausmų, kurių neuždusintų pasaulis. – ji vėl mane pabučiuoja. – Ir aš jus myliu.
Atsidūstu. Jaučiuos lyg nubėgęs maratoną.
- Vadinasi jau galiu pradėt jus pildyt visokiu mėgėjišku menu ir meile?
- Žinoma. Su viena sąlyga.
- Kokia?
- Kad niekada nesiliausite.
- Prisiekiu. – atsakau ją apkabindamas.
- Tuomet mums čia nėra ką veikti. – sako žaliaakė. – Eime?
Stoviu lyg įkaltas. Raustu.
- Kas atsitiko? – sutrinka moteris.
- Aš... nežinau kur esu. – sušnibždu.
- Ech, tie menininkai. Atsidusta ji. – Ateina, geria... O velnias, nesumokėjom.
Abu imame ieškoti piniginių.
- Nereikia. – sako barmenas, gerdamas mano užsakytą brendį. Baras stato gimusios meilės proga. – Sėkmės jums.
Atsisveikinę susikabiname už rankų ir išeiname į naktinį miestą. Kurį laiką žingsniuojame tyloje.
- Ir vis dėlto jūs klydote, - sakau žiūrėdamas į tolį.
- Kodėl gi? – sustoja moteris.
Kurį laiką tyliu, girdžiu kaip daužosi jos širdis.
- Vis dėlto pasaulis sumokėjo už mano gėrimus. – atsakau tramdydamas juoką. Akimirką tvyro tyla, tuomet imame juoktis abu. Tikru, nuoširdžiu, nesuvaidintu juoku...
2012-12-01 10:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-16 15:45
Lengvai
lab ai dirtinai viskas vystosi. yra toks lankiškas filmas "suicide room", iš pradžiųš šiek tiek priminė jį, bet po to viskas buvo nupūsta tos bare gimusios "meilės". trūksta charakterių, aplinkos, pasaulio ir pagrindinės minties, kad skaitytojas patikėtų. aš netikiu.

2,5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-05 16:20
Marquise
" Nežinau, kaip čia esu" - gal kaip čia atsiradau?

Ir daugiau palikote klaidų tekste. Bet, ai...

Džiaugiuosi, kad paskaičiau. Buvau jau nusprendus, kad šiai dienai pakaks, bet pradėjau skaityt ir užsikabinau. Ir man patiko. Net sakyčiau geriausias per dvi dienas skaitytas darbas.

Toks paprastas, dinamiškas, labai sklandus dialogas, vietoje ir tinkamai įpintas barmenas, neperspausta su tom savižudybėm, labai įtikinamai jom sužaista.

Aš tik gal dėl tos meilės prisikabinčiau. Nelabai tikėtina. Jausmo pobūdis tas, tačiau intensyvumas per didelis. Bet čia tik mano nuomonė, o pasakojimo herojus - menininkas. Jų juk niekas nesupranta, argi ne?

IV
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą