Gal vaikystė?

Niekada nėra lengva žiūrėti į praeitį...
Šiam sakiniui buvau sugalvojus kažkokią svarbią mintį kurią ruošiausi plėtoti.  Nors norėjau rašyti apie vaikystę.
Antradienį važiuodama namo 7 troleibusu prisiminiau savo užmirštą vaikystės pomėgį. Prieš mane sėdėjo labai gražus studentas, kuris aiškiai mane „ kabino“, tad man reikėjo gražiai sėdėti ir svajingai žiūrėti pro langą, mirksint ilgomis nedažytomis blakstienomis. Nederėtų pamiršti, jog buvau visiškai šlapia (kartais būna taip, kad sugalvoji pabėgti iš dviejų dailės pamokų ir nuvažiuoti į Trakus pajodinėti, kartu su savimi tempiant beplyštantį prancūzišką parduotuvės krepšį su batais ir neužsisegančią rankine, prigrūstą istorijos, lietuvių ir milžiniškų anglų B2. 2 lygio vadovėlių). Bevaidindama svajingai pro langą žvelgiančią gražuolę tiesiog žiūrėjau į gatvę. Žinoma, tik pravažiavus pusę kelio supratau, kad vis dėlto žiūrių į aprūkusį langą, o ne tiesiogiai į gatvę. Šią problemą tuoj pat sutvarkiau. Štai tada jau mačiau ir tuos žmones, kurie turėtų mane sudominti savo keista apranga ar „super“ laimingu  gyvenimu, ir šiaip griaunamus ar statomus pastatus. Tik staiga mano akį patraukė namų numeriai. Vaikystėje, kai tekdavo reta proga pasivažinėti troleibusu, nors aš juos tikriausiai visada vadinsiu autobusais, labai mėgdavau skaičiuoti namų numerius. Prieš pat pamatant kito namo skaičių, jau žinodavau koks jis bus, ir tą pačią sekundę, kai jau galėdavau jį matyti, garsiai jį ištardavau. Dažnai būdavau neteisi.
„Johnsons Baby“ šampūnas nuo pat mažens buvo mano mėgstamiausias. Pirmas mūsų susidūrimo kartas buvo atsitiktinis. Tačiau nesvarbu kad ir kaip kiti šampūnai skaniai kvepėtu ar kad ir kokius gražius plaukus darytų - visada renkuosi jį. O kitus nusiperku kaip priedą. Taip netyčia išsiugdžiau dar vieną pomėgį - uostyti. Indų uostymas namuose, bandant apsaugoti save nuo nemalonių skonio pojūčių nesiskaito.
Bene mėgstamiausias mano užsiėmimas buvo daužyti berniukus ir jų širdis. Iš tiesų turėjau tik vieną tokį bernelį, kurį daužydavau be pertraukų. Mano mėgstamiausias jo užvaikymas įvyko gal prieš septynis metus, kai vijausi jį per kiemą su savo megztiniu (kažkaip taip atsitiko, jog aš jį sužeidžiau su užtrauktuku ir vėliau nuo jo slėpiausi tuolete). Daužyti širdis man nepatiko, bet taip jau įvykdavo. Manęs santykiai nedomino. Kaipgi galiu prisirišti prie vieno žmogaus? O tų bernelių buvo daug... Galbūt netgi norėčiau vieną dieną juos visus vėl sutikti, tik ne Luką 3, ne, jis man vis dar nepatinka.
Keista. Vakar savo vaikiškų tradicijų buvau sugalvojusi daugiau. Bet gal joms dar ne laikas būti aprašytoms?