Neįmanoma

— Kaip manai, žmonės gali sugyventi taip darniai kaip žvaigždės? — Sėdėdama ant suoliuko ir pakėlus galvą į viršų, linguodama, paklausė manęs Ingrida, atitraukdama  mano dėmesį, sutelktą į bekrintantį lapą nuo klevo šakos, plevenantį tarp žemės ir dangaus.
— Kodėl būtent žvaigždės? — Praėjus keletui sekundžių, paklausiau truputį nusistebėjęs.
— Matai, jos nesipyksta, nesproginėja, nesistengia sunaikinti kitos žvaigždės. Kaip viena, didžiulė, spindinti šeima. Gal ir kvaila mintis, bet...
— Visai ne, — nutraukiau ją —, nežinau,  žmonės ne vien, ne mąstanti materija. Jei jie būtu sumesti į vieną krūvą, kaip lavonai koncentracijos stovykloj, tuomet manau tikrai atrodytų darniai, nesimuštų, nesibartų.
— Eik tu, nesveikas, ne tą turėjau omeny. — Kumštelėdama man į petį, besišypsanti atkirto.
— Aš ir ne. — Besijuokdamas ir apkabindamas ją, šmaikščiai jai tariau. — Kitaip tariant, žmogus jaučia, mąsto. O vieno ir kito individo mąstysena gali nesutapti, tuomet ir kyla ginčai. Bet, tikriausiai gali, jei žmonės atsisakytų visų savo ankstesnių įsitikinimų, visus visi mylėtų, gerbtų žmogaus orumą, gal, o tai jau labai sunku, bet tikiuosi, kada nors taip bus, bet sunku patikėti. Nežinau. O kodėl paklausei?
— šiaip, pakėliau galvą į viršų ir pamačiau nuostabias žvaigždes, taip ir kilo ši mintis. — Atsisukdama į mane ir padovanodama šiltą bučinį, atraportavo Ingrida.


Pakilę nuo suoliuko nužingsniavome gatve atgal į motelį. Kai grįžome, jau buvo šiek tiek po vidurnakčio. Numetę drabužius kur papuola, įsmukome tiesiai į lovą. Ingrida buvo labai pavargus, tad pasitenkinome vien tik šiltu apsikabinimu.

Atsibudome toje pačioje padėtyje kaip ir užmigome, tai sukėlė labai šiltus jausmus. Papusryčiavę  patraukėme į parką. Bevaikščiodami klevų pavėsį, traukdami į save gaivią ryto gaivą, sklindančią nuo rasotos žolės, grožėjomės ryto tykuma ir ramybe, kurios tą akimirką, kaip mums pasirodė negali niekas sutrikdyti.
Deja.

Iš šalia esančių krūmų iššoko penki nepažystamieji su kaukėmis. Jog bus nemalonumų skelbė ne tik jų kaukės, bet ir grėsminga viso kūno povyza. Tą akimirką mane persmelkė baimė, kokios dar nesu jutęs, atrodė, kad visi kūno organai nustojo funkcionuoti, veikė tik smegenys, kurios siuntė tik baimės impulsus į visą mano kūną, paversdama jį drebančiu želė. Tačiau bijojau aš ne dėl savęs, o dėl šalimais stovinčios Ingridos.
Vos spėjau sušukti jai „Bėk“, man smogė iš kumščio į veidą, po smūgio akimirksniu pargriuvau, kiti trys prispaudė mane prie žemės. Ingridai spėjus nubėgti vos keletą metrų, likę du ją pagavo ir parsitempė atgal. Ji klykė nesavu balsu, pilnu baimės, drebulio, ją pagavo absoliuti panika, regėjau, kaip jos akys lakstė į visas puses, ieškodamos pagalbos. Mano viduj tartum kažkas sprogo, išsitaškė į gabalus tarsi mestas į žemę varveklis. Muisčiausi iš visų jėgų, šaukiau, mano protas buvęs dar sveikai mąstantis, atsidūrė ties išprotėjimo riba.  Tapau visišku bejėgiu stebėtoju.

Tie du, kurie ją laikė, nuplėšė jai drabužius, paguldė ant žolės, pradėjo glamonėti, graibioti, kišti liežuvį, į jos makštį, burną, apspjaudė ją, ištepliojo krūtis ir maigiojo. Tai buvo taip šlykštu, jog vos nesusivėmiau. Ingrida buvo kaip besispardanti antilopė, pagauta liūto, bandanti ištrūkti, žinodama, kad tai neįmanoma. Negalėjau žiūrėti, norėjau užsimerkti, bet neįstengiau, akys buvo atmerktos visu pločiu, beveik nemirkčiojo.  Kai pamačiau, kad jai sukišo savo daiktus į ją, vieną į burną, kitą į makštį, ji suvaitojo iš skausmo, tai buvo jos nekaltybės praradimas, deja ne toks, kokio ji troško, kai mes apie tai kalbėjom. Aš suspigau, pradėjau žviegti, ašaros trykšte tryško, už tai man vienas, kuris laikė trenkė iš kelio į nugarą. Beprasmiškai Kaltinau save, kodėl ją čia atsivedžiau. Tai buvo neįsivaizduojama, niekad netikėjau, kad mano artimajam gali taip atsitikti. „Kaip žmogus gali taip elgtis, tai demonai, blogis. Žinojau, kad kasdien vyksta  tokie dalykai, bet kol pats to nepatyriau, į juos žiūrėjau pro miglą, išgirsdavau ir negalvodavau“. Išgąsčio pagimdytos mintys nuolat sukosi ratu. Norėjosi savo veidą tvoti į žemę iš visų jėgų, kad akimirksniu atsijungčiau nuo šio nepakeliamo vaizdinio. Tačiau negalėjau palikti vienos jos, juk iš tikrųjų ji buvo tikroji auka.
Kai jie baigė prievartauti ją, tiesiog nušveitė Ingridą spirdamas į pilvą. Vienas iš jų tarė: „Ačiū, mažule, tu suteikei man didelį malonumą“. Šie žodžiai it peilis, dūrė tiesiai man į širdį, jau ir taip nepakeliamą skausmą, paversdami kiekvieną anuometinę akimirką  – nesibaigiančia agonija.


Kai jie atsitraukė nuo jos, manyje sužibo maža vilties kibirkštėlė, jog galbūt jie paliks mus.
...
Atsukę mane tiesiai į apsivėmusią, sunkiai alsuojančią, susirietusią Ingridą, tas, kuris pirmas pradėjo ją laižyti ir liesti, išsitraukė ilgą, delno ilgio peilį ir dūrė tiesiai kniūpsinčiai Ingridai į pilvą. Kai jis tai padarė, visi pabėgo, sušukdami: „Buvo smagu“.

Iš Ingridos burnos išsiveržė skausmo perlietas šauksmas su tirštų seilių pliūpsniu. Tą akimirksnį, laikas man ištyso lyg guma, čia ir dabar tapo kaip tik tuo,  aplinkinis vaizdas nustojo egzistavęs, tik aš ir Ingrida, juodame tarpe. Tuštuma,  begarsė erdvė, tik agonijos perverta sąmonė.
Pribėgau prie jos, parklupęs apkabinau taip, kad nepažeisčiau žaizdos. Išsitraukęs mobilų surinkau greitosios numerį.

— Ingrida, nebijok, pasveiksi, atleisk, atleisk man, atleisk. — Bučiuodamas jai kaktą, apimtas desperatiškos nevilties, kiek įmanoma stengdamasis to neparodyti jai, kartojau šiuos žodžius.
— Ne, nekaltink savęs, nebuvo įmanoma man padėti. Jų buvo...
— Nekalbėk, tuoj atvažiuos greitoji. — Mane sukaustė siaubas, kai išgirdau, kad ji vos išlemeno tuos kelis žodžius.
— Ačiū tau, pačios gražiausios bei laimingiausios akimirkos, valandos, paros, buvo su tavim. Atleisk man.
— Ką?!!! Baik, tu pasveiksi, o  tuomet... — mano žvilgsnis nukrypo ties jos akimis. — Žvelgiau į ją ir bejėgiškai, rėkdamas viduje, mačiau, kaip jos žydros akys blausėsi, merkėsi, paskutinį kart leisdamos pasigrožėti savo žydryne. Norėjau sprogti, iškeliauti kartu su ja, kad ir kaip įtikinėjau save, giliai pasąmonėje žinojau, kad ji tuoj išleis paskutinį atodūsį.
— Aš nesakau „Ate“, sakau iki pasimatymo. Žinau, kad susitiksime, atsimeni, kai pažadėjome sau, jog nuolat mylėsime vienas kitą, ir kad niekad neišsiskirsim?
— A,? Taip, žinoma. — Tardamas tuos žodžius, jaučiausi it krisdamas į juodą bedugnę, kurios dugnas – gyvenimo pabaiga - fiziologinio egzistavimo pradžia.
— Tai nepaskutinis...
Sutelkus visas jėgas, paėmus mane už kaklo, prilenkė mane prie savo lūpų. Jos lūpų šiluma ir drėgnis susiliejo su manosiomis lūpomis, tas bučinys buvo labai trumpas, bet kartu neapsakomai ilgas. Kai jos lūpos nustojo spaudžiusios manąsias, Ingridos galva nuslinko man atgal į delnus.

Ingrida savo mirties mimiką pasirinko - šypseną. Ji atrodė tartum žmogus, patyręs absoliučiąją laimę.

„Viskas“, tik tiek šmėkštelėjo mano mintyse. Įtikinėjau save, kad tai ne realybė, tik sapnas, negalėjau susitaikyti su tuo faktu, kad ji mirė, prieš  mirtį patirdama baisią baimę ir gėdą.

Klūpojau laikydamas ją ir žvelgdamas žvilgsniu, kuris žiūri į nieką, bereikšmis žvilgsnis, sustingę visi veido raumenys, galvoje tvinkčiojo tik viena mintis „Neįmanoma“  Statula, su amžinai ta pačia išraiška.
Tai tesėsi iki atvykstant greitajai. Jie dar bandė ją gaivinti. O aš jaučiausi esant bevertei būtybei, atsidūrusiai kažkur, kur  agonija ir viskas, kas pilka ir niūru yra visa ko pagrindas, pamatas, tik pamatas, ant kurio nebeįmanoma nieko gražaus pastatyti.

— Kukų, kelkis, miegaliau, jau pusė vienuolikos. — Pažadino mane besišypsanti Ingrida, su puodeliu kavos rankoje. Pabudau  su vis dar drėgnu veidu nuo ašarų, gerai, kad ji nematė jų, vėliau pagalvojau, nenorėjau jos nuliūdinti, nors tai ir buvo netikra.

Sukrėstas, sustingau, kai pamačiau, jog aš lovoje.
   
— Neįmanoma. — Šiek tiek apsipratęs su tikrove, tariau Ingridai, kuri nieko negirdėjo, būdama vonioj.