Išdavystė alyvų girioje

Oberostas. Vincui nepatiko šis žodis. Vincas matė didžiosios Vokietijos armijos karius, kurie plėšė jo kaimo žmones: vogė gyvulius, pašarus, kirto miškus.
Kaimą, kuriame gyveno Vincas, vokiečiai užėmė dar 1915 m. vasarą. Nuo to laiko Vincas matė tik baisias represijas. Būdamas slaptu vokiečių informatoriumi, jis nė sekundei nenustojo būti Lietuvos patriotu. Atsisakyti būti vokiečių kolaborantu jis negalėjo. Jam tai būtų reiškę pražūtį. Žinoma, Vincas apgaudinėjo vokiečius. Jis negalėjo pakęsti vokiečių represijų, todėl stengėsi juos dezinformuoti, esą jo kaime visi myli kaizerį Vilhelmą ir Didžiąją Vokietiją. Būdamas slaptos lietuvių tautinės grupės nariu, naktimis jis aktyviai prisidėdavo prie išpuolių prieš okupacinės valdžios pareigūnus: juos žudė, ardydavo geležinkelio bėgius ir t. t. Jis visada galėjo vokiečiams pasakyti, jog nieko nežino, neturi nė menkiausio supratimo, kas vykdo tas represijas. Jis suprato, kad, jeigu jo viršininkas Hansas Štaineris sužinos, kad jis - dvigubas agentas, tuomet jam galas. Tada jo laukia kartuvės, arba sušaudymas.
Netgi dabar, stovėdamas šalia Hanso ir rodydamas jam savo užrašus, kuriuose, kaip jis pats sakė, buvo,, išdavikų“ pavardės. Staiga, Hansas pakėlė akis nuo Vinco užrašų, ir paklausė:
- Graži vieta, tiesa?
- Taip, - atsakė Vincas.
- Gaila, kad dabar karas. Norėčiau čia apsigyventi visam laikui, kai baigsis karas. Nieko, pamatysi Vincai, kai Vokietija iškovos pergalę kare, čia bus mano namai.
Vincas į tai galėjo atsakyti tik šypsena. Jis suprato, kad Hansas iš čia niekada neišeis iš šios alyvų giraitės.
- Šitame sąraše nėra išdavikų, - tęsė vokietis. - Aš juk žinau viską, Vincai. Žinau, kad esi dvigubas agentas. Gali nesiginti. Tu išdavei mūsų kaizerį, tu puldinėjai mūsų karius.
Vincas pajuto, kaip ėmė smarkiau plakti širdis, ir jo žandai paraudo, o kaktą išpylė prakaito lašai. Jis suprato, jog turi veikti. Jam tai buvo gyvybės klausimas. Jis turėjo pulti dabar. Prasidėjo grumtynės. Hansas parvertė Vincą ir ėmė smaugti. Vincas galvojo, kad neišsisuks, bet prisiminė, jog viskas turi būti kitaip. Taip. Yra išeitis. Smogti peiliu į kairį šoną. Hansas suriko. Iš žaizdos pasipylė kraujas. Jis suėmė ranka kairį šoną, tuo tarpu Vincas smogė jam antrąkart. Šįkart - į krūtinę. Smūgis buvo mirtinas. Hansas bandė bėgti, bet Vincas jį pavijo, ir smogė peiliu dar, ir dar kartą, ir dar kartą... Hansas jau merdėjo ir lėtai kvėpavo.
Vincas sėdėjo prie mirštančio vokiečio, stengdamasis atgauti kvapą, ir stebėjo jo agoniją.
Vinco širdis vis dar daužėsi. Ar galėjo jis prieš penkerius metus tikėtis, jog šioje alyvų giraitėje žudys žmogų? Juk jis tikėjosi, kaip ir kiti to meto jaunuoliai, šioje giraitėje bučiuoti ir glamonėti merginą, o ne pjauti žmogų. Ne, Vincas tikėjosi kitko. Jis norėjo romantikos, o vietoje to turėjo stebėti makabrišką sceną. Staiga, Hansas pradėjo šnibždėti:
- Per... perduok... nuotr...
Vincas pasilenkė prie jo arčiau. Hansas tęsė toliau:
- Perduok nuotraukas ir žie...
Vokietis nespėjo baigti sakinio. Prasidėjo gargaliavimas. Jo akys išsprogo, žvilgsnis sustingo.,, Viskas“-, pamanė Vincas.,, Jo nebėra. Po velnių, ką aš padariau? Ar vertėjo? Bet juk jis pats kaltas. Ką jis veikė Lietuvoje? Ko jam čia reikėjo? Juk jis tik norėjo plėšti mūsų kraštą, ir gyventi čia, kaip šeimininkas. Aš padariau tai, ką privalėjau padaryti. Bet nebus jokių giesmių, jokių kalbų mano garbei. Pamanykit, paprastas kaimietis papjovė vokiečių karininką. Kasdien kare žūsta šimtai, gal net tūkstančiai žmonių. Ar aš didvyris? Ne“.
Vincas nusprendė apieškoti vokiečio kišenes. Ten turėtų būti svarbūs dokumentai. Kitaip, iš kur Hansas žinojo apie jo dvigubą žaidimą? Vincas susimąstė. Vargu, ar Hansas būtų turėjęs kokių svarbių dokumentų. Vargu. Ko gero, kuris nors kaimynas įskundė.,, Kaip niekšiška, - pamanė jis. Bet tučtuojau susimąstė iš naujo. Juk Hansas seniai įtarė, kad jis dvigubas agentas, todėl ėmėsi pats jį demaskuoti. Juk vokietis turėjo žinoti apie Vinco ryšius su slaptomis lietuvių draugijomis ir pan.
Taip, Vincas turėjo apieškoti kišenes. Vienoje jų jis rado nuotrauką ir žiedą. Nuotraukoje jis pamatė dvi moteris. Viena jų buvo gerokai vyresnė, nei antroji.,, Žmona ir duktė“, - pamanė jis. Toje pačioje kišenėje rado ir žiedą.,, Štai ką turėjo omenyje Hansas, šnibždėdamas paskutinius žodžius. Man reikia perduoti nuotrauką ir žiedą jo žmonai. Bet aš to negaliu padaryti. Vis tiek jo kūną kas nors suras. Stebėsis žudiko žiaurumu. Vadins jį išsigimėliu. Gal ir teisingai. Nė vienas normalus žmogus to nepadarys. Ar kare gali būti normalių? Ar kas nors gimė žudyti? Ko gero, iki manęs to savęs klausė šimtai tūkstančių karių? Vardan ko? Vardan Tėvynės? Vardan Dievo? Aš esu parazitas. Taip, parazitas. Ar turėjau teisę nuskriausti tas vargšes moteris, kurios laukia tėvo, ar vyro? Kiek žmonų nesulauks savo vyrų? Kiek seserų - brolių? Amžini Žmonijos klausimai. Ne, aš niekada nebūsiu didvyriu. Aš - tik banalus žudikas. Niekas man nestatys paminklo. Juk tokių, kaip aš - šimtai. Papjauti žmogų ne taip jau sunku, ypač, jei tai darai ne pirmą sykį. Geriau mane būtų sušaudę. Tada būčiau buvęs didvyriu. O dabar? Juk nužudžiau todėl, kad pats norėjau likti gyvas. Jei jis būtų kalbėjęs ne apie išdavikus, o papasakojęs apie savo šeimą. Tada būčiau jo pagailėjęs. Vaikystėje nebūčiau užmušęs vabalo, o dabar... noriu tapti didvyriu. Ne, aš nesu didvyris. Esu tik savo sąžinės išdavikas. Galvojau, kad noriu padėti Tėvynei, bet tarnavau vokiečiams. Papjoviau žmogų, bet, vargu, ar mano kaime kas nors pateisins žmogų, kuris padarė šešiolika, ar daugiau pjautinių žaizdų žmogui, net jei pastarasis buvo okupacinės valdžios statytinis. Visa tai beprasmiška. „ Vincas išėjo iš alyvų giraitės. Į ją jis daugiau niekada nėjo...