Diena, kuri net musei nepatiko

Apžvelgiau eilinį kartą savo kambarį. Siaubas atėjo mano galvon. Aš nieko nebeturiu. Viską praradau. Esu žmonių niekinamas ir nekenčiamas, bet įdomus. Tik ar man rūpi tai jog aš įdomus? Eilinį karta išsityčiotu iš manęs. Ar to man reik? Ką man daryti. Pirmą kartą gyvenime pasimečiau. Staiga į galvą atėjo mintis skelbianti jog nebežinau ką daryti.
  Atsiguliau ir prisiminimai pradėjo plūsti į galva. Ryškūs vaizdai iš praeities nublanko prieš šių dienų problemas. Tas palengvino dabartinį mano būvį, alkį. Kas aš esu pagalvojau. Kodėl aš čia? Kodėl būtent man gyvenimas susiklostė taip įdomiai? Bet ar džiaugtis ar verkti jau nebežinojau. Ar galėjo būti kitaip? Šis klausimas labiausiai nedavė ramybės. Visas savo galimybes iškilti, turėti padorų paprastą gyvenimą paverčiau keliu į dabartinį gyvenimą.
  Staiga pamačiau musę skraidančia šalia lango, ieškančią išėjimo iš mano namų. Pagalvojau kam labiau nenusisekė jai ar man. Vabalas gyvenantis taip trumpai tapo įkalintas tokio žmogaus kaip aš bute. Bet ką ji darytų jei nebūtų čia? Mėgautųsi rastu šūdu? Ir kaip kažkoks mažiukas gyvas padarėlis sugeba pasitenkinti šūdu, kai gyvena taip trumpai, o aš nesugebu mėgautis gyvenimu. Jam viskas paprasta. Ech... gerai yra būti vabalu. Atsistojau ir dėka musės su ironišku dėkingumu išėjau palikdamas ją saugot namus.
  Ėjau tiesiai negalvodamas kur eiti, tiesiog ėjau. Po visko ką patyriau man nebebuvo svarbu kur eiti. Tiesiog ėjau. Mintyse maldavau stebuklo. Praėjau kavines, bankus, parduotuves ir visas kitas žmonių mėgstamas vietas ir įžengiau į mišką. Judėjau tolyn nesustodamas ir nesidairydamas. Mačiau tik kur koją statyti, nieko daugiau. Visas likęs aš buvau savo galvoje. Pradėjau nekęsti šio pasaulio ir savęs. Taip ėjau gal 4 valandas kai pastebėjau jog išėjau iš miesto. Aplinkui kur ne kur matėsi namai.
  Prisėdau. Pajutau nuovargį. Buvo jau vėlu. Oras buvo geras. Pasėdėjus kelias minutes atsistojau ir pradėjau vėl eiti tolyn. Nenorėjau grįžti atgal. Pamaniau musė nori pabūti viena.
  Dar po trijų valandų ėjimo kritau kažkur tamsoje ant žolės ir iš kart nuo nuovargio užmigau.
  Ryte atsikėliau ir supratau kad visgi esu išpuikęs nes žemė pasirodė per kieta.