Dar vienas šaltas rytas. O jo jau nebėra.

Dar vienas šaltas darbo dienos rytas. Ištinusiomis akimis ir susivėlusiais plaukais šliaužte šliaužiu mokyklon. Ten, kur laukia krūva bukapročių, mažvaikių klasiokų ir aštrialiežuvių klasiokių, kurios sugeba tik apkalbinėti tuos, su kuriais po sekundės apkalbinės kitus. Galbūt todėl, per pertraukas dažnai būnu tarp klasiokų, nors jie ir buki, bet bent jau ne veidmainiai.

O šaltis nepakenčiamas. Jis prasiskverbia iki kaulų ir šaldo. Šaldo taip, kaip jau senai nešaldė. Bet šalčiausia, ko gero, mano širdyje. Jo nebėra. Nebėra to, kurio balsas pažadindavo drugelius mano skrandyje, kuris paimdavo už rankos ir, atrodo, viskas pasidarydavo geriau. To, kurio aistringas, bet švelnus bučinys uždegdavo manyje tą mažą liepsnelę ir bent akimirkai pasijusdavau geresnis žmogus, laimingesnis žmogus. Nebėra to, kurį apsikabinus jausdavau, jog visas pasaulis yra mano glėbyje. To, kuris sugebėjo įžvelgti manyje kažką labai gero. To, kuris pažadino manyje tą švelniąją mane. Nebėra to, kam galėjau išsakyti visas problemas, skausmus, rūpesčius, džiaugsmus, nuoskaudas, laimėjimus. Nebėra to, kurį įsimylėjau kaip tuščia vėjavaikė, kurį mylėjau besąlygiškai, nors ir nemokėjau to parodyti. Jo nebėra....

Dar vienas šaltas darbo dienos rytas. Ištinusiomis akimis ir susivėlusiais plaukais šliaužte šliaužiu mokyklon. Šaltis nepakenčiamas, jis prasiskverbia iki sielos gelmių. Suranda jautriausias sielos daleles ir jas suspaudža, suspaudžia taip, jog skausmas išpaudžia ašaras, o ašaros, griaužia veidą, akis ir lūpas. Velniškai skauda. Labiausiai, ko gero, skauda širdį, nes jo jau nebėra. Ir jis nebegrįš...

Susitraukusi iš šalčio, ašarotomis akimis ir šlapiais batais pagreitinu žingsnį, kad vėl nepavėluočiau.