Apie upę

Pasroviui žvelgiant taip gražu.
Prieš srovę- nieko nematyti.
Ir aš į upę tą brendu,
Mąstau, kaip bangeles pavyti.
Jos teka, plaukia- nesustoja, -
Net jei bandau pakišti koją, -
Srovė senom vagom vingiuoja-
Maža, tačiau labai stipri,
Vanduo šniokštimą dovanoja-
Gali jo tik pasiklausyt...
Jau sutemos rūkais apklotos-
Visur tamsi, pilkšva spalva...
Ir tarsi vaizdas nespalvotas,
Bet upė šnibžda: dar gyva.
Ir žemė sukasi po kojom, -
Visoj gamtoj gyvybės daug.
O aš einu ir nesustoju,
Kad tik bangelę pasigaut.