Kadaise pažinojau vieną mergaitę,
Jos akys atrodė amžinai nustebusios.
Vakaro saulei mušant vario varpą,
Mudvi sėdėjom suglaudę galveles,
Kaip du lakuoti vėdryno žiedeliai,
Ir verkėm.
Po to daugiau niekad jos nemačiau.
amžinai nustebusios akys...žiedeliai. Tai taip švelnu, tyra.
O paskutinė eilutė kaip vėzdu - po to daugiau jos nemačiau...
Tai va kur ta kulminacija:) Šaunus eilius
čia ji žinot apie ką? :)) oj tai skelsiu.. :)) čia gi ryškus asmenybės susidvejinimas.. ji čia apie save.. buvo jos dvi ir verkdavo, o dabar liko viena ir neverkia.. ;))) ne, ne, nieko nesakau, gražu, bet ne Panytėliška.. ;)
Buvo galima pamažinti jausmingumo, besiliejančio pro vonelės kraštus. Derėtų pagirti autorę už kokybiškai išreikštų akimirkų įrėminimą ir pateikimo formą. Žinoma, papildomas žodžių retinimas būtų tik į naudą.