privat_usŠis kūrinys dalyvavo konkurse.
- Franco Rossetti buvo vienas iš tų šunsnukių, kurį žinojo beveik visi San Luigi regiono gyventojai ir turbūt daugelis girdėjo kokioje šunduobėje vietiniai pakasė šį vaikį. Kažkas sako, jog Rossetti buvo stabmeldiškai palaidotas žemyn galva, idant dvasia grimztų kuo giliau į žemes per visą jo mirties laikotarpį ir dabar tik galime spėti ar jis atgimė savo antipodu, o gal tik dar kartą nuskendo vandenyne, į rytus nuo Naujosios Zelandijos subtropinių pakrančių, kažkur kitame pasaulio puslapyje. Franko mirtinai prisigėrė lietaus vandens dumblinoje geldoje, iš kurios paprastai buvo girdomos avys.
Tą dieną ganykla buvo tuščia, o mirusio bitininko lūšnelėje virė pora kukurūzo burbuolių, Franko sėdėjo prie stalo ir apžiūrinėjo savo kairiąja ranka rašytą ir braukytą rankraštį, kai kur ištaisydamas gramatines klaidas ar išimdamas vieną kitą per daug patetišką žodelį: „... Negaliu negalvoti apie tėvą, vyksiu pas jį, jau šiandien, o jai pasakysiu kad toks jau yra tas jaunas žmogus - pats savęs nepažįstantis. Silvija rūpestinga... siaubinga mokytoja (labai nepavydžiu jos mažiams mokiniams), bet rūpestinga, ir jau buvau beveik įpratęs, kad ji mane vadina Paulu... „. Jis atrodė kiek suirzęs, pavargęs ir piktas, vis daužydavo kumščiu į stalą kai nerasdavo reikiamų žodžių savo juokingam pirminiam tekstui, kita jo ranka buvo sutvarstyta ir parišta po kaklu vilnono juostele. Puode spjaudėsi užviręs vanduo. Pro praviras duris į vidų dvelkė stebėtinai gaivus oras.
Mirusio bitininko lūšnelę Franko atsitiktinai aptiko vieną apniukusią naktį, maždaug prieš tris paras. Per dieną įveikęs daugiau dvidešimts kilometrų, slėnyje, tarp alyvmedžių, stabtelėjo gurkštelėti vandens iš gertuvės. Ranką vis labiau skaudėjo. Vanduo baigėsi ir jam be abejonės reikėjo išsimiegoti. Žemė buvo nelygi ir akmenuota, vėsi ir drėgna. Tamsoje lūšnelės beveik nesimatė tarp gausios, nuolat besišnabždančios, alyvmedžių lapijos, kuri priminė žemai nusileidusių tamsių nakties debesų bandą. Bet Franko visai nesiorientuodamas tamsoje, kelis kart net nepastebėjęs nei tvoros, nei medinės vandentakio išdrožos ir kalibro, kurie turėjo atvesti vandenį į namus nuo pat šaltinio, netikėtai susidūrė su pačiu namo mūru. Lūšna buvo negyvenama ir Franko ten praleido naktį.
Tą naktį jis daug sapnavo - žvakes ir į jų traukos lauką papuolusius palydovus vabzdžius, matytas pakelės pievas, kurios aptraukdavo žemės reljefą - nelygumus ir kalvas, pasivaikščiojimo takus, kurie visad užsibaigdavo namais atsigręžusiais į jį, daugiausia kasdieniškus dalykus, savo praeities kontūrus ir miglotas nuotrupas iš prabėgusių dienų. Prieš pabusdamas susapnavo keistą ilgos trukmės varpo gaudimą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo buvo visiškai tikras, tiesiog per giliai įsigėręs į miegą. O varpų buvo daug ir jie visi sutartinai leidosi nuo atšlaitės per giraitę, vėliau į ganyklą. Rytas mirusio bitininko vienkiemį atskleidė visai kitokį nei naktis, užsiminusi tik blausiomis apybrėžomis, ir į tarpdurį išlindęs Franko pamatė alyvmedžių giraitės pašonėje žaliuojančią ganyklą, užsėtą judančios vilnos gniužulėliais. Varpeliai nesiliovė gaudę.
Silvija prižiūrėjo gyvulius, ji kas rytą atgindavo avis į ganyklą, kas rytą praeidavo pro bitininko trobelę ir pagalvodavo - ateis laikas, šios sienos ims trupėti, apsitrauks drėgmės nuosėdomis, apaugs glitėsiais ir sugurs lyg kaulai. Tas namas jai buvo brangus, kartais pati savęs neapkęsdavo už tokį nerūpestingumą trobelės puoselėjimo atžvilgiu. Tą rytą Silvija pastebėjo Franko besišlaistantį prie avilių. Jis atrodė lyg šmėkla, pajuodusiu veidu, purvinas, pavargęs ir alkanas. Jis ieškojo medaus ir atrodė apgailėtinai, nes medaus ten nebuvo jau kone šimtmetį. Lyg tikras neišmanėlis, be supratimo kur ir kada jo ieškoti. Silvija jo nebijojo, nė neprasimanė, kad Franko galėtų būti koks pavojingas pašlemėkas keliantis grėsmę kaimo žmonėms. Jis per jaunas, galvojo, jaunas, smulkaus sudėjimo ir žioplo veido vaikėzas.
- Ką čia veiki? - paklausė ji priėjusi arčiau.
- Aš keliauju, vakar durys buvo neužrakintos, tik permiegojau, - teisinosi vaikis, - kieno šis namas?
- Ne tavo. Iš kur atsibeldei?
- Iš Livorno. Ėjau čia visą savaitę.
- Kur tavo tėvai?
- Tėvą išsiuntė į Trentiną, o mama prieš metus mirė.
- Kas tavo rankai? - pastebėjo krauju peršlapusią palto rankovę.
- Susižeidžiau kalnuose. Regis visai gerai gija, nebeskauda.
- Viešpatie, kiek tau metų ir ką čia veiki?
- Šešiolika, signora, traukiu į pietus pas gimines, likau namie vienas. Negaliu likti vienas, negaliu.
Silvija apžiūrinėjo Franko, jo kelnės buvo sudėvėtos ir keliais dydžiais per plačios, suglamžyto ir kruvino palto skverną lengvai budino vėjas. Silvija nusivedė Franko vidun.
- Kuo tu vardu paklydėli?
- Paulo.
- Silvija. Dabar tu mano svečias.
Franko linktelėjo. Moteris ėmė varstyti virtuvines spinteles ir stalčiukus kažko ieškodama. Lentynos buvo tuščios, dulkinos kaip pelėkautais užminuotos išdžiuvusios palėpės ir visai neatrodė jog anuomet kažkas ten buvo laikoma.
- Šie namai priklausė mano tėvui. Jis buvo bitininkas, tie aviliai kažkada buvo jo antrasis pasaulis, o bitės - šeima. Ar tu bent kiek nutuoki apie bites, Paulo?
- Aš nežinojau...
- Mano tėvas gyveno čia sau vienas, tikras atsiskyrėlis, - tęsė ji įkyriu ir varginančiu skundeivos tonu, - labai retai matydavomės, ankščiau su avimis neturėjau nieko bendra ir pro čia nevaikščiodavau. Aš mokytoja, matematika, geografija, fizika, supranti? O mano vyras gindavo gyvulius, nešdavo mano tėvui maisto ir labų dienų. Dabar viskas apsivertė.
- Kaip jis mirė?
- Nežinau.
Silvija paprašė Franko parodyti žaizdą ir nustėro pamačiusi, jog ranka toli gražu nepagijusi. Kraujo nebuvo, tačiau raumuo prie alkūnės buvo ištinęs ir Franko neįstengė jos sulenkti. Silvija liepė gulėti lovoje ir iš jos nesikelti. Franko nesiginčijo ir po valandos ji grįžo su tvarsčiais, maistu ir buteliu rankose.
- Šventinu tave į kairiarankius, Paulo, - nusijuokė Silvija aptvarsčiusi dešiniąją vaikino ranką, - nuo šiol teks pratintis prie nepatogumų.
- Aš kairiarankis nuo gimimo.
Silvija, kaip vėliau paaiškėjo, buvo tikra įkyruolė, imdavo berti šūsnis skundalų, lyg buvus pati nelaimingiausia ganytoja, neįstengianti suganyti savo kaimenės giliai viduje. Vis nedavė ramybės ir vargino nusilpusį Franko pasakojimais apie kažkur netoliese gyvenantį paauglį - pykčio ir destrukcijos įsikūnijimą, kuris kažkada supjaustė puikiausias kopėčias stovėjusias prie sienos, tos kopėčios jai buvo tokios brangios, kone šventos, vienintelis vaizdingas aksesuaras prie belangio mūro. Alyvuogių sezonu tomis pačiomis kopėčiomis ji pasilipdavo į aukštesnį medį ir lengvai nuskabydavo pakibusias uogas. Paskui tas paauglys nudžiovė nuo virvės skalbinius (sijonus, apatinius, prijuostes) ir išdraikė po visą „campagna“, todėl net buvo pasklidusios kalbos, jog kaime vakarais šmėsčioja vienas kitas moterų prievartautojas, vyrai ginklavosi lazdomis ir sutemus raižė visą gyvenvietę dervinių deglų šviesuliais. Silvija norėjo rasti nedorėlį, bet niekad taip ir neišsiaiškino kur tas pasiutęs šunėkas nugyveno savo plebėjiškos duonos vaikystę.
Franko liko bitininko trobelėje dar naktį. Jam skaudėjo galvą ir vėl sapnavosi keisti, simbolistiniai reginiai - lūžtantys medžiai prie tako, garuojančios upės, kalnų sniegynai, galvoje sukosi aibė minčių. Jis tai užmigdavo, tai vėl pabusdavo ir gulėdavo akis įsmeigęs į šviesiausią tašką kambary - plyšį langinėse, pro kurį kambario tamsa zondavo pilnaties kiemą.
Į namus atėjo Silvija, rankoje laikė žaižaruojančią žvakę, užvėrė duris ir liepsna ėmė muistytis žvakidės viduje. Ji labai krimtosi negalinti ligonio prižiūrėti savo namuose, sakė, jog tai neįmanoma ir jis priežastį vis tiek vargiai supras. Franko buvo įsitikinęs, kad kitą rytą jau bus sveikas ir galės atsisveikinęs toliau keliauti į pietus, šįkart palei pakrantę, kad nebeviliotų pavojų kalnuose. Silvija pareikalavo, jog dar vieną dieną jis turįs pailsėti. Jie šiek tiek patylėjo.
- Paulai, kartais norėčiau, kad žmonės nešnekėtų, - kalbėjo ji savo slegiančiu tonu, - negalėtų kalbėti, ar nebūtų atradę žodžių.
- Visai kaip barzdočiai kamalduliai? - nusijuokė Franko.
Silvija linktelėjo.
- Mano vyras turėjo tokį nepakenčiamą elgesio bruožą, jis nesilaikydavo pažadų, nors žavėdavausi jo planais ir idėjomis, - pasakojo ji, nagu gramdydama pridžiuvusį vašką nuo pageltusio žvakidės stiklo, - tačiau, kiek atsimenu, neįsigijome nei šuns, nei gėlių vejoje, o aš taip mėgstu dovanoti dovanas, kad ir menkas.
- Ar tai jūsų vyras prieštarauja mano viešnagei?
- Ne. Mano vyras išsiųstas į Trentino, kaip ir tavo tėvas, kaip ir daugelis šio kaimo vyrų. Baisūs reikalai. Neseniai gavau laišką, paklausyk, - Franko sukluso, jo ausys senai negirdėjo tokios aiškios, aštrios ir tiesmukiškos kalbos, - „... jie geriau pažįsta kalnus nei mes (turiu omeny mūsiškius), Austrai prasilaužė. Dėl kažkokių priežasčių mes vis dar Belluno ir ačiū Dievui... „.
Ten dar buvo rašoma apie sužeistuosius, prarastą frontą ir medikamentų stygių. Franko sustingo pataluose ir nugrimzdo į savo mintis.
- Norėčiau tikėti, kad pamatysiu jį dar, grįžusį iš Trentino, - Silvija apsiverkė, - jei tik jis laikytųsi žodžio...
Silvija palydėjo Franko į sapnus, žvakės negesino, lyg numanydama, jog daugiau jos neprireiks šioje trobelėje, o vaikinas tiek išvargęs ir susikrimtęs viduje, jog lašelis šviesos šioje sunkių žodžių apaugusioje naktyje tik sergės.
Kitą dieną Franko ėmė justis geriau, patinimas prie žaizdos slūgo, tačiau krūtinėje ėmė bręsti tikras nerimas. Sukirtęs kelias kukurūzo burbuoles Franko išėjo į kiemą. Ganykla buvo tuščia, jokių avių, jokių varpelių po vilnoniais kaklais. Silvija pasirodė po gero pusvalandžio ir Franko nuostabai, ji dėvėjo jo paltą.
- Paulo, aš žinau kas tai, - kreipėsi į jį priekaištingai, ji ištraukė iš vidinės palto kišenės dvi žvaigždės formos seges, - vakar kai miegojai jos gulėjo ant žemės prie šio rūbo... ir jo pasiūvimas...
Franko atrodė sumišęs, jis nepratarė nė žodžio, tik stebėjo kaip baugiai Silvija atrodė spausdama delnuose seges, rodėsi privers jį atgailauti, visą likusį gyvenimą praleisti šioje troboje, klausytis jos balso ir tesėti pažadus.
- Tu dezertyras. Ir tau ne šešiolika, ar ne?
- Ne, - tyliai sukuždėjo teisiamasis.
- Kodėl slapstaisi? Ar žinai kaip jie tokius kaip tu baudžia? Viešpatie, Paulo, tu pašlemėkas, melagis ir bailys!
- Aš vykstu į šiaurę, šiandien, manęs reikia tėvui.
- Tave sušaudys.
- Jau geriau.
- Kodėl pabėgai?
- Taip jaučiau, aš per silpnas, kairiarankis, tokį kaip mane būtų nupylę pačią pirmą dieną.
Silvija žiūrėjo į Franko ir savo akimis negalėjo patikėti, kad šis jaunuolis pats savęs nepažįstantis. Jis liko stovėti prie stalo, su nukauta siela, visai jo kelionei buvo paliktas rašiklis ir nedidelė užrašų knygelė, visai jo kelionei į kitą pasaulį, toli nuo šių namų ir alyvmedžių, ganyklų ir kalnų. Į gelmes. Silvija nuėjo.
