Ego tu sum, tu es ego

Šis kūrinys dalyvavo konkurse.


Dar prieš keletą metų, čia augo nuostabūs, senoliai medžiai. Jų šaknys, nuo neatmenamų laikų „draugavo“ su žeme, samanos Alyvmedžio girios medžių kamienus mylėjo, tad gaubė jas it paklodė, senos, raukšlėtos žievės buvo jautusios kone viso kaimo rankas, ir lengvai skyrė, kuris dykaduonis, o kuris darbštuolis. O šakos... O plačiosios šakos, nekiekvieną saulės zuikį įleido į šią grožio, meilės, paslapties ir mano – Taikos oazę. Visa tai buvo. Kol Žmogiškumas, nepanoro mūsų, kartu pieštą akvarele pasaulio vizijos, paįvairinti tamsiu guašo potėpiu.
  Šis potėpis tarsi vainikas, kuris jungia, skausmo iškankintus veidus į vieną, dabar jau gedulo vainiką, pamestą ant Alyvmedžio girios pelenų krūvos. Krūvos prie kurios užsimerkus regi mirštančio kovoje viltį, girdi motinos širdies dūžius, jauti vaiko ašaras riedančias skruostu, užuodi smarvę, kuri tiesiog tave smaugia, ir suvoki atsimerkęs, kad taip į dangų veržiasi šios sielos.
  Man degina širdį skausmu, suvokus, kad Žmogiškumo nebuvimas šalia, įskaudino tiek daug mano saugotų trapių gyvybių. Skaudžiausia, kad aš esu viena, ir esu bejėgė. Ego tu sum, tu es ego. Ankščiau taip apibūdindavo mus – Taiką ir Žmogiškumą. Aš juk buvau visur, aš buvau tavyje. Aš buvau tavo kalboje, buvau tavo apkabinime, buvau tavo pagalboje. Tai turėjo būti mūsų amžinos draugystės pamatas. Aš turėjau būti tavo norai, svajones, viltis ir gyvenimas. Gal kada nors aš ir vėl būsiu tavyje.