Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šis kūrinys dalyvavo konkurse.



1908 balandžio 27 diena

Mielas dienorašti, tu jau žinai, bet aš tiesiog privalau paminėti, kad man šešiolika metų. Esu labai
graži, gražiausia iš visų draugių. Esu liekna mergina, balta, lyg mėnesienos spinduliai oda. Ant
galvos auga šviesūs garbanoti plaukai, o mano akys mėlynos. Mano ūgis penkios pėdos ir penki
coliai. Kojos ilgos, nepagalvokite nieko pikto, jas nuolat slepia ilga suknelė, kad neduokdie
nepamatytų koks nedorėlis. Krūtinė normali. Gal kiek didesnė nei normali, nes siuvėja nuolat
skundžiasi, kad kitoms mergaitėms tinka standartiniai korsetai, o man reikia gerokai patobulinti.
Nuolat girdžiu pavydą jos balse, kai ji mane matuoja.
Bet ne apie tai norėjau tau papasakoti, mano mielas dienorašti! Šiandien nutiko kai kas
nuostabaus! Draugės man atsiuntė pašto balandį su kvietimu pasivaikščioti po parduotuves.
Nedvejodama sutikau, išsiunčiau atsakymą, kad iš karto puolu rengtis ir skubu į mūsų įprastą
susitikimo vietą. Dvi tarnaitės šiaip ne taip padėjo man įsisprausti į korsetą, apvilko suknelę, į
rankas įgrūdo rankinę ir vėduoklę. Atrodžiau pribloškiančiai! Išskubėjau į susitikimą su
draugėmis. Nusprendėme, kad pirmiausiai nueisime į audinių parduotuvę ir išsirinksime
medžiagą iš kurios turėtų būti pasiūta mano naujoji suknelė. Na, ir draugėms išrinksime vieną
kitą skudurėlį aksesuarams.
Gatvėse buvo neįprastai daug žmonių. Man tai aptarinėjant su draugėmis aš išvydau Jį. Och,
dienorašti, Jis buvo nuostabus, išsiskiriantis iš visko ką buvau mačiusi iki šiol! Visiškai juodas su
keliose vietose esančia medžio apdaila, vairu kairėje pusėje ir sulankstomu stogu. Priekyje žibėjo
nublizgintas užrašas Ford. Pajutau, kaip raudonis plūsta man į skruotus ir pradeda trūkti oro.
Suskubau mojuoti vėduokle, kad nenualpčiau nuo tokio reginio! Dienorašti, tu nepatikėsi, jis
sustojo prie mūsų! Tik tuomet pamačiau, kad prie automobilio vairo sėdi jaunuolis, gal
septyniolikos metų. Jis atrodė beveik taip pat nuostabiai kaip automobilis. Žinoma, jis nebuvo
juodas, tačiau jo plaukai, tvarkingai sutepti pomada, žvilgėjo saulėje. Atrodė, kad jis nuolat
sportuoja ir save prižiūri. Tegalėjau spėti, kad jis yra aktorius iš Amerikos! Kas gi daugiau galėtų,
būdamas toks jaunas, važinėti su nematyta bearkle karieta?
Automobiliui sustojus gražuolis priėjo tiesiai prie manęs ir tarė:
- O nuostabiausioji mėlynake šviesiaplauke penkių pėdų ir penkių colių ūgio mergele su didesne
nei normalia krūtine, ar galėtumėte man pasakyti, kur vyksta olimpiados atidarymas?
Gerai, dienorašti, jis paklausė kiek kitaip. Trumpiau. Bet esmė buvo tokia pati. Jis buvo pakerėtas
mano žavesio ir paklausė kur vyksta olimpiados atidarymas. Man to buvo per daug ir aš
pasakiusi reikšmingą „ach“ nualpau. Draugės man pasakojo, kad jis mane nuvežė iki ligoninės,
kad suteiktų pirmąją pagalbą. Jis tikrai amerikietis, nes tik jie gali nežinoti, kad nualpusią merginą
reikia gaivinti bučiniu, o tuomet paprašyti jos rankos ir vežioti ją savo nepakartojamu automobiliu
kur tik toji paprašys. Vis dėl to negaliu jo pamiršti. Įsivaizduoju, kaip jis Amerikoje jodinėja ant
žirgo, medžioja bizonus, su lasu gaudo pabėgusius galvijus, o grįžęs namo lėtai atsisagsto
dulkėtus marškinius ir pila ant savęs vandenį, leisdamas jam tekėti pomada suteptais plaukais,
skruostais, kaklu, krūtine, pilvu, pasiekia kelnes... Tuomet jis pradeda atsiseginėti diržą ir kelnių
sagas vieną po kitos... Kol drabužis šlumšteli ant žemės... Ooooooch dienorašti, aš turiu tave
padėti į stalčių.

1908 balandžio 29 diena

Mielas dienorašti, ar dar prisimeni, kad man šešiolika metų ir aš esu žavi šviesiaplaukė? Net jei
neprisimintum nesivarginčiau rašyti kokia aš nuostabi.
Šiandien nutiko kai kas netikėto. Prisimeni minėjau tą žavų amerikietį su nuostabiu automobiliu?
Šiandien aš jį vėl sutikau. Šįsyk jis buvo be automobilio, todėl nenualpau. Jis priėjo prie manęs su
gėlėmis ir pasakė, kad labai jaudinosi dėl mano sveikatos. Vos susilaikiau nenualpusi. Ir jis dar
pasakė, kad aš esu nuostabiausia mergina, kokią jis yra matęs per pastaruosius keturis šimtus
metų. Jis toks juokingas! Kai paklausiau ar jis koks aktorius, kad toks turtingas ir važinėja su
nuostabiu automobiliu, jis man pasakė, kad norint būti turtingu užtenka į banką padėti kelis
auksinius ir laukti kol per šimtmečius prikapsės procentai. Sužinojau net vardą: Michailas.
Keista, nes maniau, kad Amerikoje gyvena tik Edvardai, Džeikobai ir Karlailai. Michailas. Toks
vardas tarsi jis būtų atvykęs iš Rusijos ar kitų gretimų kraštų. Jis man pažadėjo, kad mes būtinai
susitiksime dar kartą. Negaliu sulaukti tos akimirkos, kai jis prie manęs prisilies savo šaltais
pirštais.
Tiesa, pastebėjau, kad jis naudoja net daugiau pudros nei aš. Žinoma, jo odai tai suteikia
mėnesienos spindulių baltumo.

1908 gegužės 3 diena

Šiandien Michailas apsilankė mano namuose! Oi, atleisk, dienorašti! Visai užmiršau
mandagumą, bet tai toks įvykis! Tiesa, prisimeni, kad mano krūtinė kiek didesnė nei normali?
Gerai. Tai štai, mieliausias dienorašti, jis apsilankė mano namuose! Jis toks kuklus, nedrįso
peržengti slenksčio, kol jo vidun nepakvietė mano tėvas. Aš jau seniai sakiau, kad nebylys tarnas
nieko gero: gestais ne visada sugeba sugeba paaiškinti.
Paaiškėjo, kad Michailas puikiai išmano istoriją, ir tai paliko įspūdį mano tėvams. Įsivaizduoji,
išsilavinęs amerikietis! Mano šeima galvojo, kad jie ten paprasčiausiai sulaukėja ir jiems terūpi
arkliai, salūnai, revolveriai. Prisimeni, kaip tau pasakojau, kad vieną kartą tėvas kalbėdamas su
dėde Džordžu minėjo, kad kai amerikiečiai išjoja ganyti buivolų paprastai būna tik du vyrai, kurie
kaži ką daro palapinėje. Bandau įsivaizduoti ar taip galėjo nutikti Michailui. Gal jis lietui pliaupiant
parginė paklydusius galvijus į bandą, o tuo metu jo bendražygis laukė šiltoje palapinėje. Ir štai
įlenda šlapias, sustiręs Michailas, o jo draugas, tebūnie Džeikobas, sako, ateik, štai sušildžiau
miegmaišį, dviese bus šilčiau. Ir mano svajonių gražuolis ima nusirenginėti. Lėtai sagstosi
sagas, šlapi drabužiai limpa jam prie kūno išryškindami raumenis. Kai Michailas stovi kaip
motinos pagimdytas, jis išsitraukia butelaitį su alyvuogių aliejumi ir ima juo trinti kūną. Drėgmė
galėjo pakenkti tobulai odai, o ją puikiai atgaivina ši priemonė. Ir štai nusirenginėdamas
Džeikobas sako, duok ir man aliejaus, irgi noriu turėti sveiką ir gražią odą. Michailas į tai atsako,
kad visada norėjau į tave pasitrinti... oi, tai yra visada norėjau tave įtrinti aliejumi! Ir jie pradeda
vienas kitą... Hmmmmm... Dienorašti, žinok nenusprendžiu ar manyje tai kelia pasibaisėjimą, ar
geismą visą tai pamatyti. Gal vis dėl to geismą. Dienorašti, pagulėk truputį stalčiuje.

1908 gegužės 3 diena (naktis)

Dienorašti, tu nepatikėsi. Ne, rimtai, tu nepatikėsi kas ką tik nutiko. Baigiau rašyti ir nusprendžiau,
kad truputį pabūsiu su savim, i ir staiga pamačiau Michailą žvelgiantį pro mano langą. Aš juk
gyvenu antrame aukšte! Prišokau prie lango ir skubiai atidariau, manydama, jog žmogus gal
krenta ar vos laikosi už ko nors užsikabinęs. Dievuliau, aš jam tiesiog lango rėmu kaukštelėjau į
kaktą, bet jis nenukrito! Jis nuskriejo į tamsą, sukdamasis kaip vilkelis ir kažką kalbėdamas man
nesuprantama kalba. O jo veido išraiška... Dienorašti, prisimeni, pasakojau kaip girtas
šunininkas bandė sukergti nykštukinį pudelį su senbernaru? Tai štai, šunys žiūrėjo panašiais
žvilgsniais. Tokiais nustebusiais...

1908 gegužės 4 diena

Dienorašti, sulig kiekviena diena mano gyvenimas tampa vis keistesniu. Šiandien Michailas
mane pakvietė pasivaikščioti į parką ir kai ką papasakojo. Man, žavingai šviesiaplaukei šešiolikos
metų panelei. Jis vampyras! Tikrų tikriausias vampyras. Iš pradžių nenorėjau patikėti, bet jis kai
ką man parodė. Taip, tiesiog parke, mums sėdint ant suoliuko. Iš pradžių jo rodomas daikčiukas
atrodė nieko neišskirtinis, tačiau greitai jis ėmė ilgėti. Man pradėjo smarkiau plakti širdis, o ranka
pati tiesiesi trokšdama prisiliesti prie to ilgo ir tiesaus iltinio danties. Tačiau Michailas greitai jį
pridengė lūpa. Buvau šokiruota. Kiek virpančiu balsu jo paklausiau:
- Betgi dabar diena, kaip tu vaikštai saulėje?
- Gyvendamas Amerikoje aptikau, kad alyvuogių aliejus turi ypatingą poveikį vampyrams. Juo
įsitrynęs tampi visiškai atspariu saulės spinduliams. Žinoma, tai turi ir šalutinį efektą - pradedi
blizgėti tarsi Kalėdinė eglutė. Todėl tenka pudruotis, dažytis lūpas, blakstienas, susitepti plaukus
pomada.
Išgirdus jo atsakymą mano pilve ėmė skraidyti drugeliai. Įsivaizdavau kaip kiekvieną dieną jis
visas tepasi save alyvuogių aliejumi. Įtrina kiekvieną savo kūno vietą... Gal net ne vienu sluoksniu,
kad tikrai būtų apsaugotas nuo saulės spindulių. Tuomet visas visutėlis nusipudruoja, pasidažo
lūpas... Štai tuomet suvokiau, kad jei dar nors kiek apie tai pagalvosiu man ne tai, kad bus
privaloma pabūti su savimi, bet galiu nuplėšti nuo jo drabužius tiesiog parke stebint visoms
damoms ir džentelmenams. Pašokau ant kojų ir nulėkiau namo taip, tarsi paskui mane vytųsi
pats velnias. Michailas pagalvojo, kad aš lekiu nuo jo. Gal kiek negerai gavosi. Vis dėl to
neabejoju, kad šiąnakt jis vėl kybos prie mano lango. Galėsim viską išsiaiškinti.

1908 gegužės 4 diena (naktis)

Kaip ir tikėjausi, jis atskrido prie mano lango. Kalbėjomės ilgai. Jis man papasakojo, kad vampyru
tapo prieš keturis šimtus metų. Čia vos ne šeimyninė tradicija, jei viską teisingai supratau. Jis
bastėsi po pasaulį, kol galiausiai vieną naktį aptiko keistas alyvuogių aliejaus savybes. Dabar kiek
gaila, kad nepaklausiau kokiomis aplinkybėmis jis tai sužinojo. Kai pagaliau jis galėjo vaikščioti ir
dieną, pasikeitė beveik viskas. Jis pagaliau galėjo nueiti į banką ir pasiimti iš jo pinigus, kurie
prisikaupė per keturis amžius. Žinoma, liko viena bėda - jis neseno. Taigi, tekdavo nuolat keisti
gyvenamą vietą. Jis man papasakojo, kad į Londoną atvyko tik tam, kad pažiūrėtų ketvirtąsias
olimpines žaidynes, o tuomet planavo keliauti ten, kur lengviau gauti alyvuogių aliejaus - į Graikiją.
Manęs ilgai įkalbinėti nereikėjo, vien pagalvojusi apie tai, kad galbūt jis man leis save įtrinti
aliejumi, o tuomet pudruoti, dažyti lūpas... Žodžiu, įtikinau jį, kad mane pasiimtų kartu. O aš su
savimi pasiimsiu tave, mano mielas ištikimas dienorašti!

1908 gegužės 18 diena

Mielas dienorašti, jau seniai neberašiau. Didžiam mano nusivylimui, Michailas nė karto neleido
savęs įtrinti alyvuogių aliejumi. Įsivaizduoji, nė karto! Vis kalba, apie susilaikymą, kuklumą ir
visokias kitokias nesąmones. Manau, kad išprotėsiu. Lyg neužtektų to, paaiškėjo, kad jis
vegetaras - geria tik augalinės kilmės kraują. Pliumpia sulą ir į mano arterijas net nenori pažiūrėti.
Šiandien, kai jis grįš į kajutę, rimtai imsiuosi reikalo!

1908 gegužės 18 diena (naktis)

Mielas dienorašti, nagi pasakyk, ką man daryti? Vos Michailui žengus į kajutę aš užrakinau
spyną, o raktelį paslėpiau. Tuomet paklausiau, ar jis nenorėtų, kad jį įtrinčiau aliejais, ir gal ką
nors kito tuo pačiu nuveikti galėtume. Vos man žengus artyn jis įlindo po lova. Aš jį iš ten
bandžiau iškrapštyti tris valandas. Tris valandas! Nepadėjo nei prašymai, nei grasinimai. Jis
mekeno apie tai, kad nevalia taip elgtis, kol mes nesusituokę. Siūliau ir kapitoną atitempti, kad
mudu galėtų sutuokti ir tuomet, kad ir tam pačiam kapitonui matant... Bet ne, jam bažnyčios
reikia. Net nesuprantu, vyras jis ar boba? Ką, mano krūtinė per maža, ar kojos per trumpos?

1908 gegužės 24 diena

Mielas dienorašti, šiandien labai rimtai pasikalbėjau su Michailu. Jis paaiškino, kad viskas dėl
neaiškios ateities. Bet štai, tuoj nusipirks aliejaus spaudyklą, alyvmedžių giraitę. Kai pagaliau
galės nesijaudinti dėl savo blizgios ateities, tuomet mes susituoksim, ir tuomet aš galėsiu su juo
išdarinėti ką tik noriu. Pro langą jau matau žemes, kuriose gyvensime. Turiu pripažinti, kad čia
tikrai gražu.

1908 gegužės 28 diena

Mielas dienorašti, įsikūrėme name prie alyvmedžių giraitės. Čia tikrai nuostabu! Labiausiai dėl
vietinių spaudyklos darbininkų, kurie tikriausiai kiekvieną vakarą vienas kitą trina alyvuogių
aliejumi. Ir jie ne tokie blyškūs. Ir saulėje neblizga. Ir kryžiaus nesibaido. Kai atsikraustėme į
namą turėjau surasti visus kryžius ir juos paslėpti, nes Michailas jaučia didžiulį dvasinį
nepasitenkinimą juos matydamas. Iš pradžių norėjau, kad tai padarytų tarnaitės, tačiau jis
pareiškė, kad tai gali atrodyti per daug įtartinai. Ruošiuosi eiti ieškoti kur pasislėpė mano
nuostabusis vampyras, gal pagaliau jis leis man save įtrinti aliejais.

1908 gegužės 29 diena

Michailas šiandien išvažiavo aplankyti savo giminaičių kažkur Rusijoje. Manau, kad jis kvies savo
artimuosius į mūsų vestuves! Na, bet ne apie tai noriu tau papasakoti, mielasis dienorašti.
Michailui išvažiavus aš įsitaisiau alyvuogių giraitėje ir stebėjau kaip pirmyn atgal zuja darbininkai,
patys to nežinodami rūpinosi nuostabaus vampyro gerove. Na, jau galima sakyti, jog rūpinasi
mūsų gerove. Galvojau apie manęs laukiančias galimybes, kai pagaliau tapsiu nemirtinga.
Galėsiu skraidyti, žiūrėti pro langus, ką žmonės veikia namuose. Ypač naktimis. Barbensiu
draugėms į langus, kai miegos, arba padėjusios dienoraščius į stalčius... Čia mano mintis
nutraukė pagyvenęs, tačiau išvaizdus vyras. Jis paslaptingai nusišypsojo ir kiek teatrališkai
nusilenkęs tarė:
- Jaunoji ledi, atsiprašau, jog drumsčiu jūsų ramybę, tačiau privalau su jumis pasikalbėti.
- Naaaa, - numykiau nežinodama ką atsakyti, - aš visa jūsų... tik nepagalvokite ko nors nedoro.
- Nesijaudinkite, su manimi jūs esate visiškai saugi. Mano vardas Nikola, nežinau ar apie mane
girdėjote, tačiau tai ir nėra itin svarbu. Svarbiau tai, kad mes turime vieną bendrą pažįstamą.
Jis įdėmiai pažvelgė į mane, o aš dar įdėmiau pažvelgiau į jį. Nors plaukus buvo susitepliojęs
pomada, tačiau pudros nenaudojo, lūpų nesidažė ir saulėje neblizgėjo. Tikriausiai ne vampyras.
Nors ką gali žinoti, gal šitas naudoja žuvies taukus ir blizga mėnesienoje.
- Kokį bendrą pažįstamą? - apsimečiau kvaišele.
- Michailą. Tą patį... pavadinkime jaunuolį, - tardamas pastarąjį žodį vyriškis ironiškai
nusišypsojo, - su kuriuo jūs atvykote čia.
- Ach, taip, - palinksėjau galvą, - kažką pradedu prisiminti.
- Jaunoji ledi, jūsų tėvai jus apibūdino kaip kiek lėtoko mąstymo, bet ne tiek. Leisite pabūti atviru?
Mano tėvai apibūdino mane kaip lėtoko mąstymo? Jie ką, tyčiojasi? Aš be problemų sugebu
suskaičiuoti iki penkių, pasakyti abėcėlę atbulai: ėlėcėba. Va, kokia aš protinga ir koks mano
greitas mąstymas! Tikriausiai svečiui prailgo laukti tas penkias minutes, kol mintyse sakiau
abėcėlę atbulai, ir jis vėl prabilo:
- Tikriausiai žinote, kad Michailas yra... na, net neverčia liežuvis jį vadinti vampyru. Negi jums
neatrodo keistai kraujasiurbys visiškai nevartojantis kraujo? Blizgantis saulėje labiau nei kalnas
krištolinių taurių? Tai yra gyvas... tai yra numiręs pasityčiojimas iš visos mitologijos, tautosakos.
Jaunoji ledi, jūs tik pagalvokite kokia žavia asmenybe buvo Vladas trečiasis! Juo vis dar gąsdina
vaikus ir atvykėlius, o jau kiek šimtmečių praėjo! Pagalvokite ką ateities kartos kalbės apie
Michailą? Vampyras negeriantis kraujo ir lakstantis paskui kiekvieno vilkolakio uodegą?
- Jis nelaksto paskui kiekvieno vilkolakio uodegą, - piktai šūktelėjau, - jis ves mane!
- Jaunoji ledi, kaip jis gali jus vesti, - ironiškai tarė vyriškis, - jei jis kryžių bijo? Ar bažnyčioje visus
kryžius nukabinsite prieš vestuves?
Tuomet man kaip kuolu per galvą trenkė! Niekšas! Jis net neplanavo manęs vesti! Dabar išlėkė į
Rusiją, o ten vilkų gyvas velnias, tikriausiai dabar duodasi su kokiu nors pilkakailiu! Och, aš jam
kaip parodysiu, tai mažai nepasirodys!
- Jeigu jūs man pasakysite, - kalbėjo svečias, - kur iškeliavo Michailas, pažadu jums, kad jo
egzistencija bus nutraukta. Aš paskyriau savo gyvenimą kurti mechanizmams, skirtiems naikinti
tokius nedorėlius kaip jis.
Negalėjau patikėti savo ausimis. Tas atėjūnas nori, kad įduočiau savo vampyrą! Na, gerai, jam
vilkai patinka, bet tai galima ištaisyti. Tarkime apsirengčiau kailiais, jei jam taip maloniau. Ko tik
nepadarysi dėl mylimo žmogaus. Ar mylimo numirėlio. Vos man apie tai pagalvojus Nikola
smogė man žemiau juosmens:
- Jei pasakysi,  kur jis iškeliavo, nupirksiu tau naujausią Ford T modelį su nuleidžiamu stogu, ir
papildomais žibintais.
- Į Rusiją, - sušukau, - jis iškeliavo į Rusiją, kažkur link Sibiro. O automobilis bus juodos spalvos?
- Žinoma!
Dienorašti, tu įsivaizduoju, aš greitai turėsiu savo Ford T modelį! Tikriausiai šiąnakt nesugebėsiu
užmigti!

1908 birželio 15 diena

Mielas dienorašti, na kiek gi galima laukti mano išvajotojo Ford T modelio? Su papildomais
žibintais... Žvilgantis, juodas... Negaliu sulaukti..

1908 liepos 2 diena

Mielas dienorašti, laikraščiai rašė apie kažkokį sprogimą Sibire. Net neabejoju, kad tai to keistojo
vyriškio darbas. Taip pat esu tikra, kad daugiau niekada nepamatysiu savo Michailo. Kokia kvaiša
aš buvau! Kalbėdama su vyriškiu net nesusimąsčiau apie išdavystę. Dabar stoviu rankose
laikydama laišką, kuriame dėkojama už suteiktą informaciją bei džiaugiamasi, kad sėkmingai
veikia kažkoks bokštas, ir net nežinau, kaip turėčiau jaustis. Kartu su laišku aš gavau ir Fordo T
modelį be papildomų žibintų! Tas niekšas apgavo mane!

2012-11-28 22:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-03 13:47
Istorijos Mėgėja
Labai ačiū už komentarus!:))) Tai mano seniau rašytas kūrinys, kurį pataisiau, kad tiktų konkursui. Kitą kartą pasistengsiu parašyti geriau.:)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-03 11:55
Lengvai
Alyvmedžių giraitė – yra, bet yra ir gausybė kitų veiksmo vietų.

Išdavystė – yra.

XXa. Pradžia – yra.

2 personažai – yra, bet yra keli šalutiniai.

Kai tik pradėjau skaityti – pasibaisėjau, po to supratau, kas kur ir kada. Man patiko, kai kur juokiausi garsiai. Šiek tiek prasilenkta su konkurso sąlygomis. Bet apskritai kūrinys gyvas, juokingas, įdomus. Pasaulis yra, veikėjai yra, istorija papasakota.

4,2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-02 16:48
Marquise
Apie vertinimo metodiką galite paskaityti mano dienoraštyje.

Tema: išdavystė – (-0,5) Šiek tiek per mažai tos išdavystės, kaip pagrindinė tema turėjo būti labiau išvystyta.
Personažai: du – (-1) Kas turėtų būti antrasis personažas? Dienoraštis? Vampyras? Nepažįstamasis?
Veiksmo vieta: alyvmedžių giraitė – (-0,5) Paminėta epizodiškai. Ir ne alyvuogių, o ALYVMEDŽIŲ.
Laikas: (1900 – 1920) metai – išpildyta. 

Jūsų galimų gauti balų maksimumas: 3


Kiti pastebėjimai/ pastabos/ komentarai:
Ačiū už paįvairinimą. Visai nebloga parodija. Iš mano pusės tik vienas priekaištas – šiek tiek prailgo ir vienu momentu buvo pasidarę nuobodu. Šiaip nesu tokio žanro gerbėja, bet po kalno „rimtos literatūros“ labai gerai atpalaidavo.


Jūsų darbo galutinis vertinimas: 2,3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-01 22:19
tictac_it
2,1


Dienoraštis ... kaip konkursui - pretenzija į originalumą, bet tekste daug vandenėlio , na bent pajuokavimas pabaigoje - iki kurios skaitymas visiškai nusibosta
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-29 13:14
bibliotekininkė
Vampyrai.. Mrrrr..:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą