Neišduok, o širdie!

Šis kūrinys dalyvavo konkurse.


1909 gegužės 29 d., Bernotai

Kaip gera vaikščioti senais, iki kaulų smegenų pažįstamais takais! Kaip gera, kad metai iš metų čia, savo paties rankomis sodintoje alyvmedžių giraitėje, randu dvasios ramumą ir prieglobstį. Tik būdamas čia apmaldau širdies gėlą.

Pavargau... Brangus prieteliau, turiu pripažinti, jog iš tiesų pavargau nuo aplinkinių, žvelgiančių į mane su pagarbia baime, nerimu ir begaliniu varžymusi. Pavargau nuo savęs - nuo jaunystėje užsikrautos naštos, nuo prieštaringų minčių. Tik tu vienas, vienas, brangus dienorašti, žinai, kokia kaina moku už tai, kad nesugebėjau atsisakyti įgyvendinti tėvuko svajonės. Sunku pripažinti, bet tai tiesa. Tiesa, kuri bemaž antrą dešimtį metų mane dusina!

Kodėl?
Pasakyk, kodėl gyvenimas toks sudėtingas?
Kodėl turi rinktis kairę arba dešinę, o ne aukso vidurį?
Kodėl moralė, visuomeninės normos tokios nepakeliamai skaudžios?
Ir kodėl negalima visko pradėti iš pradžių?
Jei tik galėčiau atsukti laiką atgal...

Būčiau paprastas mačiulių Jonukas. Vėlei nerūpestingai vaikštinėčiau po žydinčias pievas. Braidyčiau po Sandravos ir Luknės upelius mėgindamas sučiupti ilgažnyplius vėžius. Dirbčiau varginančius, bet malonumą teikiančius ūkio darbus: arčiau, sėčiau, akėčiau. Laikas nuo laiko smagiai šnektelėčiau su artimesniais ir tolimesniais kaimynais. Subatvakariais iki paryčių šokdinčiau kaimo mergeles...

Ech, pamiršau, juk ir šokti nemoku! Bet dėl jos, dėl savo išsvajotosios, išmokčiau. Kalnus nuversčiau dėl jos nuostabių, kosmoso platybes siekiančių, dviejų žiburėlių!

Iš Danutės akių tai dangus, tai naktis;
Jų gelmė - amžina paslaptis!
Pasakyk, pasakyk, kas per galia-dvasia
Tavo žavinčiose akyse?

Tačiau esu kunigas - tarpininkas tarp šio ir anapusinio gyvenimo. Kai kas pasakytų, kad netgi nebe žmogus. Antžmogis? Žemiškasis ganytojas? Bet niekas gi neuždraus man minėti josios akių. Juolab, kad...

Kad man vakar sakei, jogei myli mane,
Tų akių neužmiršiu, oi ne!
Lyg pavasario rytas, kad šypsos meiliai
Ir jo žavi pirmi spinduliai.

Bet dabar į akis tau pažvelgti bijau:
Jas blakstėnais užleidi tuojau...
Pasakyk man vienam, pasakyk, balandėl!
Ko taip liūdi? Kodėl, oi kodėl?

Kodėl taip nyku? Esu pripažintas poetas, gerbiamas profesorius, kunigas. Laikausi oriai, nes to reikalauja manoji padermė - sutana. Tik viduje esu tarsi rudens audrų draskomas ir blaškomas vienišas alyvmedžio lapas. Kasnakt sapnuoju tas akis, kasnakt prabundu išpiltas šalto prakaito ir meldžiu: „nekankink, nekankink jau daugiau, Viešpatie mano“, „neišduok, neišduok, o širdie, nevilty“! Bet išaušus naujai dienai atkuntu, šiek tiek palengvėja.

Aš tau giesmę nešu ištvermės ir vilties
Po sunkios vakarykščios nakties!
Daug kentėjus Danute, užmirški vargus!
Juk tu - mano naktis ir dangus...

Taip ir nešu kryžių per savo rankomis sodintą alyvuogių giraitę. Kas žino, gal Viešpats susimylės ir atleis už mano išdavystę? Kaip žmonės pasakytų – kenčiančiam dangus. Dangus ir man, ir Danutei.