Pirk, gamink ir valgyk, valgyk sakau!

Dar penktoje klasėje per darbų pamoką užsirašėme stačiai teisingus Sokrato žodžius: „Gyvename ne tam, kad valgytumėm, o valgome tam, kad gyventumėm“. Kas tai žino ir išmano, tarytum maldą prieš valgį, jei ne sukalba, tai bent išalkusiom seilėm nuryja į raliuojantį skrandį, ir sausom rankom patrynę imasi pikantiško patiekalo.
Televizijos sveikatos abėcėlės rėkte rėkia: „žiūrėkite ką dedate į skrandį! “. O mes ir žiūrim. Kai atsibosta žiūrėti, perjungiame kanalą (nes reklamuoja, kaip taisyklingai vartoti espumisan su aktivia), o čia – žiūrėk, Grinevičiūtė-Janutienė teigia, jog įsibrovusi į mėsos cechą išsiaiškino, kad dešroje nėra mėsos. Pabandom įsitikinti. Imu suraikytą batoną, kuris nėra batonas, švelniais kaip per Rama reklamą rankos mostais tepu margariną, kuriame nėra nieko panašaus,  galiausiai dedu perregimo plonumo supjaustytą dešrytę. Pusryčių karalių sumuštinį dedu į savo gurmanišką burnytę – vistiek, pajuntu aukščiausios (pirmos) rūšies dešros skonį. Žinau, žinau... Visi jūs man pučiat arabus, kad supelijusias dešras apiplauna ir vėl deda į parduotuvės lentynas. O man vistiek skanu. Kai nori valgyt – viskas skanu.
Kitą vakarą, kad negaučiau oftalmoplegijos, įsijungiu televiziją pamaloninti savo skranduką (visą dieną nevalgiau – laiko nėra). Štai Beata linksmo būdo, virė košę viso grūdo. Įdomu, o ką ji dėjo į savo šedevrus, kuriuos padiktavo jos geri bičiuliai? Bijau jums pranešti, bet tikriausiai tuos pačius produktus iš tų pačių parduotuvės lentynų. Vos per kelias minutes pagamintus patiekalus (niekad su ja nespėju, ji greičiau viską supjausto) deda į paauksuotas lėkštes, o aš su Nekantrumu laukiu paragauti iš jos šaukšto. M-m-m, kaip skanu, sako ji. Tiek daug E dar nebuvo susitikę vienoje lėkštėje. Kur jau ten nebus skanu, kai visi vitaminai E šoka kankaną tavo burnoje sužadindami net visus 4 skonio pojūčius, o tu vėl pajunti tą besaikį alkio jausmą.
Gana. Jau tikrai gana. Užteks gadint akis ir skrandį. Reikia atsigręžti į tikrąsias vertybes, todėl tekina bėgu į artimiausią knygyną. Ne maistas duoda sotumą, o geras kūrinys ir pozityvios mintys. Dairausi akcijų, nes pienas taip pabrango, kad negaliu sau leisti daug (iš) leisti. Akcijinių knygų lentynėlėje guli Julija Vysockaja teigianti, jog ji valgo tik namie; Linulis, kuris visada apsipirkinėja IKI; metus virtuvėje praleidusi ta pati Beata, o jai kompaniją palaiko Nomeda su menininke Jegelavičiūte (kelias į vyro širdį – per skrandį, tai kodėl jos niekas neima?). Atsargiai imu šitas mahabharatas į rankas, ir mąstau, ką jie man pasiūlys šį vakarą? Vartau, žiūriu... Kartais pauostau, gal koks puslapis patrintas ką tik iškeptomis bandelėmis su varškės-obuolių-cinamono įdaru, ar bent jau ant grotelių keptais ėrienos šonkauliukais su neaiškiu garnyru. Besvarstant, kuri knyga būtų skanesnė, staiga drioksteli toks artefaktas... Nemoku apsakyti. Tai tarsi balsas iš anapus. Kuo skubiau bėgu į dar artimesnę vaistinę, kur greitakalbe ištariu ten rymančiui baltam vaiduokliui: „man mezym-espumisan-meteospamyl-gastrocynesine. O gal ne. Ne. Duokit man forlax-pyrilax! “. Ai, koks jau skirtumas. Nesvarbu. Po teisybei, tai jau net nepamenu kaip tiksliai reikia gydytis nuo pysryčių, pietų ir vakarienės. Gerai, kad jau gandrai išskrido, antraip reikėtų valgyt dar ir pavakarius pilnu racionu: užkandžiais, sriubom, karštais ir desertais. Užsigerti patartina tyru šaltinio vandeniu, nes tiek suvalgius iš karto nesitikėk gero.
Ir vis tik, reikia džiaugtis, kad galva sukasi. Nes jei sukasi kas nors kitas – patikėk, per daug prisižiūrėjai laidų ir prisiskaitei per daug gerų knygų.
Na, o kol dar tau nereikia eiti atlikti balistokardiografijos ar cholesterolio kiekio (iš) matavimų, įsijunk travel – ten tau parodys Afriką. Nebijok drauguži, tie vaikai tikrai nepersivalgė. Kaip sakai? Jiems reikia espumisan?