Šis kūrinys dalyvavo konkurse.
Nieko čia nėra man. Aš išeičiau, ir nė lapas nesukrutėtų, nesujudėtų oras. Likčiau – tik žemė sunkius žingsnius teišgirstų, nuo mano trypčiojimo dūsdama. O kokias skaisčias dienas čia turėjau, čia, savo rankose! Dar ir dabar jos šiltos, tarytum atmintų tą patį žemės karštį, medžio lankstumą... Tik dabar aš pats – toks mažiukas tarp savo stabų, menkas, it dulkė prie kalno nusėdusi. Tartum manęs čia kada nors reikėjo, ne... Tai man tie žalumai tarnavo, tai aš kėliausi, tai aš guliausi po jų saule, po jų tirtėjimu, tai aš kovojau tam, kad jie mane, kaip šiandien – silpną, po savim priglaustų... Ir dar silpniau, ir dar menkiau man pasidaro, kai pamenu, kaip tądien, plūsdamasis ištariau:
- Prakeikta tai, kas laikina, prakeikta tai, kas nenašu, ir poilsio negali teikti!
O jis... svyruodamas nuo savo vargo, juokės:
- Jei tu galėtum retkarčiais sustoti, ir sugalvoti kitą vardą kiekvienam daikteliui, argi nebūtų jie palikę tokie pat? O kur pradžia, kur galas šitų žemių?
- Yra! – sakiau, - Yra, ir dink man iš akių, ir žemę, ir tave dar iš savęs ištrauksiu!...
O jis tebuvo likęs vienai nakčiai. Ten pat, giraitėj, atsikvėpusį, jį kirto iš peties, ir nuramino amžiams. O buvo man jisai bedievis, toks pat vergas...
Kitą sykį, jau po šitiek laiko, dėdelį ir žodžius tuos prisiminus, pasidaro taip niauru, taip aišku, kad pats save kas dieną mausčiau, kad pats sau vergas tebuvau, tikėdamas prasmėm, planais ir pašaukimais, tiesa ir prigimtim, kol prieš mane vienintelis žinojimas tebuvo tikras:
ruduo – rinkimo metas; pavasaris – žydėjimo.
Dabar sunkiau.