Ateitis miriop

Dabarties dylantys batai, tėve, žudo
mintys kaustančios apie vienatvę.
Prajunku visa, o velnias pirštu bado,
mano katinas ir tas vienu pasijuto.
Ir nesvarbios laimės dabartinės,
nes ateitis jau temsta, eina paskutinės
geros mylios metrai, o prieky
matosi dėžutės  piktų gramų 
kilogramų pykčio, įsiūčio. Ir
kvailų gyvenimo metaforų,
kurias mėgindama suprasti  gaištu
dar  (žiū, jau temsta)  nepanaudotą laiką.
Ir tiems, kuriuos linkę pakylėti
ar išaukštinti, tuos, kuriuos
aistromis ir meilėmis vadina,
tuos bučinius ir glamones ir vidinius
mielybės įpročius krūtinės temdo
baimės pragaištingos ateities,
kuri dar iš dabar  jau žiūrint
temsta  ir nuo jos jau vėjui
pučiant šaltis stingdo 
plautį, kepenis ir  stuburą besibaigiantį
apatinėje  dabar nebesivaldančio jau
kūno dalyje.