Jos lėti žingsniai skrodė tylą. O suvargusiose jos akyse pasirodė ašaros. Staiga ji susmuko ant parketo. Ji pažvelgė į didįjį šokių salės veidrodį. Rusvi plaukai išsitaršę, o kuodas tvirtai laikęsis ant galvos - iširęs. Mėlynos akys buvo drėgnos ir paraudusios. Skruostu riedėjo dar nenudžiūvusi ašara. Veidas buvo baltas ir liūdnas. O liesas kūnas sukritęs. Jos motina būtų pasakiusi, kad jos įdukra atrodo tiesiog apgailėtinai.
Bet jai mažiausiai rūpėjo, ką manytų motina. Ir tikriausiai pirmą kartą.
Ji gerai įsispitrijo į savo mėlynas akis. Ir vėl pravirko. Pravirko taip graudžiai, jog įspaudė galvą tarp kelių. Matyt tam, kad savęs nematytų.
Per daug skausminga buvo į save žiūrėti.
Ji išgirdo žingsnius. Kažkas judėjo link salės. Kitu atveju, tokios būsenos, ji nebūtų galėjus niekam rodytis. Bet dabar jai buvo nusispjaut. Ji sėdėjo ant žemės, kaip sėdėjusi, su visiškai tuščiu žvilgsniu akyse.
Šokių salės durys atsivėrė. Pro jas įėjo Luisa.
- Ką tu čia veiki? - paklausė sesuo, - Mes su motina trankėmės po visą kvartalą, kad tave surasti! Po galais, ar bent ruošiesi į mane atkreipti dėmesį? - jos sesuo nervinosi, - Klausyk, brangute, tau riesta. Tikrai labai riesta.
Galiausiai ji atsisuko į seserį. Pilkos akys žvelgė į ją, kone su pykčiu ar panieka. Luisa papurtė juodą galvą su raudonomis sruogomis.
- Ne, ne, ne. Tik jau nereikia. Kuo dabar žadi pasiteisinti? Pasitempei koją? Negalėsi atlikti pagrindinio vaidmens? Na, taip tai bjauru, bet tam yra atsarginė. Na, greičiau. Stokis, - sesuo laukė, o ji nesistojo.
Luisa prabilo:
- Na, kas? Sakyk gi. Juk žinai, kad mamai tave užtarsiu, - Luisos balsas palaipsniui švelnėjo, - Sakyk...
- O nejaugi? - ji stryktelėjo nuo parketo. Pradėjo lėtai slinkti link sesers, - O nejaugi?! - ji jau rėkė. Akys buvo sklidinos ašarų ir įniršio. Luisa, brangioji sese, gal papasakosi kaip tėčiui sekasi komandiruotėje?!
Staiga Luisa nubalo. Bet ji apsimetė, jog nieko nesupranta:
- Juk vakar skaitei laišką.
- Taip. Tik judvi su motina, pamiršot paminėt, kad tuos laiškus rašo mama. O ir dar. Dar pamiršot paminėt, - ji buvo keli centimetrai nuo sesers, - pamiršot paminėt, kad tėtis jau šešis mėnesius miręs! Negyvas! - rėkė Luisai tiesiai į veidą. Ši nebesigynė. - Tuos pusę metų aš bandžiau suvokt, kodėl jis neatsisveikino!.. - ji vėl susmuko ant parketo. Ji verkė. Ne. Jau veikiau ji raudojo.
Luisa prisėdo prie jos:
- Atleisk man. Žinau, kad motina to nepripažins, bet slėpti visa tai nuo tavęs buvo savanaudiška. Mes tiesiog buvom per daug silpnos tai tau pasakyti. Ji sakys, kad norėjo tave apsaugoti. Bet tai netiesa... Galbūt ji taip pasielgė, nes nėra tikra mūsų motina. Aš nežinau. Aš turėjau tau pasakyti. Atleisk, mažyle, atleisk man. Ir žinau, kad dabar paprašysiu beprotiško dalyko. Bet turiu tai padaryt. Paklausyk, - Luisa sugriebė sesers pečius, - turime laikytis kartu. Mes nesam jos. Ji gali mus palikti. O jei ir nepaliks... Tu gi žinai, kokia ji... Ji gyveno su tėvu. Ne su mumis. Mums artėja sunkūs laikai, mažyle. Bet mes turim būti stiprios. Ar būsi stipri su manim, Mėnule?
Mėnulės akyse atsispindėjo mėnesiena. Ir ji tyliai ištarė:
- Taip...