Raudonos dulkės

Šis kūrinys dalyvavo konkurse.

Vis dar tamsu. Dešinėje blyksi raudona lemputė. Patalpoje taip tylu, kad net girdžiu savo širdies plakimą. Per pusiau pramerktas akis laiko ir temperatūros įžiūrėti nesugebu. Stebiu, kaip tamsos šešėliai žaidžia ant sienos. Lauke greičiausiai smėlio audra arba tai tik mano vaizduotė. Rankos tarsi akmeninės, neradau jėgų atsikelti ir pažvelgti per langelį.
Įjungiu šviesą virš galvos ir pirma įsitikinu, kad lauko temperatūra nenukrito žemiau šimto laipsnių. Šiandien man dar pasisekė, bet suvokiu, kad turiu kiek įmanoma greičiau pabaigti variklio remontą. 
- Aero, jau pabudai? – pabandau susisiekti su savo partnere, bet ji tyli. Dar kartą pažvelgiu į laikrodį ir suprantu, kad programa įsijungs tik po gero pusvalandžio. Instinktyviai išjungiu šviesą, kad neeikvočiau elektros energijos. Akys užsimerkė, bet miegas nebeima. Nuleistus vokus vis pasiekia raudona šviesa. Prisimenu jos raudonų plaukų kvapą, jie kvepėdavo alyvuogių aliejumi. Aš ją pamilau, nes ji buvo kitokia. 
- Laikas keltis! – sutrimitavo Aero.
- Baik, kiek kartų prašiau nenaudoti šio garso?
- Atleisk Giovani, bet jau septynios ryto, turi grįžti prie elektros plazmos variklio generatoriaus remonto. Deguonies atsargos septyniasdešimt du procentai, saulė horizonte, elektros tiekimas pamažu atsistato. Net ir neeikvodami elektros per dieną, mes būsime nepajėgūs išgyventi naktį, jeigu temperatūra nukris žemiau šimto laipsnių. Deguonies net ir taupant turime penkioms paroms. Mes privalome suremontuoti skraidyklę.
Nenoromis iškeliu kojas iš gulto. Įjungiu centrinę panelę, visi rodikliai ekrane dega raudonai. Blyškūs saulės spinduliai jau skverbiasi į kabiną. 
- Žinau, nereikia man kasdien to priminti. Gal tu pati suremontuok tą generatorių! – ironišku tonu išrėžiu žvelgdamas į kamerą panelėje. 
- Aero yra programa atsakinga už programinės įrangos priežiūrą ir pagalbą astronautams. Aero negali atlikti fizinių darbų.
- Juokauju gi aš, tiesa tu gi programa ir juokų nesupranti.
- Aero žino kas yra juokas. Aero...
- Gerai patylėk truputį, nuo deguonies trūkumo galva spengia. – nutraukiau programą bepradedančią filosofuoti apie programos ir žmogaus skirtumus, o galvoje esančios kraujagyslės be paliovos tvinkčioja.
Raudonos dulkės. Nuo pat atvykimo čia negaliu priprasti prie jų. Nors kabiną nuo išorės skiria kamera, kurioje dulkės turėtų būti nuplaunamos, bet jų į vidų prisineša tiek, kad neįmanoma išvalyti. Laimei aš nealergiškas.
Pasiėmęs ausų krapštuką išsivalau dulkes iš ausų ir kuris laikas sėdžiu galvą pasirėmęs ranka. Turėjau būti atsakingas tik už geologinius tyrimus.
- Aero, pripažink Ivanas yra asilas.
- Giovani, Ivanas nekaltas, kad tu nesuvaldei skraidyklės, jis nekaltas, kad alergiškas dulkėms, ir nekaltas, kad negalėjo vykti su tavim, ir ...
- Ir, ir, ir. Prašiau tavęs patylėti, pats žinau, kad viską sušikau, bet mėginys buvo to vertas.
- Mums jau buvo žinoma, kad Marse vanduo egzistuoja.
- Bet štai toje dėžėje, tavo žiniai, - parodžiau pirštu į dėžę kameroje, -  yra pirmasis ledo mėginys iš kraterio, pirmas! O tu bent žinai, ką tai reiškią?
- Turime suremontuoti skraidyklę per artimiausias penkias paras?
- Durnė.
- Vėliau nebepajėgsime grįžti iki stovyklos.
- Aš grįšiu pėsčiomis ir paliksiu tave čia. Galėsi kalbėti su savimi. – ironiškai nusikvatojau, nes puikiai supratau, kad iki stovyklas šiuo metų laiku pėsčias nepajėgsiu grįžti.
- Šitą klausimą jau aptarėme iš karto po avarijos, pėsčiomis galėtumei pasiekti pusiaukelę, tačiau šiuo metu žiema ir sušaltum artimiausią naktį.
Kartais nekenčiu šios programos, nes ji visada būna teisi.
Išsitraukiu iš vidinės kombinezono kišenės žmonos ir dviejų savo vaikų nuotraukas. Kaskart žvelgdamas į juos negaliu suprasti kaip galėjau pasiduoti šiai avantiūrai ir palikti juos vienus. Kaip galėjau taip aklai siekti pripažinimo, pinigų ir šlovės. Dabar tą pripažinimą galiu sukišti į raudonų dulkių krūvą.
- Aero, kur mes vakar baigėme remontą?
- Vakar nuėmėme neveikiantį generatorių pastebėjome, kad nudegę laidai ties korpusu. Šiandien tu turi paėmęs remonto įrankių komplektą pakeisti nudegusius laidus, išvalyti iš jo dulkes ir sumontuoti atgal.
- Ir viską turiu padaryti per perą?
- Per aštuonias valandas, vėliau leidžiasi saulė ir bus neįmanoma dirbti.
Pusė valandos, tiek truko remonto darbai šiandien. Ir praėjus šiam laikui supratau, kad likusias penkias paras galėsiu nieko neveikti. Nudegę ne tik generatoriaus laidai, bet ir relė, o jos suremontuoti nepavyks.
Sėdžiu ant trapo, šalia guli išardyto variklio dalys, žvelgiu į tamsų kraterį tolumoje, kurio kraštus laižo blausios saulės šviesos liežuviai. Rankoje laikau veržliaraktį.  Ar aš taip įsivaizdavau savo mirtį. Visada tikėjau, kad dievas mane saugo ir jaučiu, kad netrukus dar kartą turėsiu galimybę tuo įsitikinti. Ivanui sakiau, kad vieną dieną aš įkvėpsiu Marso oro, ir tam turėsiu progą netrukus. Senai svajojau pajausti kaip bėga ašaros skruostais pučiant stipriam Marso vėjui. Gaila neturiu vyno.
- Aero kokiu atstumu veikia radijo siųstuvas, kurį naudojame dabar?
- Vieno kilometro plius minus keli šimtai metrų, priklausomai nuo oro sąlygų.
- Aš vis tiek bandysiu eiti, paskaičiuok kiek keičiasi tikimybė mus rasti jeigu pasiekčiau pusiaukelę, aš pasiimsiu atsarginį deguonies balioną. Stengsiuosi retkarčiais nekvėpuoti. - Paskutinė mintis privertė nusišypsoti.
- Tikimybė padvigubėja. Pagal paskutinį sveikatos patikrinimą tu nekvėpuodamas gali išbūti penkias minutes ir dvylika sekundžių. Sušalimo tikimybė šimtas procentų.
- Man visada patiko tavo humoras. – Nusišypsojau dar kartą, nes iki šiol tikimybė nesiekė ir vieno procento.

Saulė slenka link horizonto. Su Aero atsisveikinau prieš aštuonias valandas. Nuo atsarginio deguonies baliono nebejaučiu kairės rankos, dešinė vis dar atlaiko svorį. Per aštuonias valandas raudonojoje dykumoje nemačiau nei vienos vietos, kur galėčiau pasislėpti nuo artėjančio naktinio speigo. Pamažu jaučiu kaip šaltis skverbiasi į kombinezoną. Temperatūros daviklis ekrane jau ilgiau kaip valandą rodo kritinę temperatūrą.
- Jeigu mane kas girdite, padėkite man. – Šiuos žodžius kartoju kas penkiolika minučių, nors ir suprantu kad nėra tikslo. Matomumas idealus, o kai darau šuolį matosi kelių kilometrų atstumas.
Mintys pamažu darosi padrikos, jaučiu, kaip svajones apie šilumą keičia svajonės apie maistą, žmoną, vaikus. Džiaugiuosi kad dar nesivaidena, protas aiškus, tačiau viltis blėsta.
Priešais trys dulkių sūkuriai pradeda suktis, pakeldami į orą raudonas dulkes, žaidžia su jomis. Pamažu visi susilieja į vieną ir kaip niekur nieko išnyksta. Tikėjausi, kad išnirs iš dulkių kamuolio skraidyklė, deja tai buvo tik vėjas.
Akimirkai stabtelėjau, nes nuo nuolatinio šuoliavimo pasidarė silpna. Pasididinau deguonies procentą skafandre. Visgi jeigu uždusti tai bent sveikame prote. Užteko trisdešimties sekundžių nejudėti ir iš karto pajutau kaip kojos sustingo.
- Na dar truputį, gi nedaug liko. – drąsinu save, net nežiūrėdamas į atstumo matuoklę ekrane. 
Padariau keliasdešimt šuolių  po maždaug penkiasdešimt metrų. Dar prasidedant paskutiniajam šuoliui pajutau, kad nebejaučiu kūno. Iš tikro nebejutau, kokia poza pasiekiau dulkes, nes aplink viskas pabalo.
Tikėjausi išvysti šviesos tunelį, bet dievas ir čia mane apgavo. Šiltas pavasario rytas, bėgu tarp alyvmedžių aplink zuja vabalai. Mėlynu dangumi slenka balti debesys. Vėjas kedena šviesius plaukus. O ne, tai nuotrauka, kuri liko mano kombinezono kišenėje, trūksta tik jų. Bet ką atiduočiau už paskutinį Aurelijos bučinį, už paskutinį vaiko myliu.
- Dieve, nejau tu mane išdavei? - lyg aidas nuriedėjo paskutinė mintis Apeninais.