Tik akmenys

Atrodo kad kas skrynią atvertų ir pasiimtų smaragdus
Uždarytų
Liucija mylimajam virtuvėj maistą supjausto
Atrodo kala mane prie lentos
Smaragdo plaktukais
Visi moka pasigaminti ginklų
Visi moka sužeisti

Skrynią atvertų ir paliktų deimantus,
Kurie nešlifuoti, tad pamanė, kad
Purvini akmenėliai aksome nedera
Liucija mylimajam vakrienę ruošia iš žemių
Ir sodų cinamono pievoj, kvepia jos rankos
Ir po oda suskystėjusios uolos, šaltiniai
Lavos ežerai

Sakau kalbą, kurios klausosi jos mylimasis
Po medžiais mingantis,
Bet girdi tik žolę šiurenančią ir vėjo plaukus
Nendrėse
Kai pabus išmes mano skrynią į ežerą vidury kalnų
Ašarotų žydrųjų ledynų
Ir spygliuotų medžių žalių
Bet jos neieškosiu
Nes jau visai
Nebereikia