AndyŠis kūrinys dalyvavo konkurse.
Kreta, XXa. pradžia, graikų-turkų nesutarimų laikotarpis. Valdžia priklauso turkams, graikai nepatenkinti, formuojasi sukilimas. Turkai padega krikščionių rajoną Chania mieste.
***
- Plaukis, dar truputį liko.
Jis sunkiai alsavo sveikąja ranka semdamas vandenį. Bangos švelniai užliedavo jo kelius ir vėl grįždavo į vandenyną. Ji tyliai stovėjo greta, šiek tiek jam už nugaros, ir akimis lydėjo kiekvieną judesį. Akimirką jis nustojo praustis ir pavargęs nuleido rankas į vandenį. Jie buvo tyloje. Monotoniškai šnabždėdamos ritosi bangos ir kažkur iš tolumos ataidėdami ritosi minios riksmai. Ji nenoriai pasisuko į tą pusę. Pašvaistė visdar raudonavo, nors kairėje liepsnos jau rimo.
- Mums reikėtų eiti iš čia. Paplūdimyje mus nesunku pastebėti.
Jis beviltiškai papurtė galvą.
- Prisiekiu, nežinojau, kad viskas šitaip baigsis. Markusas sakė, tik jų irštvą, tik tuos begėdžius... – per jo suodiną veidą nusitiesė sūraus vandens vagos. Jis nevalingai sugniaužė kumščius, iš sužeistosios rankos dar smarkiau pasipylė kraujas. – Tu privalai manimi patikėti! Adonja, maldauju...
- Žinau, žinau. – Ji lėtai ir šiek tiek nenoriai prie jo priklaupė. – žinau, nurimk. – ji apkabino jo pečius ir švelniai prigludusi plaukais suardė veidu srūvančias upes.
Jis ėmė alsuoti ramiau, atleido kumščius ir kraujavimas truputį sulėtėjo. Viskas trumpam išnyko, liko tik jie, naktis ir vandenynas. Beveik kaip tada. Jis atsivedė ją čia ir jie kalbėjo apie Dievą.
- Mano Dievas kaip naktis, - sakė ji. – Jis neaprėpiamas, nepaliečiamas, nematomas. Ir visdėlto tu žinai, kad jis visur aplink tave, tavo plaučiuose, tavo odoje, tavo regėjime. Jis yra ramybė. Jis paslepia triukšmą, kad kiekvienas galėtų įsiklausyti į savo sielą.
- O mano Dievas kaip vandenynas, - sakė jis. - Jis gaivalingas, jausmingas. Tau užtenka akimirkai žvilgtelti į jo didybę ir norisi klauptis ant kelių ir giedoti jo vardą. Tau užtenka prisiliesti ir supranti, kad tu teesi indas jo darbams ir jo regėjimams.
Ir jiems kalbantis, vandenynas kalbėjosi su naktimi, ir jiems patiems nepastebint, viskas ėmė lietis. Ir jie liejosi vienas į kitą. Ir nieko daugiau nebebuvo.
- Mums tikrai reikia eiti iš čia. Einam tarp alyvmedžių, čia netoli. Aš tau padėsiu.
Jis atsisuko į gaisrą.
- Man reikia grįžti.
- Ką? Tave užmuš. Maniškiai... jie tikrai tave užmuš.
- Užmuš maniškiai, jei ras čia su tavim.
- Užmušiu aš, jeigu mane paliksi.
Vaikinas nustebęs pažvelgė į ją. Adonja atrodė esanti gležnumo įsikūnijimas, bet kartais, trumputei akimirkai, savo veidą parodydavo jos nepajudinama stiprybė. Jis nežinojo, ar tai atsirado iš jos tikėjimo, ar meilės, ar sielos, bet mylėjo, kaip ir visa kita, kas sklido iš jos.
- Tuomet eime.
Buvo ruduo, medžiai sužaliavę kiek išgalėjo, vaisiai jau beveik sunokę. Todėl net ir tarp nelabai aukštų medelių naktį buvo nesunku pasislėpti.
Jis atsisėdo ir atsirėmė į medį. Bandė apžiūrėti sužeistąją ranką. Ji tyliai stovėjo atsisukusi į miestą.
Visas Adonjos gyvenimas prabėgo čia – Chania. Šis miestas, jo dulkėtos karščiu alsuojančios gatvės, vėjuotos dienos ir vandenynas buvo vieninteliai jos įsivaizduojami namai. Kvėpuodama vandenynu ir alyvmedžiais prakvipusiu oru ji prisiminė, kad tai ne pirmas kartas, kai ji slepiasi šioje giraitėje. Tai jau vyko vieną pavasario pavakarę, kai su broliu supykdė tėvą. Jis buvo ką tik grįžęs su laimikiu, ir užtiko juos bevagiant saldumynus iš ponios Kostaki. Jos tėvas niekada nebuvo turtuolis, tačiau visi gerbė jo sąžiningą elgesį. Adonjai tebuvo šešeri, ir ji dar niekada nebuvo mačiusi tėvo tokio įsiutusio. Ji stovėjo išsigandusi ir nežinojo, verkti, atsiprašinėti ar slėptis. Jautėsi tokia kalta, kad norėjo skradžiai žemę prasmegti. O brolis paėmė ją už rankos nelaukdamas tėvo bausmės: „Bėgam, Donja, prie alyvmedžių“, ir pasileido bėgte.
Staiga kažkas stipriai suspaudė jai krūtinę, tarsi būtų bandęs ištraukti sielą. Ji aiktelėjo ir susirietė iš skausmo.
- Kas tau, Adonja? Tu sužeista? – Denisas prišoko prie jos.
Ji neatsakė, bet iš jos plaučių lyg kamuolys pagaliau ištrūko nevilties riksmas. Adonja šaukė ir verkė iš to nežmoniško skausmo, kuris pagaliau pasiekė jos sąmonę.
- Nurimk, viskas bus gerai, aš būsiu su tavim. Visada. Viskas bus gerai. Mes turėsim namus...
- Tu kaltas, kad aš jų nebeturiu!
- Adonja, aš pastatysiu tau namus... Mes gyvensim šiaurinėj pakrantėj, kaip ir planavom, atidarysim nedidelę kepyklą, kur kiekvieną rytą visi pirks šviežias bandeles. Juk taip? –Jo balsas drebėjo - Aš dirbsiu prie krosnies, tu už prekystalio, o aplink žais mūsų vaikai... Atsimeni?
Adonja tylėjo. Ji visdar smarkiai kūkčiojo ir paklaikusiu žvilgsniu žvelgė į niekur. Jis žiūrėjo į ją ir nebežinojo ką pasakyti. Jautėsi, lyg jau būtų ją praradęs, lyg iš tikrųjų šią akimirką ji nebebūtų jo rankose, o jos siela jau kažkur toli.
Staiga netoliese pasigirdo balsai. Denisas sunerimo:
- Kas ten? Girdi? Mums reikia eiti iš čia.
Adonja vis dar į nieką nereagavo. Balsai po truputį artinosi, su žibintų šviesomis.
- Donja, man regis ten taviškiai. Greičiau, kelkis!
Jis bandė jėga ją pakelti, tačiau ji pašoko ir ėmė veržtis iš jo glėbio.
- Ką tu darai? Eime! Nebeturime laiko!
- Mes jau nieko nebeturime.
Ji suspaudė jo sužeistąją ranką ir Denisas, surikęs iš skausmo, buvo priverstas ją paleisti. Adonja pasileido bėgti balsų link. Tačiau akimirkai stabtelėjo ir atsigręžė į savo mylimąjį. Jis viltingai pagavo jos žvilgsnį ir sušnabždėjo:
- Atleisk.
Ji prasižiojo, lyg ruošdamasi kažką atsakyti, tačiau tą akimirką balsai pasigirdo jau visai čia pat ir šalia Adonjos išniro jai pažįstamas veidas.
- Donja, ką tu čia darai? Tu sveika? Gal matei tuos niekšus? Visur jų ieškome, jau kelis sučiupome... neleisim jiems taip lengvai išsisukt! Kreta bus mūsų, pamatysi! Visus juos išvaikysim!!!
Ji nieko neatsakė, tik atsisuko į Denisą. Jis turėjo pakankamai laiko pabėgti, tačiau liko stovėti ten pat, kur ji išsiveržė iš jo rankų.
- Tai ten tas šunsnukis! Vyrai, greičiau!
Aplink greitai atsirado būrys graikų, jie buvo kupini nevilties ir įsiūčio už prarastus namus. Adonja nebegalėjo nieko padaryti. Ji stovėjo ir klausėsi vandenyno. Bet jo nebegirdėjo, tebuvo tik ji ir naktis.
