Visatos vaikas

Tas jausmas... Pilkšvame dangaus lape ramiai plūduriuoja dar pilkšvesnės debesų kaimenės. Tai įprastas rudeninis dangaus rūbas, kuris atrodė toks šaltas ir toks nejautrus, kad net šiurpuliukai eidavo pagaugais, kai stovėdavau prieš geležinę dangaus užsklandą.
Tas pilkšvas dangaus vaizdas aptirštino tai, kas buvo aukščiau. O aukščiau buvo bekraštis magnetinis erdvės laukas. Magnetas traukia iš manęs deguonį, mintis, drasko mano akių vyzdį. Jaučiu, kaip ištiestomis rankomis ir suglaustomis viena į kita atsuktomis plaštakomis, neriu į tamsią ir tirštą gilumą. Skinu sau kelią į nematytas erdves, kur neegzistuoja jokia Žemės materija, kur neegzistuoja žmogus. Nejaučiu savo kūno, tik jaučiu, kad jis kažkur šalia manęs, o gal kaip tik - labai toli nuo manęs, tačiau žinau, kad jis saugus, nes jis yra visatos sudedamoji dalis, kad ir menka, purvina ir sudėvėta, bet dalis to, kas sukurta nuostabaus ir nepakartojamo. Oro man trūksta, bet gyvybės antplūdį jaučiu kaip niekad anksčiau stiprų. Siurbiu į save planetas, žvaigždes ir viską, kas daug kartų matyta, tačiau primityviai pažinta. Per diafragmą skverbiasi ilgauodegė norus pildanti kometa. Sugalvoju norą. Jis toks kuklus, tad tikrai neabejojau, jog išsipildys. Klydau. Įsipainiojau į nepažįstamos savininkės orbitą. Viskas sukasi, sukasi, sukasi... Viskas žaibiškai skrieja apie mane. Negaliu suprasti ar laikas žaibišku greičiu eina, ar mane kas neša. Esu lyg lengvas bestuburis beformis gyvis, įmestas į vandens telkinį ir staiga iškilęs į paviršių be jokios galios valdyti erdvę. Susimaišau su įvairiausiomis dulkelėmis, dujomis ir skysčiais. Teku lyg upė, srauniai pražiodinama žemės kertes. Tolinu ir platinu savo sraunų tekėjimą. Staiga ši dinamiška darna baigiasi, įvyksta turbulencija. Ak, kokia nuostabi visatos elegancija...
  Visais kūną apraizgiusiais jautrumo receptoriais nori pasiekti tobulybę, kuri yra aukščiau mūsų visų - Žemės menkystų, skurdžių liliputų. Tekėti ir klupti nuo krioklio atbrailos žemyn į prarają, į neištirtą, į nė viena akim neregėtą stebuklingą pasaką. Žemės gilumas ir kosmoso platybės žavi ir žadina smalsumą. Esu lyg Fernandas Magelanas ar Vasco da Gama bebaimiškai pasinėręs atrasti kelią į pažinimą ir patirti nuostabiausią savo gyvenimo nuotykį. Buriuoju nuo vieno kosminio ūko prie kito, užgesindamas prieš tai aplankytąjį. Ištempiu tvirčiau bures ir siūbuoju savo erdvėlaiviu šaltomis ir purslingomis magnetinėmis erdvėmis. Gręžiu neišmatuojamo gylio skylę juodoje, mįslingoje visatoje. Džiūgauju lyg mažas vaikas kaskart pamatęs kažką itin paslaptingo, žibančio ir nerealaus. Persikūniju į mažąjį pasakų herojų Džeką, kuris užsiauginęs stebuklingąją pupą, žingsnis po žingsnio lipo į amžinybę, į skrupulingai paslėptus Dievo namus.
Plaukti erdve be galo sunku. Neapsakomas svoris ir tankus slėgio sluoksnis spaudžia mano kūną, kuris bando nepasiduoti ir išlikti ištikimas man. Mano siela patiria dviprasmiškus jausmus. Viena jos pusė džiūgauja, skendi euforijoje, o kita kenčia skausmą, sumišimą. Kenčiančioji pusė yra suraizgyta ir supančiota erškėtrožių spygliais bei aštriais kibišų čiuptuvais. To priežastis – žmogaus menkumas. Jaučiu, kaip bekraštė visata mane atstumia, atsuka savo nugara. Užsimojau per daug. Esu tik šlykštus žemės vikšras, kuris niekada neišsiris iš savo žemiškojo kokono ir niekada nepavirs į beprotiško grožio drugį, kuriam nebus lemta nugyventi nuostabiausią savo gyvenime pažinimo dieną. Nepaisant to, manyje yra ne tik žemiškasis menkas pradas, bet ir dieviškoji tąsa. Kai nuslops mano širdies plakimas, kai mano siela atitrūks nuo kūno, aš pasieksiu nirvaną ir neišmatuojamai gilią kosminę erdvę. Tapsiu milžinu, visažiniu - egzistencinės visatos vaiku.