Nežinomybė laike (vidaus kalba, matant žmogų komoj...)

Nebegaliu viduj kentėti,
Man svyra rankos nuo minčių.
Širdis kiek plaks? Kiek dar tiksės ji?
Kiek smaugs tave dienų karčių?
Man veidas niaukias vien nuo vaizdo,
Ir kaupias stiklas akyse...
Troškimai, norai nesustabdo laiko,
Užspaudžia gerklę kankyne.
Drebu iš ilgesio, gal baimės...
Many jausmų daugiau nei du.
Kodėl ilgai neatsimerkia akys?
Kodėl jo rankos neriša natų?
Nežinomybė rodos nesibaigia,
Galvoj atsiminimų atspindys...
Už ką tyla ši mums? Už ką, o laike.?!
Kam viltį žudo neviltis?..