Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







(pabaiga)

    Baigusi tvarkyti popierių prigrūstus segtuvus nusitrinu delnus į šonus. Tarytum galėčiau šitokiu būdu apsivalyti, atsikratyti prisiminimų. Kodėl negalima to išplėšti iš galvos, sugrūsti į lagaminą ir palikti viską atliekų konteineryje? Arba sunaikinti kitaip. Tie sluoksniai, susikaupę per dvi nepakenčiamai ilgas savaites, aptraukė mano kūną žvynais. Kartais kyla noras kristi į vandenį ir išplaukti. Nebegrįžti. Jei tik žinočiau, kad krantas neseks iš paskos.
    – Kur dedi visa tai?
    – Archyvuoju.
    – Kam?
    – Pagal įstatymą.
    – O tai, kas užsilieka galvoj?
    – Galvoje viskas privalo likti.
    Šaligatvis slidus. Būtų protinga įsikibti, bet rankos pilnos, abu laikome po du juodus, popierių prigrūstus lagaminus. Oda apsvilusi žvynais, kurie greitai ims švinkti. Ir kas tada? Tada jau tikrai tą luobą nuplėšiu, netikiu, kad privalau tai laikyti savyje.
    – Bet kažkada... vis tiek pamiršti? Pasensta juk.
    – Jei įsiminei, tai įsiminei visam laikui.
    – Nejau visas bylas, visas nukentėjusiąsias atsimeni?
    Jis pastato ant šaligatvio lagaminus ir prisiartinęs sustingsta per sprindį nuo manęs. Į veidą susminga akys; giliai mėlynos, kaip bręstantis vakaras danguje.
    – Kokios gi spalvos tavo plaukai? –  išsprūsta pro lūpas.
    – Nesu dar toks senas, buvai teisi, – atsako.
    Prisimenu ūkavimą užpraeitą naktį. Tai net ne vyras buvo, tik mažas vaikas. Ne, jis tikrai ne Dievas, jį tik privertė pražilti. Jaučiu tai giliai savyje, bet nesugebu įtikėti. Reikia šalia kažko stipraus, – vis galvoju, – kad pati pajėgčiau iškęsti. Ar tai dėl tos merginos? Ar ši kančia ir skausmas – tai atspindys to, kas jai nutiko? O kaip mes, kiti?
    Neskubėdami pasiekiame savo laivą „Royal Hotel“; vis keliauju, plaukiu juo kas naktį, nors be tikslo – tai tapo įpročiu, pabėgimu. Apgaunam patys save: juk tai svetimas miestas, vienai nejauku. Tačiau su laiku tampa vis baisiau, nors miestą kuo toliau, tuo geriau geriau pažįstu.
    Išėjusi iš teismo kas vakarą aptinku naujų posūkių ir akligatvių. Kai viena užstringu, jo parankė suranda ir vedasi mane; jis žino, kur aktoriai turi stovėti, kad filmas nebūtų per trumpas. O gal klystu. Gal tik atsitiktinumai. Atėjusi į viešbutį noriu žiūrėti, kaip pilka galva dirba palinkusi virš popierių; įsidrąsinusi paprašau, kad užklotų mane savo mantija. Jis nebeprieštarauja. „Nieko blogo, – guodžia. – Juk ne keistenybės mus sužeidžia. “
    Skaičiuojam aukštus, laiptų pakopas, duris. Mudviejų žingsniai tirpsta ant koridoriaus kilimo. Stebiuosi kaskart, kai tenka tokiais eiti, tarytum išvažiavus iš namų viešbutis kėsintųsi suėsti mūsų gyvenimą. Su garsais dingsta dalis egzistencijos, būtis tampa menkavertė.
    Taip einam ir einam greta, nepažįstami. Darbas kaip skiedalas užpildo visas tuštumas, tik tiek mus sieja – daugiau nieko. Ima rodytis, kad būtis nepilna, panūstu šią pustuštę taurę užpildyti – gal rasčiau daugiau spalvų.
    Pamenu, per savo kalbą teisme jis ilgam nutilo. Užsikirto, – pamaniau. O gal į tylą pavyko sudėti daugiau nei mokam pasakyti? Žodžiai gimsta, auga, nebelieka. Gimsta ir nebelieka. Tyla yra nesibaigianti, jos nereikia auginti.
    Įėjusi į kambarį sustoju priešais langą. Sunku tą tylą perskaityti. Abejoju, ar kalbėdamas daugiau pasakys. Ir visgi laukiu.
    „Ar sugadintą gyvenimą atperka bausmė? “ – ištarė teisme. Ir vėl užstrigo. Pažvelgiau į jo stalą. Nuotrauka... Nesuprantu – ar merginos gyvenimo negali atpirkti bausmė? O gal mūsų pačių?
    – Gera baigiamoji kalba, – prašneku beprotiškai ilgai išstovėjusi pariby tarp žodžių ir nevilties.
    Man nieko neatsako, tik dėlioja popierius. Segtuvai klaksi į grindis: nulis keturi nulis devyni, nulis devyni nulis, nulis, nulis. Garsai gimsta, skleidžiasi, plaukia. Gimsta, plaukia. Gimsta, sunyksta. Gimsta, vėl gimsta, gimsta. Oras aplink mane sutirštėja. Atsigulu ant lovos ir susiriečiu lyg gemalas. Vėl girdžiu ūkavimą. Ne vyro, ne berniuko, o savo.
    Pajuntu, kaip priėjęs jis išsitiesia šalia, ant siauručio lovos kraštelio, kūnas standžiai priglunda man prie nugaros. Krūptelėjusi instinktyviai įremiu delną į jo šlaunį. Klausau šilto alsavimo. Kūno linkiai. Jis žmogus.
    Svarstau, kur dabar jo mantija. Nėra. Užsimerkusi įsivaizduoju, kad ne rankos mane gaubia ir šildo. Vėl ūkauja. Ne vyras, ne berniukas. Tik aš.
    – Išgyvenom, – ištaria.
    Tyla.
    – Padovanok, man savo mantiją, – įsidrąsinu.
    – Padovanosiu, kai užsitarnausi.
    – Kada užsitarnausiu?
    – Išlaikyk egzaminą.
    – Neišlaikysiu. Dabar jau viskas.
    – Visiems būna.
    – Ką tu apie tai žinai? – plyštu ir paleidžiu siūles irti.
    Jaučiu į mentį kalančią jo širdį. Ir dar ties raktikauliu kažkas stuksena. Rankos svoris mirtinai užspaudžia krūtinę, nedrįstu pasijudinti. Klausau, kaip pulsas užspaudžia ausis. Gal todėl pasirodo, kad tai ne žodžiai, tik sapnas.
    – Plaukai buvo dažyti, bet ji įrodinėjo, kad tai tikroji spalva. Nuostabi, iki šiol regiu – ruda su prinokusio kaštono atspalviu ir gelsvais atspindžiais. Nežinau, katras iš mūsų pirmasis prakalbo apie plaukus. Daug ko neįsiminiau. Tai ir yra blogiausia. To ir bijau. Įsivaizduok, kaip kraupu – žvelgdamas tiesiai į akis neturėjau nė mažiausios užuominos, kad ją pažįstu, kad nors kartą buvome susitikę. O iš tiesų prasėdėjom kartu keturias dienas vienas priešais kitą, akis į akį. Keturias dienas teisme! Kitas vardas... Tiek vardą, tiek plaukus galima pakeisti. Bet žvilgsnis! Baisu, kai neatpažįsti žvilgsnio. Buvome susipažinę vos prieš dvi dienas, man atrodė, kad viskas einasi per greitai, ji nežmoniškai skubėjo. Ach, savaime suprantama, kad skubėjo!.. Ir aš pasidaviau tai srauniai upei. Net smulkmenos, turėjusios priversti stabtelėti, tuo metu tapo nebereikšmingos. Na, žinai, meilės alkis, ar kaip tai vadina? Ji nuplėšė man drabužius ir nė sekundės nebeišlaukė, puolė tiesiai ant manęs. Tai truko ilgai, nesu tikras... tikrai ilgai. Po to išsitiesėm vienas šalia kito ant lovos. Užmigau. Buvau patenkintas, nieko negalvojau. Velnias, iš kur aš žinau, ką galvojau ir ar buvau laimingas?! Kaip galima apie tai kalbėti? Tik apie ką iš viso kalbėti...
    Pajuntu sujudusią ranką. Nedrąsiai grįžteliu, bandau įsitikinti, kad nemiegojau, kad tai ne sapnas, ne mantija.
    Jis tyli. Kalba užstrigo, bet nedrįstu skubinti. O jei ir nebegrįš, gal neverta, gal net nedera.
    – Kai prabudau, kambary buvo visiškai tamsu. Ji išsuko ir suskaldė lemputę. Kraujas visur: ore, ant mano kūno, lūpų. Pajutau, net matyti nereikėjo. Kaip sako – „kraujo kvapas“ – tai tiesa, patikėk.
    Virpteliu. Ir to pakanka, jis nutyla. Ilgai gulime spausdamiesi vienas prie kito. Linkiai idealiai atitinka vienas kitą. Tai baugina, bet neleidžia atsišlieti.
    – Paliko laišką.
    Jaučiu, kaip širdies vožtuvas kilnojasi krūtinėje. Kas tai – mėsos gabalas, gyvas raumuo, kuris kažkada ima ir sustingsta. Tereikia visai nedaug. Vienas mažytis virptelėjimas gali būti paskutinis. Kaip prie venos priglaustas stiklas nuo dar neatšalusios lemputės. Bandau suprasti. Kiekvieną akimirką galima suprasti, kai ją vertini izoliuotai. Pamenu šiandienykščią jo kalbą teisme: „Negalime išpjaustinėti po vieną įrodymą ir iškėlę su pincetu į operacinės šviesą tikrinti – ar geras, ar tinkamas? Privalome sudėlioti ir vertinti bendrą vaizdą. “ Kaip reikėtų vertinti merginos nusižudymą savo naujo meilužio lovoje už tai, kad šis buvo kito, ją prieš metus išžaginusio vyro gynėjas teisme? Ar tai nusikaltimo, ar išteisinimo pasekmė? Ar keršto laimėjimas, ar visiškas žlugimas?
    – Ką parašė? – įsidrąsinu nustūmusi kamštį iš gerklės.
    – Pasakyti?
    – Jei gali.
    – Rašė: man jau viskas sugadinta, bet ir tau niekada nebestovės.
    Atsišlieju nuo jo kūno linkių. Dabar atpažįstu vonioje ūkavusį berniuką. Ir žinau, kodėl savo kalboje jis stabtelėjo. Gerai pamenu, kuri vieta tai buvo, kuris žodis.
    Pakilusi nuo lovos išrausiu jo krepšį ir ištraukusi mantiją apkloju.
    – Graži spalva, – ištariu, netyčia palietusi plaukus.
    – Po tos nakties pajutau, kad viskas atimta. Pražilau nespėjęs pastebėti.
    Žiūriu į pilką sruogą. Ar tikrai atimta?
    – Daug metų bijojau paliesti moterį.
    Tikrai, jis gi nelietė manęs.
    – Ir išžaginimo bylų nebesutikau imti. Tik spoksodavau į veidus ir stengdavausi įsiminti kiekvieną žvilgsnį. Galvojau, taip ir bus visą gyvenimą...
    – Bet pagaliau nusprendei apsivalyti?
    – Ar tas nuodėmių išpirkimas... tik bažnyčioj?
    – Ne, ne tik.
    – Kaip dar galima?
    – Ar tau neatrodo, kad jau išpirkai?
    Priėjusi prie sienos praveriu vieną iš lagaminų. Mintinai žinau skyrius, pastraipas, puslapius. Net tą lapą, kuris be skaičių, jis ten net nepriklauso, neturi numerio: nulis nulis nulis nulis – tokių dokumentų niekas nesurašinėja.
    Surandu jį ir įsegu patį pirmą į bylos archyvą. Advokatų firmos archyvą. Jo archyvą. Ir mano.

2012-11-25 14:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-30 17:08
Gija_

Galvoju, koks gi kipsas pakiso kanopa. Tikriausiai sukliude tai, jog rasyta neapgalvotai, nesuplanavus, ka reik akcentuoti, ka mest uz borto?
Pvz.,  baznycia - maniau, vieta parinkta ne siaip, kad su ja siejasi teksto mintis arba ji tartum salyga siuzetui vyniotis toliau (gal net labiau tikejausi baznyciai butent pastarosios funkcijos). Taip, nuodemes - sasaja sukurta, taciau baznycios erdve lieka neisnaudota, pati vieta atrodo kaip pridetine, nereikalinga, tik apkraunanti idejos esme.

Scena vonios kambaryje man apskritai liko neaiski nei prasmiskai, nei idejiskai - ka noreta pasakyti? Kodel veikeja slapia? Is kur tas vanduo? Ko ji taip isterikuoja? Tikriausiai noreta parodyti, kaip veikeja paveikia iszagintos merginos fotografija, indentifikavimasis su nukentejusia, priesiskumas apskritai "vyriskumui", vyriskai logikai (vyriskio susijaudinimas, ziurint i fotografija) - kalbu jau ne tik apie ta konkrecia tema, bet jau ir visa kurini bendrai. Pardon, bet perspaustai. Tikriausiai noreta, kad skaitytojas stotu veikejos pusen, gal net pajustu gailesti, o iseina vos ne priesingai - atmetimo reakcija - veikeja susireiksmina.
Perskaicius pabaiga taip ir liko neitikima,  ko ta pasakotoja taip dramatizuoja - lyg nepatyrusi aktoriukste lenda su savo jausmais i scena, galvodama tik apie savo vaidmeni - kas jai darbo, kaip ziurovui atrodys visas spektaklis.

Jau sakiau, kad labai grazus stilius ir minciu pateikimas, kaikurie dialogai beveik uzvirino krauja, bet pats kurinys labiau nepatiko, nei patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-26 16:13
Laukinė Obelis
Ačiū už išsakius pamąstymus, Marquise. :)

Taip, aš pati šiandien irgi skaičiau viską nuo pradžių ir tą patį pagalvojau - per daug akcentavau pasakotojos pasaulį. Neišbalansuota. O taip nutiko todėl, kad tikėjausi dar didesnės apimties ir ketinau panagrinėti jos, kaip pradedančiosios, vidinius konfliktus ir tik po to juos perpinti su ta kita tragedija. Tačiau berašydama supratau, kad privalau koncentruotis ties viena istorija - vyro. Reikėtų dar rimto pertvarkymo, išgenėjimo, tik nežinau, ar sugebėsiu, nes šis kūrinys parašytas grynai "ant emocijos".

Tą sceną antrojoje dalyje irgi ketinau išplėtoti vėliau, bet po to kažkaip nebelipo. Tai susiję su tos dalies pavadinimu ir neišvengiama (dažniausiai...) vyro reakcija į nuogumą, net jei tai išžagintos moters kūnas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-26 15:56
Marquise
Kažkaip nebeišeina kalbėti apie paskutinę dalį - norisi apie visumą, kai ji jau yra.
Pabandysiu trumpai.
Tavo rašymo stilius pakerintis. Yra labai gražių vietų ir pagirtinų dalykų, bet nebūčiau aš jei nesikabinėčiau...

Aš turiu dvi pastabas:
I) apimtis. Manau reikėjo sutraukti į tris dalis. Dabar yra tokių nereikalingų epizodų visose dalyse, na gal išskyrus pirmą. (perskaičiau viską nuo pradžių). Būtų grynesnis, koncentruotesnis, efektingesnis.
II) niekaip nesuprantu kodėl pagrindinis emocini svoris yra sudėtas į merginą, jei pagal siužetą daugiau reikėtų advokatui. Man šis momentas gerokai stringa. Galbūt tiesiog norėjai pavaizduoti moralinį konfliktą, tačiau dėl tavo gebėjimo aprašyti emocijas dabar jis gaunasi labai svarus. Per daug svarus. Ir man dar lieka neaiškus epizodas iš antros dalies (minėjau komentare kai komentavau tą dalį pirmą kartą).

Tai tiek mano pamąstymų.
IV
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-25 18:51
Lapkričio
Išrišimas  :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą