Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kastutei kuo toliau, tuo geriau sekasi. Pročka Rožė, galima sakyt, jau išėjo į užtarnautą poilsį ir visus bažnytinius rūbus dabar jau skalbia Kastutė pati viena. Rožė tik džiaugiasi, kad yra kas ją pavaduoja. Ji matė, kad mergaitė jau išmoko, dirba kruopščiai, nuoširdžiai ir padaro viską nė kiek neblogiau negu ji pati.
Rožė buvo laiminga, kad atsirado žmogus, kuriuo galima pasikliauti, kuriam ramia širdimi galima pavesti tokį garbingą ir atsakingą darbą, dėl kurio ji atidavė visą savo gyvenimą. Po teisybei, jai jau seniai laikas pailsėti, bet Rožė dirbo iš paskutinių jėgų, nes niekuo nepasitikėjo.
Juk čia ne tas pats, ką išskalbti paprastus nešiojamus baltinius ar patalynę. Vien tas, kad visi daiktai pabuvoję bažnyčioje, yra tarsi šventi, prisilietę prie Dievo. Ant altoriaus apdangalo per nelaimę yra pavirtusi ant šono taurė su ostija. Pasitaiko dar, kad dalijant komuniją, nukrenta kokia dalelė ant Dievo stalo.
Čia jau visai rimtas dalykas. Kiekvienas, kad ir mažiausias trupinėlis jau yra dalis Dievo kūno ir kraujo ir tą vietą, kur jis prisiglaudė, reikia atskirai gražiai išplauti ir per kelis vandenis gerai išskalauti, kad paskui galėtum kartu su kitais bažnytiniais skalbiniais dėti į bendrą puodą ir virinti.
Kastutė visa tai gerai žino, bet, dėkui Dievui, tokių nelaimių jai dirbant nepasitaikė.
Po Šv. Petro–Povilo atlaidų ją aplankė motina su Julike. Motina ir lieka motina. Ji užsuka ir dažniau, bet kad Julikė pasirodė, tai tikrai netikėta.
Kastutė irgi buvo bažnyčioje, ji dabar jau turi kuo gražiau apsirengti. Atlaidam kaip tik siuvėja pasiuvo naują suknelę, bet tikrų odinių batelių dar neįstengė įsigyti. Nusipirko tik brezentinius, kuriuos, pasidariusi iš baltos vopnos košelę, gerai iš vakaro juos nubalino ir paliko nakčiai priemenėje, kad išdžiūtų. Ryte, nuvaliusi nuo apavo išdžiuvusių kalkių gurguckus, vietoj kojinių užsimovė trumpas baltas kojinaitės su įmegztom raudonom juostelėm per riešą. Argi negražu?
Po mišių Kastutė praėjo pro visas „karabelnikų“ būdas. Vienoj nupirko porą medinių žaisliukų Vytukui, dar saldų su raudonai padažyta uodega ir mėlynais karčiais arkliuką ir ilgą kermošavą saldainį.
Budos išsirikiavusios per visą pašventorį. Prie paskutinės telkšo vandens balutė nuo naktį praūžusio stiproko lietaus, o už jos įsikūręs fotografas penkiaminutininkas.
Pasistatęs aukštą trikojį su pritvirtintu ant viršaus aparatu, jis darbavosi atsiraitojęs rankoves, nes norinčių nusitraukti atsirado nemažai.
Susidarė net eilutė. Žmonių ne tiek jau daug, bet, jeigu jau yra eilė, tai būtinai atsiranda ir norinčių įsibrauti be eilės.
Vieni, kad ir stovi gale, ramiai, žingsnis po žingsnio, artėdami prie fotografo kantriai laukia, kada prieis, kiti įžūliai lenda į priekį. Stumdo arčiau stovinčius, brukasi prie aparato, kiša pinigus, pašo, kad jį nufotografuotų kuo greičiau, nes jis neturi laiko taip ilgai laukti.
Priekyje stovintys piktinasi, stumia atgal tokius akiplėšas. Žmonės prie fotografo susistumdė ir vienas, stipriau pastumtas, atsidūrė baloje. Sušlapęs kojas, vandeniu apsitaškęs kelnes šis įpykęs prišoko prie jį pastūmusio ir, griebęs už krūtinės, ėmė jį tempti į tą pačią balą. Tas nepasiduodamas griebėsi arčiau stovinčių, o tie jį stūmė nuo savęs.
Taip besistumdydami į balą pateko jau nebe vienas, o keli. Vanduo išsitaškė į šalis ir ant balos dugno liko purvas, kurį minkė kojomis ne juokais įsismarkavę vyrai.
Maža to, jie jau bandė vienas kitą versti ant šono ir pamurkdyti purve, lyg būtų dar per mažai, kiek jau buvo jame išsimaknoję.
– Vyrai, moterys, baikit durniuot, – bandė juos raminti fotografas, – visi suspėsit. Būsiu čia iki vakaro. Va, dar viena gatava. Kieno ji? Atsiimkit! Vienas litas, – šaukė jis maskatuodamas šlapia, ką tik iš bliūdo su vandeniu ištraukta nuotrauka. – Ko dūkstat? Duokit dirbti. Ar pasiutot? – staiga, griebęs trikojį su aparatu, davė šuolį į šoną toliau nuo balos  fotografas, – pasitraukit. Sudaužysit viską, kas man atlygins!?
Visa eilė pajudėjo paskui jį.
– Ta ne mano. Mano su „araplanu“. Pažiūrėkit tą, kur su „araplanu“, juk aš anksčiau nusitraukiau, – atsękęs paskui penkiaminutininką, iš nevilties šaukė vienas.
– O mano su arkliu, – prašė parodyti su juo atėjęs kitas.
– Pagalvokit tik „sudūš aparatas“... O kokių velnių atsistojai čia prie tos prakeiktos balos? Ar vietos kitur nebuvo? Tave patį su visu tavo aparatu reikėtų sumurkdyti į tą purvyną, – niršo kiek į šalį pasitraukęs, valydamasis purvinus batus ir kelnes, vyras, – va kas liko iš mano naujų batų. Ar tu man atlyginsi?
Kiek tik buvo žmonių gatvėje, visi subėgo pasižiūrėti, kas čia dedasi. Pamatęs tokį didžiulį būrį žmonių vienoje vietoje, atėjo ir policininkas
– Išsiskirstyti! – sušuko jis griežtai, dėl visa ko atsegęs nuo diržo tramdomąją lazdą. – Leiskit praeit!
Žmonės paklusniai pasitraukė į šalis, padarė praėjimą, bet skirstytis nė nemanė. Visiems buvo įdomu pamatyti, kuo viskas baigsis.
– Na, kas gi čia dabar? – pats savo akimis netiki policininkas, – dar taip nebuvo... Atvažiavo į kermošių, rado purvo, susikraustė į jį ir voliojasi maurini iki ausų... Ar ne idiotai? Tuojau pat baigt tas purvinas muštynes! O tai visus uždarysiu į daboklę, – dar pagrasino. – Kaip ne gėda? Bažnyčioje pamaldos tebevyksta, o jau ant tiek prisiliuobę, kad triukšmą kelia... Tuojau pat dinkit iš čia ir kad šiandien jūsų daugiau nematyčiau!
Išvaikęs iš balos vyrus, policininkas priėjo prie fotografo. Pažiūrėjęs į vieną, kitą bliūde plaukiojančias nuotraukas, paklausė:
– O leidimą turi?
– Žinoma, kaip gi be leidimo? – sujudo žmogelis ir, ištraukęs iš švarko kišenėlės sulankstytą popieriaus lapą, paslaugiai padavė policininkui. Šis, jo nė neišlankstęs, leidimą grąžino ir, oriai nusišnypštęs nosį, pasišalino.
Jau pavakariais, kai gatvėje beveik neliko žmonių ir Kastutė ruošėsi eiti pasitikti karvės iš miestelio ganyklos, tada tik ir pasirodė motina su Julike. O su jomis kartu tarpduryje pasirodė ir fotografas.
Vytukas, pamatęs kambaryje tiek daug svetimų žmonių, išsigando ir pribėgo prie Kastutės. Ši paėmė vaiką ant rankų.
– Gražiai gyveni, – sustojusi prie durų apsidairė Julikė, – ir Vytukas jau vaikšto...
– Anksti pradėjo vaikščiot... Nė metukų neturėjo, – atsakė jai Kastutė.
– Ir jau toks greitas, – pabandė jį už rankytės paimti Ventienė, bet vaikas apsikabino Kastutę ir nusisuko.
– Ar tai tą vyrą fotografuosim? – pasiteravo atėjęs vyriškis ir, nuėjęs į vidurį kambario, išskleidė trikojį.
– Norim nupaveiksluot Vytuką, – paaiškino Kastutei motina, – va, ir žmogų atsivedėm. Per dieną buvo labai užsiėmęs... Tik dabar turi laiko.
– O kam to reikia? – paklausė Kastutė susidomėjusi.
– Turėsim atsiminimui, koks buvo mažutis. Negi neįdomu? – prisidėjo prie motinos Julikė.
– Prisiminimui gerai, bet būtų dar geriau, jei dabar dažniau jį prisimintum. Niekada neužeini pasižiūrėt jo dabar, tai ar geriau bus matyt iš fotografijos?
– Šiaip ar taip, bet nupaveiksluot reikia ir gana, – jau griežčiau pareiškė motina, – žmogus jau pasiruošė, laukia. Negalime ilgai gaišinti...
– Dėl manęs... – nuleido žemėn vaiką Kastutė, – tik gal reikėtų kuom nors gražiau apvilkti?
– Man atrodo, kad ir taip bus gerai, – įsikišo fotografas, – kuo aprengtas mažai matysis. Svarbu galvytė ir veidelis. Sodinkit va čia ant kėdutės prie baltos sienos, prilaikykit ranka iš toliau kad nejudėtų, o aš tuojau patvarkysiu.
Pasodintas vienas vaikas, aišku, ramiai nesėdėjo. Išsigandęs dairėsi, tiesė rankytes į Kastutę, prašėsi, kad paimtų, bandė ir pats lipti žemėn, bet fotografas vis tik parinko momentą, kurį užfiksavo aparatu
– Ačiū, – padėkojo jis Kastutei, kai ši atnešė bliūdą su vandeniu, – tuojau pažiūrėsim. Jeigu pavyko – gerai, jei ne – bandysim dar kartą.
Bet nieko nereikėjo. Viskas gavosi labai gerai ir fotografijos visiems labai patiko.
– Visai gražu, – įvertino ir Julikė, – o ar negalima būtų dar vieną? Pavyzdžiui, mane su vaiku ant kelių?
– Kodėl gi ne? – mielai sutiko fotografas, – jūs tik sėskit, pasiruoškit, o aš kaipmat.
Kai Julikė norėjo paimti Vytuką, kad pasisodintų sau ant kelių, tas rėkdamas pribėgo prie Kastutės, apkabino rankytėmis jos kojas ir jokiu būdu negalima buvo jo nuo ten atplėšti.
2012-11-23 15:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-23 21:02
Marquise
Epizodas su bala kažkaip nenatūraliai atsiranda. Neišplaukia iš teksto natūraliai. Nors po to rutuliojasi tvarkingai.
IV
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą