Rašyk
Eilės (74896)
Fantastika (2210)
Esė (1513)
Proza (10619)
Vaikams (2541)
Slam (50)
English (1153)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







(tęsinys)

Dar viena diena. Kai bandau visas prisiminti, jos tampa vienodos – it plonyčiai folijos lakštai – nors ir peršviečiami, sugulę storai vienas ant kito jie įgauna vis naują spalvą, dar nematytą. Tai, kas gąsdino, nuramina, tai, kas buvo nereikšminga, įgyja svorio. Kaip ir mano drabužiai – neskubėdama vieną po kito velku juos plonais sluoksniais ant savęs, kol pajuntu, kad trokštu, dūstu. Puolu draskytis. Vėl lieku nuoga. Niekada nepagalvojau, kad kitas gali būti dar nuogesnis. Jaučiuosi gležnesnė už kitus – tai lyg neginčytina prielaida.
    Seku ledinį šaligatvio kontūrą ir spėlioju, kada pasiklysiu – gal prie tos gatvės posūkio, gal už kampo arba pasiekusi aikštę, plytinčią priešaky, kurios, rodosi, dar nepažįstu. Bet tai neįvyksta. Net ta pilka prekybos centro siena tapo paklaikusiai sava. Miestas nebe svetimas, nors ir ne savas, lyg skolintas drabužis, nė kiek nešildo. Norisi užspausti akis ir eiti, eiti, kol atsimerkusi pasijusiu nebežinanti, kur esu, nepažįstanti net savęs pačios. Tačiau tampu vis stipresnė, nebemoku šitaip palūžti, tamprus saitas laiko mane ir neleidžia peržengti pamišimo ribos.
    – Ar pameni, kas įvyko po to?
    – Ne, nepamenu, tikrai... – merginos balsas susitraukia, priglunda prie teismo salės grindų, ropoja, šliaužia, kol išnyksta pasuolėje.
    – Neatsimeni ir to... Tai ką tu iš viso atsimeni? – šaukia jis.
    Matau, kaip pirštai braukia per kruopščiai sudėliotus dokumentus. Naktį buvo atėjęs Dievas: žili plaukai, žilos akys, žilas veidas. Ach, jei viskas būtų buvę ne ten ir ne taip... Nemyliu nė vienos spalvos, tik tą – be spalvos. Ir jei ne ta mergina, gal viskas būtų kitaip. Kažkodėl ta viena nuotrauka vis dėlto pasiklydo tarp dokumentų. Net nesuprantu, kam ji – išžagintos merginos veidas. Kokia tos nuotraukos prasmė? Ryte parbėgau iš jo viešbučio į savąjį, įsisukusi į vos pradžiūvusius drabužius. Pasirodo, net nebuvo taip toli, tikrai neįmanoma pasiklysti. Kaip ir dabar.
    Pasiekusi aikštę bumbteliu ant suolo, rodosi, taip gerai pažįstamo. Gal tikrai? Gal mūsų gyvenimas tėra filmas, diena iš dienos rodomas naujiems žiūrovams. Tik mes to nesuvokiam. Esam juokingi. O viskas gal būtų paprasčiau, jei nebandytume teisinti atsitiktinumų.
    – Kokia prasmė čia šaldytis? – klausia iš už nugaros.
    – O kur prasmė?
    Net neatsisuku. Tai lyg gilus kvėptelėjimas, kuris neišvengiamai įvyksta. Neklausinėju. Jis nesiaiškina. Ne pirmą kartą filme vaidinantys aktoriai žino, kur kiekvieną akimirką privalo stovėti, kad įvyktu veiksmą pirmyn varantys dialogai.
    – Ta bažnyčia... Žinai?
    – Žinau.
    Pakylu ir įsikimbu į parankę. Kasdien vis lengviau sau pačiai pripažinti, kad jis veda mane. Nežinia kur. Bažnyčioje atsiveria nauja erdvė, kalbėjimas mus keičia. Bet paslaptis per didelė. Vis dar tikiu, kad aš silpnesnė.

    Pramerkiu akis ir įsikimbu į mantijos kraštą. Ne, ne mantija tai, tik balta antklodė. Minkšta kaip šilkas.
    Matau: garsai ir vėl sklendžia tarsi dideli kilimai bažnyčioje, tik ne leidžiasi, o kyla, it plaustai plūduriuojantys tirštame vandeny, laivai, besisupantys troškiame kambario ore. Pamišėliškas ūkavimas lyg mantija įsiaučia mane į savo glėbį, nebepajėgiu sukrutėti. Lipniais delnais suspaudžiu sau pečius. Jaučiu, kad dvokiu kaip žvėris irštvoje – tas kvapas, kuris pasklinda poruojantis. Ak, ne ne, negali būti. Tikrinu, ar spyna užrakinta. Matau tik plonytį šviesos siūlėlį aplink vonios duris.
    Ir vėl aš čia. Kažkodėl nepasitenkinau bažnyčia, jo tvirta paranke ir iki viešbučio lydinčių padų šiugždesiu. Kam prireikė dar vienos nakties? Iš prakaituotų gniaužtų paleidžiu antklodės kraštą ir keliuosi iš nesavo patalo. Tamsu, žiburėliai lubose miega, stebiu tą šviečiantį keturkampį aplink vonios duris. Sujudę garsai dabar leidžiasi, leidžiasi.
    Ūkavimas iš ten nurimsta. Gal verksmas tai? Vyro?
    Palei sieną surikiuoti bylos segtuvai. Naktį sutvarkė juos, visus iš eilės. Nemiegojau, žvelgiau į jo profilį be spalvos ir stebėjau, kaip dirba tie, kurių vis dar nespėjau pažinti.
    Tik ta nuotrauka vis dar neįsegta. Pritūpusi pakeliu ją ir ieškau bylos dokumento numerio. Merginos akys susminga į mane.
    – Nuotrauką aš padėsiu į vietą, – šūkteliu.
    Gelsvas siūlelis, įrėminęs duris, staiga perplyšta, šviesos banga pliūpteli ir užgula mane, o iš paskos – dar kartą – jis. Atbula krentu ant grindų ir pajuntu ant savęs jo kūną: svorį, kuris sustabdo alsavimą, virpesį, kiekvieną linkį, kurie nepriekaištingai atitinka mano formas. Atstatau delną ir įsiremiu į kelnių audinį. Kodėl turi būti taip – taip baisu?
    – Kam ji? – klausiu. – Kam reikalingas nukeltėjusiosios veidas?
    – Kad atsimintum žvilgsnį.
    Jis virpančiu delnu pasuka mano veida į save. Matau, kad veidas ne žilas. Dabar matau visas spalvas. Tikras spalvas. Ne, jis ne Dievas, jis žmogus.

(b. d.)

2012-11-23 02:19
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-25 17:43
tictac_it
nelabai yra prie ko prikibti, gal prie poros apsispausdinimų ... ar ūkavimas :) - 4-
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-23 21:00
Marquise
Aš labai mėgstu ananasinius saldainius. Galiu suvalgyti kilogramais. Bet vis tiek ateina momentas, kai pradedi svajoti apie silkę.
Gražu, bet man atrodo artėji prie pavojingos monotonijos ribos.
IV nuo manęs
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-23 08:09
bibliotekininkė
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-23 02:46
Daineko
pask sakinys užmuša ir šiaip antra dalis-superinė
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą