Lašas- tai niekas..

Aš esu lašas oro nakties tamsumoje..
Nykus, dusinantis..
Retai atgaivinantis..
Slapstausi..
Tik noriu pasislėpti nuo kitų..
Keičiu pavidalą, bet vidumi pasikeisti..
Negaliu..
Aš skrendu, o kartais sustoju..
Noriu likti nakty..
Nenoriu į rojų..
Čia nėra meilės, nei širdžių..
O ten yra viskas, ko noriu..
Tai- Tu..
Bet esi per toli..
Toje šviesoje..
O aš blaškausi čia..
Kaip naktinis drugys daužau sparnus į apšviestą stiklą..
Deja, mus skiria ne tik stiklas..
Aš tik drumzlinas lašas..
O Tu..
Tu neaprėpiama jūra..
Spindintis šaltinis ledinio vandens..
Tavęs daug..
Per daug, kad mane pastebėtum..
O manęs beveik nėra..
Tik lašas..
Tuščias lašas..
Be širdies plakimo..
Be jausmų..
Be spindinčių akių..
Viską paleidau..
Nieko man nereikia, jei neturiu Tavęs..
Ir neturėsiu?..
Dėl to skrendu..
Kuo toliau nuo šviesos..
Sustoju..
Kad išgirsčiau Tave..
Deja..
Skrendu toliau..
Į nežinią..
Gal ten laukia ramybė..
Ar laukia?..
Ar manęs išvis kas nors laukia?..
Niekada..
Ir ne rytoj..
Jau niekas nelauks..
Aš tik lašas oro..
Ir manęs niekas nelaukia..
Ypač Tu..
Nenori manęs įkvėpti..
Žinoma, juk aš ne ten..
Ne toje šviesioje erdvėje..
Aš esu tamsos dykumoje..
Ir čia pasiliksiu..
Juk bandžiau skristi..
Bandau..
Bet..
Daugiau niekada..
Liksiu temstančiame lauke..
Tamsus lašas..
Juodas taškas, kurio nenori niekas įkvėpti..
Tu- tai visi..
O jie..
Jie neegzistuoja..
Jų ir nereikia..
Jei nėra Tavęs, nėra ir pasaulio..
Tik ta juoduma, kurioje dabar esu..
Ir visada būsiu?..
Aš neskanus lašas..
Manimi niekas nesimėgauja..
Tas kartus skonis atbaido..
O kažkada buvau saldėsis..
Visai neseniai..
Prieš akimirką ar amžinybę?..
Amžinai trunkančią akimirką..
Jį suvalgė šešėlis..
Tavo šešėlis..
Kas liko?..
Tik trupiniai..
Juos išsklaidė vėjo gūsis..
Griežtas ir stiprus..
Neleido likti saldžiai pasakai..
Neleido ir viską nupūtė..
Panoro karčios tiesos į meilę..
Meilę, kuriai nelemta egzistuoti..
Nes ji nėra tamsa ir šviesa..
Ji yra tik viena..
Bet ne du..
Tamsai reikia tik tamsos..
O aš trokštu šviesos..
Juokinga..
Bet nesijuokiu..
Tik verkiu..
Visada verkiu savo širdyje..
Nes aš lašas..
Lietaus lašas..
Kartais jų daug..
Bet aš tik vienas..
Vienišas..
Vienui vienas..
Galėčiau kristi kartu su Tavimi, bet..
Krentu vienas..
Nes manęs paliesti Tu nenori..
Niekada..
Ta bedugnė naikina mane..
Ryški tamsa slegia..
Bet man čia gerai..
Labai gerai..
Nenoriu į šviesą..
Nes neturiu kuo pažvelgti į akinantį grožį..
Neturiu ir savęs..
Nieko neturiu..
Tik verksmą..
Tylų kūkčiojimą, kurio nepavyksta išvengti..
Ar lašas verkia?..
O taip..
Ir dar kaip..
Jie visi verkia..
Dėl meilės..
Dažniausiai..
Dėl to jausmo, kuris slegia..
Tada, kai supranta, kad tos gilios akys niekada nebus išbraidytos..
Tuomet jie verkia..
Nesigėdija..
Kaip maži vaikai..
Kai nemato niekas ir mato visi..
Nesulaukia paguodos..
Jiems ir nereikia..
Jie nori verkti..
Gal kažkada bus geriau..
Juk lašai kada nors pasibaigia..
Gaila, kad ne ašaros..
Jos lieka..
Nematau jų pabaigos..
Ir nematysiu..
Jų negalima išmesti..
Nes aš esu ašara..
Mažas ašaros lašas, kuriame telpa tiek daug skausmo..
Skausmo jūra..
Ir šešėlis jos dugne..
Po juo aš slepiuosi..
Ten aš gyvenu..
Tamsiame rojuje..
Galbūt kažkada..
Ne..
Niekada..
Niekas manęs ten neras..
Nes aš esu lašas oro..
Ir niekas nenori manęs įkvėpti..