Mainai

Gyvenu penkiaaukščiame name. Mano namuose nuolat būna svečių. Beveik kasdien. Jie ateina nepasisveikinę, neišskleidžia nė garso ir išeidami. Mes nekalbam, aš jiems nedarau arbatos ir tuo labiau nevaišinu sausainiais prie jos. Aš tik stebiu juos aukštyn žemyn zujančius plačiais mano laiptais. Nė vieno iš jų nepažįstu. Bet ir pažint, tiesą sakant, nelabai matau reikalo. Ir.. ak taip, jie visi ligoti. Na, bet man tai išties ir nesvarbu. Šiaip ar taip, visi jie išeina atradę būdą pagydyti vieną ar kitą kūno negalavimą.
  Lygiai 20h nelieka nė vieno iš mano svečių. Tuomet pasiimu mažytį raktelį, kurį rytais, prieš pat pradedant rinktis pirmiesiems svečiams, visad pakišu po nuogo vyro skulptūra pirmame aukšte, ir atsirakinu gaisrinės žarnos skydelį. Išvyniojusi žarną, nupurškiu laiptus ir „prasieinu“ su skuduru. Mano svečiai nesivalo kojų, o aš mėgstu sterilumą. Bet aš jiems nepriekaištauju, mat noriu, kad užsuktų ir dar kada. Įsitikinusi, kad laiptai švarūs, bastausi po namus, kartkartėm iš vieno aukšto į kitą nusileidama masyviais laiptų turėklais. Man pasidaro nuobodu. Na matot.. aš truputėlį negaluoju. Sergu vienatve. Vakarais, kai svečiai išskuba į savo šiltus, jaukius namus ir, įsivaizduoju, vakarieniauja su namiškiais ar draugais, aptarinėja dienos įvykius.. juokiasi, barasi.. O gal ir tiesiog tyli. Dievaži, jiems išėjus visuomet pasijuntu be galo vieniša. Aš neturiu draugų. Ir nepamenu, kada turėjau. Žmonės manęs šalinasi, ypač sužinoję, kur gyvenu. O aš manau, kad keisti jie. Dažnai lankosi, tik pakviesti – niekad.
  Nusprendžiu išlįsti laukan, į vakarėjantį Vilniaus centrą. Puodelio kavos. Ir dar kažkuo nudžiuginti skrandį. Taip, tik pamanykit, ir aš valgau. Kartais.
  Išsikviečiu taxi, metas atgal. Vairuotojui paklausus, kur traukiam, nurodau ieškoti artimiausio stulpą apsivijusios gyvatės ženklo. Ir pridedu, kad pastatas turintis būti didelis. Vairuotojo veide šmėstelėjo aiški nuostaba, bet tai įprasta, visi jie taip reaguoja. Dar visa laimė, kad pasitaikė pavargęs. Atsiskaitau ir grįžtu namo.
  Dunkst. Užveriu dvi poras tragiškai sunkių durų. Pirmame aukšte vėl, kaip visad, sutinku savo ištikimąjį liokajų – vyro skulptūrą. Apdovanoju jį bučiniu ir palinkiu labos nakties, tai vienintelis jo atlygis už lojalumą. Daugiau neturiu ko jam duoti.
  Užgesinu šviesą pirmame aukšte.
  Palengva lipu plačiaisiais laiptais, užgesindamą šviesą kiekviename iš aukštų. Aplenkiu tik antrąjį. Vėliau ten grįžtu. Kruopščiai nuvalau mėgiamiausią milžinišką, nepaprastai minkštą odinę sofą, stovinčią pačiame kampe, ir išsidrebiu. Priešais ją kaba didelis veidrodis – televizorius, kasdien tą pačią laidą berodantis. Žvilgteliu į jį. Kaip ir kaskart prieš užmigdama. Įprotis, ko gero. Ar garantas, jog viskas savose vietose. Spusteliu šviesos jungiklį ir čia. Kreivai šypteliu. Kiek žmonių čia šiandien sėdėjo nė nenumanydami, kad kažkas kasnakt ant šitos sofos susirango ir užmiega trumpu, neramiu miegu. Kiek žmonių nė nenumano esantys svečiai. Mano svečiai, mano milžiniškuose, neįprastuose namuose.
Nekantriai laukiu rytdienos. Mūsų kasdieninių mainų.