Ilja. Paliesti dievą (7 ištrauka)

Kai išlindome prie vasarnamio, Bronius pasiteiravo Iljos, ar šis pažada Girulytę saugiai pargabenti į namus, kad tik ana nesusirgtų po tokio vakaro, nes jeigu dar ir su dviračiu mins, tai sutrauks mergilikę į naginę, visai nebeliks nuo žemės matyti.
Man savo ruožtu iškart pasišiaušė plaukai ir iš jaudulio, ir iš baugesio, kad mane naktį palieka vieną su anuo baltuoju žvėrimi.
– Parvešiu, viskas gerai, eikit miegoti, – pernelyg jau ramiai žvėris jiems pasakė. O tiedu, aišku, iškart patikėjo!
– Ką miegot, žuvį dar nusiskust reikia, – dar sududeno degdamas lauke šviesą Vilius. – Gerai, Girulyt, iki ryt. Rytoj irgi plauksiu, pasiimk pagaliau megztinį. 
– Pats pasiimk. Dėl manęs gali ir skafandrą paimt. Nebeplauksiu gyvenime su tavim, – atšoviau.
– Nu ar aš kaltas dėl tų bimbalų?
– Galėjai perspėt.
– Gerai, tik nesinervink. Mauk namo. Nesusirk ant to šieno.
– Iki! – perdėm entuziastingai koketiškai atsišaukiau nueidama.
– Kokio dar šieno, – eidamas šalia suniurzgė man Ilja į pat ausį.
– Kas tau rūpi? – nebe piktai atšoviau. Piktybė, nors nenorėjau, visiškai išskydo, kai pajutau jį arti ir dar kai dingtelėjo, kad štai galų gale jis pavyduliauja. Betgi aš jam šiaip ar taip netinku, ko čia dabar jau pavydėt.
Mes jau buvome atsidūrę didžiajame gluosnių kieme. Naktį atrodė, kad čia visai kita vieta – stalas su suolais apleistas, praustuvas stypso kaip koks baubas šalia medžio, gluosniai virtę juodomis drobulėmis apsigobusiomis pamėklėmis, aštriai čyrina tūkstantis svirplių. Nebejauku dėl tų niauriai niūksančių gluosnių, baimė liko žiūrėt.
– Aišku – Viliui viską pliurpei, kas tik ant liežuvio atėjo, – į save už pečių mane šiurkščiai atsukęs ūmiai sušnypštė Ilja tuo anuoju siaubiu tonu; dabar jau tikrai mirtinai iki pat galo, iki pat kulnų nusigandau. Savo rankas jis keistai staigiai lyg nudiegtas atitraukė nuo mano pečių ir nukišo sau už nugaros – tikriausiai žūtbūt gniaužė kumsčius, kad tik manęs netyčia neužmuštų. Stovėjo taip be rankų kaip medis virš manęs grėsmingai per audrą palinkęs.
– N-nieko nepliurpiau, iš viso nešnekėjom, neleido... neleido baidyti jo žuvų, – teisinausi suglumusi suskliaudusi ausis.
Dievuliau manoji, juoda naktis, net mėnulio nėra, net nė vienas jonvabalis niekur nežybsi, mes vienut vienutėliai visame kaime, dviese su medžiais vaiduokliais, vienu du, visi miega, vien tik svirpliai griežia, tik vieni du, dviese – jis tikrai dabar mane primuš! Arba skalpeliu pripjaus ir užkas po didžiuoju gluosniu, tiesiai po savo kušete su pagalvėmis. Galgi todėl Danilovų medžiai tokie vešlūs – nes ištręšti? Karštligiškai mintijau, kad gal sucypti, pašaukti Vilių, galbūt jis žuvį skus lauke. Ar bėgti į kitą pusę prie dviračio? Velnias, kol užšoksiu ant to savo žaliojo ir kol atsidarys slunkiai vartai arba, aišku, iš viso niekada neatsidarys, jau būsiu nukraujavusi, o šitas žvėris partęs mane už plaukų ir suvers į duobę.
– Niekada. Nedrįsk. Niekam nieko. Apie mus pasakoti. Ar girdi, mergiūkšte.
Man ir dūšia išpuolė. Maniau, susmuksiu be jos žemėn. Taip iš tikrųjų ir padariau, nes kojos šiandien tikrai nebeprivalėjo atlaikyti streso, granitinio gniužulo gerklėje, tokio, kad net seilių nuryti nebeina, nuovargio, miglos, rasos, šlapių sandalų, o dabar dar ir šito klaikaus pareiškimo.
Taigi susmukau tiesiai jam po kojų.
Mhm, Česiaus man reikėjo klausytis, tai nebuvo jokie astraliniai svaigesiai, o gyva švenčiausioji tiesa. Krizenau dar kaip kvaišų kvaiša. Gaila, kad ne viską, ką iškilmingai dundėjo, įsidėjau į galvą. Nė sapnui nieko nesakyk, nieko nežinok ir nieko nesuprask.
O aš ir nesuprantu, ir ačiū dievui.
Paskui žaibiškai prisiminiau – rydama Viliaus ledus gi plačia burna išpliurpiau, kad Ilja chirurgas. Vojėzau, iš tikrųjų išlojau.
Bet patsai chirurgas dabar man kailį tenutraukia, nė už ką neprisipažinsiu išpliurpusi.
Ilja už tos pačios sopančios alkūnės sugriebęs mane prikėlė, pastatė ant kojų. Kiek galima gniaužyti tą liauną mano ranką.