Bobų vasara

Šlapiame kelyje atsispindėjo tik jos raudonas rudeninis paltukas, o aukštakulniai batai, jau gerokai padėvėti, daužė nežinomos dainos ritmą. Žibintų šviesos nuliejo josios atvaizdą ant  plataus kelio ir einančio žmogaus šėšėlis priminė moterį. Pilka ir tamsi juosta vedė ją tik tiesiai, kažkur kito pasaulio link. Jame ji nieko nepažinojo, tačiau vidumi jautė einati pasiekt svajonių. Ji suprato, kad vieną dieną pasibaigs pažįstama ir rami lyguma, užklius už pilko akmenuko ir aikčiodama nusiris žemyn, ten kur keliasi rytinis rūkas, ten kur prasideda slėnis, kur miestų stogų rusvumas, prieš kelionę, tik nuo viršaus buvo matoma. Dabar ji jau greitai artėja, gerklė visai išdžiuvus, nors ir lietaus lašai kaupiasi plaukuose ir oro trūksta plaučiuose, bet naktis pritvinkus gaivumos. Kažkas šią akimirką nesugrįžtamai keičiasi. Ji to nesustabdys.

Vos tik ji nusileido į miestą, viskas joje nutilo... Įsiklausė, kapsi nuo stogų ir lietus po truputi rimsta. Jai ima atrodyti, kad tikslas čia pat, tik reikia žavėtis, čiurlenti, galvą nuleisti į rasotą žolę, tegul drėgni plaukai sukelia šaltuką, jai norisi drebėti... Ji puikiai prisiminė adresą, vietą į kurią šiąnakt skubėjo nepaisydama nieko. Pirmą kartą gyvenime ji maištavo, įtrauktus pečius ištiesino, pakėlė galvą, pasipuošė, net lūpas dažais paryškino ir išėjo, nors kelias buvo tolimas ir bateliai jau gerokai padėvėti, bet ji nusileido iš viršaus į svajonių apačią. Kažkas nesugįžtmai pasikeitė.

Už kampo, gatvės pabaigoje ji randa duris. Užeina į vidų, karšti ir gražūs kūnai sukasi apsvaigę, prisiuostę ramunių kvapo. Gėlės jau seniai nežydi, tik kapinėse mirguliuoja dirbtiniai jų žiedai, amžinybės karalystė. Veidai nebilūs, ramūs, gražūs, tik vieno veido ji neranda minioje. Laikinai ji žavisi spalvomi mėgaujasi šiluma, o jo vis nėra, galbūt jo niekada ir nebuvo. Viskas liko svajose, kai žiūrėjo iš viršaus į apačią. Bučiniai, lietimai – tik išgalvoto vyro, tik tam, kad atsirastų priežastis leistis žemyn, puoštis, drėgnus plaukus leisti į žemę... Jo nėra.. Margos, spalvotos sienos, mažos kėdutės, čia lėlės gyvena, nusileidžia ryški žibintų saulė ir spalva išblanksta, veidrodinėse grindyse atsispindi tik raudonas jos paltukas ir aukštakulniai, jau gerokai padėvėti, ima spausti pėdas.

Lauke ryto šviesa ima skubiai naikinti jos atvaizdą,  paskutinis šėšėlis išnyra ties balta, ilga kelio juosta. Ji jau laisva. Iš to didelio džiaugsmo ji užkliūna už dekoratyvinės šaligatvio plytos ir rėkdama nusirita žemyn, ten kur miega dėdė, kuris neprabus laiku, ten kur prasideda stogų kalnai, ten kur ryte atsimerkus būna šilta, ten kur bobų vasara, kur palto niekam nebereikia ir vaikščioti taip gera basomis.