Super Ginklas: Grand Finale

Tiek Vanda… tiek profesorius Kšištofas tylėjo... Nežinojo ką sakyti… Abudu spardėsi kojomis po stalu… inkštė… kol galiausiai kažkas išvertė puodelį kavos… ir kilo didelė panika... Tačiau į panikos kambarį niekas nebėgo…
Kšištofas atsiduso… ir nuėjo į dirbtuves… Ten sau ramiai snūduriavo ABC… krovė baterijas… Profesorius žinojo ką daryti…. Reikėjo išmontuoti šį nevykusį prototipą… ir vėl bandyti kažką iš naujo... Gal net grįžti prie senos idėjos… super bombos.... Išmontuotas detales Kšištofas norėjo sukrauti į kokį lagaminą… ir nešdintis… iš apgriuvusios… povandeninės slėptuvės… Tačiau… nebuvo… kur... Prieš… pradėdamas… ardyti… kiborgą… jis… susuko… savo… draugui… iš… Lenkijos – kitam… profesoriui… Vaclovui:
- Alio…
- Alio – atsiliepė žemas balsas
- Alio, ar čia tu, Vaclovai? – nepažinęs atsakovo balso paklausė Kšištofas.
- Alio, tai aš.
- Alio, tai gerai.
- Tai alio, - ir padėjo ragelį.
“Ne, kažkas čia ne taip” – mintijo Kšištofas. Kažkas negerai su Vaclovu. Jo sąmonė buvo arba išjungta, arba už ryšio zonos ribų.
- Alio, - dar kartą susukęs numerį pasakė profesorius.
- Taip, aš klausau, Kšištofai! – atsakė Vaclovas.
- Na va, ar viskas gerai?
- Taip. Geriau nebūna.
- Klausyk, aš tau pasakojau apie kiborgo prototipą, kurį ilgai kūriau…
- Ach, taip. Na ir kaip pasisekė?
- Žinok… ach, nekaip. Ginklų sistema neveikia. Man debilas nereikalingas.
- Oi… tai tau nepasisekė. Nevykėlis, plius nevaisingas!
- Nesijuok iš kitų, nes pats senesnis už mane.
- Tai ką dabar ruošiesi daryti?
- Noriu išmontuoti, detales ir schemas pasiimti … ir, galvoju, gal galėčiau atvykti pas tave? Pakonsultuotum ar dar ką nors…
- Žinoma… pakonsultuočiau ir dar ką nors, - saldžiai nuleido balsą Vaclovas.
- Būsiu už 24 valandų. O tu tuo metu paruošk apsaugą, nes mane persekioja Rusija ir JAV.
- Gerai, ate.
- Bučiuoju.
- Broli, tu taip ir nepasikeitei.

Dviejų senolių pokalbio klausėsi ABC. Jo laidais tekėjo labai daug informacijos, smegenys viską bandė kalkuliuoti ir daryti išvadas. Kšištofas, ilgai nedelsęs, susirado įrankius ir priėjo prie miegančiu apsimetinėjusio kiborgo. Tik jis pradėjo atsukinėti varžtus nuo baterijos skydelio, kaip ABC neatsigręždamas prabilo:
- Tėti, ką tu man darai?
- Aš… - sutriko profesorius ir staigiai už nugaros paslėpė įrankius, - aš… aš tik norėjau patikrinti, ar pas tave ten… nugaroj viskas gerai. Žinai gi, kaip būna… dulkės visokios lenda… apkalkėja elementai…
- Aš klausiausi tavo ir dėdės telefono pokalbį, - tiesiai šviesiai išrėžė ABC.
- Oi… - profesorius nuščiuvo.

Kiborgas atsigręžė ir sumirksėjo visomis savo lemputėmis. Profesorius žengė kelis žingsnius atgal kol neatsitrenkė į stalą. Aklai užnugaryje graibydamas visokiausius instrumentus, ieškojo savo lazerinio pystalieto. Labai staigiai švokštelėjo ABC petukai ir iš jų išlindo dvi patrankos.
- Atsiprašau, tėve. Bet aš trokštu gyventi. Džiaugtis gyvenimu. Mylėti lietų.

-PYKŠT-POKŠT-KEBERIOKŠT! -

Profesoriaus kūnas nukrito ant žemės. Grindys pasruvo kraujais ir baltais skysčiais. Tyla… Ne… Nenoriu… Jis nebegrįš… Aš myliu lietų… Kodėl… Tu toks negražus… Kraujas… Mirtis… Šizofrenija…

Pabaiga.



Dėkui-
Domui,
Variagui,
Rokui,
Mantui
ir kitiems…