Ant žemės

Kai visko tie daug sutelpa į riešuto
Kevalą
Juk visata sutilpo į tašką

Užšalo akys per baltąsias šalnas
Dabar matau tik stiklą
Stiklo rutulėlių ir po kojom pažers
Girdėsiu kaip kiti krinta
Prasiskelia galvą, prispaudę pirštus
Prie kaktų, smilkinių vaitoja
Ir patys nežino kodėl
Vien tik aš pajutau
Nors man nelaimės skirtos

Kai tiek daug sutelpa į rėtį dainadės
Juk rieškučiom galėtų vandenį nešti
Kartais atrodo, kad aš jų inde panardinta
Ir girdžiu kaip iš lėto ateina tūkstantąjį kartą
Tik nubudus jaučiu
Vandens glostytą skruostą

Visi jie parkrenta
O gal man tik atrodo
Nes pati ant žemės guliu