Ištrauka iš fantastinio romano „ Jika“

Arijus Rūkas

Jika
Fantastinis  romanas


PRADŽIOS  PABAIGA

- Tik neišpuik, - tarė ji skvarbiai žvelgdama į mane visomis keturiomis savo akimis, - nuo to priklauso tavo Likimas.
Tada, ištiesusi kairę ranką, trimis pirštais švelniai palietė mano kaktą toje vietoje, kurioje, anot Daugiau Žinančių, yra trečioji Žmogaus akis ir švelniai tarė:
- Pabusk Arijau, mūsų laikas baigėsi.
Aš tebestovėjau kaip stovėjęs. Jika tesė:
- O kad nepamirštum ką sakiau, palieku tau smėlio laikrodį. Nepatikėsi, bet pas mus jie lygiai tokie patys kaip ir pas jus, taip kad dėl jo gali nesijaudinti. Jei dar kada norėsi su manimi pasikalbėti, tiesiog apversk jį ir mes vėl turėsim lygiai trylika Žemės minučių. O dabar man jau metas. Pusryčiai aušta! – Jika kaip visada skambiai nusikvatojo, pamojo ranka ir tiesiog dingo man nespėjus nė žmoniškai padėkoti.
- Spėsi dar, - galvoje nuskambėjo Jikos balsas, - geriau vėliau negu niekad.


PADŽIA

Įžanga

Kažkodėl neveikė kompiuterio magnetinių diskų skaitytuvas. Idėjau vieną diską – nieko, įdėjau antrą – tas pats. Net kontrolinė lemputė neužsidegė. Turbūt atjungtas, arba sugedęs pamaniau, ną bala nematė, apsieisiu ir be diskų. Kadangi kompiuterio remontuoti nemoku, o visko mokėti ir neįmanoma ir nebūtina, nuraminau save, kad informacijos sauga juose vistiek niekada nebuvo patikima, tad jei jų ir neperskaitysiu pasaulio pabaigos vistiek nebus. Tiesiog šivakar man kažkodėl parūpo pažiūrėti kas juose įrašyta, bet kadangi to padaryti negaliu, kaip visada, atidedu tai ateičiai. Taigi sukroviau diskus atgal į užkakinamą plastmasinę dėžutę permatomu dangteliu ir palikau gulėti ant stalo šalia kompiuterio. Kai peržiūrėsiu išmesiu – pamaniau, vis viena savo laiką jie jau atgyveno.
Dėje aš buvau iš tos Žmonių grupės kurie niekados nieko neišmeta, neskaitant žinoma elementarių buitinių šiukšlių. Jie viską, krauna į dėžes, maišus ir slepia palėpėse, rūsiuose, garažuose, sodo nameliuose, žodžiu visur kur dar yra laisvos vietos ir kur šis „turtas“ niekam nekliūva už akių.
Kita Žmonių grupė mano, kad joks čia turtas, ir laikas nuo laiko aplink save daro generalinius valymus. Tada visa kas, jų manymu, nebereikalinga, siunčia į savartynus arba atiduoda labdarai, arba vargingiau gyvenantiems giminaičiams, arba draugams.
Man seniai įdomu, ar duodantis Žmogus yra turtingesnis už imantį, ar atvirkščiai?  O tas kuris nei duoda nei ima, tik viską kaupia – vargšas jis ar turtingas?
Tokie ir kitokie klausimai nuolat sukasi mano galvoje, ypač naktį. Paskutiniame oficialiame darbe, kuriame dirbau virš 10 metų, vienas linksmas, stambus kolega, visada vadino mane „civilioku“. Dabar, praėjus daugiau nei metams, kai dėl „sveikatos sutrikimų“ buvau priverstas palikti tarnybą ir tapti valstybės išlaikomu pensininku, manau, kad jis buvo visiškai teisus. Visada jutau, kad sėdžiu „ne savo kėdėje“. Bet kas buvo - pražuvo. Dabar ieškau darbo, kuris būtų mielas širdžiai, kurį dirbčiau su malonumu ir niekad nepavargčiau. Utopija, pasakysite, gali būti, bet aš tvirtai apsisprendžiau ir ieškosiu kol rasiu. O aš TIKIU, kad rasiu. Anksčiau ar vėliau – tik laiko klausimas.
Aga, vadinasi senų diskų kol kas patikrinti negaliu, pamaniau. Tiek to, tegul paguli ant stalo kol kas nors suremontuos kompiuteri, arba kol man atsibos jų gulėjimas ir aš nunešiu juos į palėpę.
Mano palėpė ypatinga vieta. Metams bėgant čia sukaupiau tiek turto, kad kartais kai reikia ką nors surasti, užlipęs tik patrypčioju, paskėsčioju rankmis ir net nepradėjęs ieškoti lipu žemyn. Beviltiška.
Įdomu tai, kad kartais kai ieškai, ieškai ir nerandi kažko, tą kažką pakeičia kažkas kitas. Ir nė kiek ne blogesnis. Vadinasi, be to pirmo kažko iš viso galima gyventi.
O be ko Žmogus negalėtų gyventi?
Be oro, vandens, maisto, miego ir taip toliau atsakysite. Sutinku. Be šito ilgai neišgyventų ne vienas normalus Žmogus. (O koks yra „normalus“ Žmogus Jūsų galva?). Bet kadangi šita turime visi, tai norėdami pabrėžti savo individualybę dažnai sakome - „be šito negaliu gyventi“ arba „be to neįsivaizduoju savo gyvenimo“.
Taigi be ko Jūs neįsivaizduojate savo gyvenimo?
Aš, pavyzdžiui, savo gyvenimo neįsivaizduoju be knygų. Nesvarbu, kad dabar yra internetas. Knygos man yra lyg vanduo. O juk normalūs Žmonės be vandens negyvena ar ne?
Mintis, parašyti pirmąją savo knygą man kirba jau visus metus. Eilėraščius ir trumpas noveles rašau jau seniai. Kritikai teigia, kad rašyti man sekasi, todėl paskutiniu metu neduoda ramybės mintis parašyti kažką rimto. Kokio žanro turėtų būti knyga, o tuo labiau jos pavadinimas dar nežinau – gal fantastinė, gal filosofinė, gal humoristinė o gal viskas viename? Todėl eidamas miegoti po pagalve būtinai pasidedu švarų popieriaus lapą ir pieštuką. O maža ką, gal ims ir prisisapnuos kažkas įdomaus. Prietarai prietarais, bet aš jais TIKIU. Kaip TIKIU ir Dievu, ir ateiviais, ir vaiduokliais, ir reinkarnacija ir dar daugeliu kitų dalykų kuriais galima TIKĖTI arba NE. Tai priklauso tiktai nuo mūsų žinių ir asmeninės patirties.
Išjungiu kompiuterį. Šiam vakarui pakaks. Rytoj pirmadienis, reikia gerai išsimiegoti. Sunki diena pirmadienis. Ne veltui Žmonės sako, kad pirmadienis sugadina visą Sekmadienį. Ną bet yra kaip yra - nieko čia nepadarysi.
Nusiprausiu, išsivalau dantis ir į lovą. Lovoje, manęs laukia knyga. Šį kartą ............... . Skaitau kol pajuntu, kad imu snausti. Tada užverčiu knygą, padedu ją ant kėdės, nuo jos paimu švarų popieriaus lapą ir pieštuką, pakeliu pagalvę, viską tvarkingai padedu, uždedu pagalvę ir užgesinu šviesą. Tamsoje persižegnoju, sukalbu trumpą maldelę Dievui, dėkodamas už dar vieną nugyventą dieną, dar kartą persižegnoju ir virstu aukštielninkas. Prieš užmigdamas dar pagalvoju, kad šianakt turbūt iš viso nieko nesapnuosiu. Nors, turiu prisipažinti, kad kažkur pasamonės gelmėse tyliai rusena Viltis „o gal šianakt mūza atskris“? Bet, kaip sakoma „nesitikėk ir nenusivilsi“ arba „Viltis kvailių Motina“, tad eilinį kartą apsiginkluoju olimpine ramybe, geležine kantrybe, apsiverčiu ant dešinio šono ir užmiegu, prieš tai patikrinęs ar įjungtas žadintuvas.
Tiesa dar, prieš pat užmigdamas, spėju pagalvoti, kodėl kai kurios patarlės yra neteisingos?

I
Trylika minučių

Ji stovėjo į mane nugara ir įdėmiai žvelgė (iš tarpdurio, kur stovėjau aš, to žinoma nesimatė, bet galima buvo lengvai įsivaizduoti) į ryškiai rausvas žėrinčias smilteles smagiai byrančias dailiame senoviniame smėlio laikrodyje.
Žiūrėjau į ją užgniaužęs kvapą. Bijojau net krustelėti. Sapnas, pamaniau, nėra čia ko jaudintis, ir nors vistiek buvo šiek tiek neramu, ėmiau nuodugniai ją apžiūrinėti.
Iš nugaros ji atrodė puikiai – aukšta, liekna, juodais banguojančiais plaukais siekiančiais beveik pusę nugaros. Vilkėjo trumpą, prie kūno prigludusią trikotažinę suknelę, puikiai pabrėžiančią jos dailią figūrą. Avėjo aukštakulnius, dar pailginančius ir taip netrumpas jos kojas.
Atkreipiau dėmesį, kad suknelės spalva buvo lygiai tokia pat kaip ir smilčių smėlio laikrodyje – ryškiai rausva ir žėrinti. Aukštakulnių taip pat.
Tiesą pasakius negalėjau atitraukti nuo jos akių. Man ji buvo graži (iš nugaros žinoma). Netgi labai graži.
Nežinau, kiek laiko prabėgo į ją bežiūrint, kai akies krašteliu pastebėjau kad smėlio laikrodis sustojo.
Kelias akimirkas ji tebežiūrėjo į jį, paskui lėtai atsisuko į mane ir tarė:
- Trylika minučių.
Nežinojau ką atsakyti.
Tiesiog be žado toliau spoksojau į ją - dabar jau iš priekio.
Tie patys rausvi bateliai, ilgos tiesios kojos, rausva suknelė, apvalūs klubai, krūtinė normali (nei per didelė nei per maža), kaklas, smakras, lūpos, nosis ... viskas puikiai derėjo vienas prie kito, bet akys...
...


tesinys yra:)