Žemė

Pravėriau plienines duris.
Šiek tiek - kad Saulės patektų į nepratusias mano akis
Ir apšviestų mane.
Tavo veidą mačiau tik sapne.
O dabar, į pasaulį išėjęs galiu drąsiai sakyt:
„Graži tu, mergyt!
Tobula!
Numylėtoji Saulės dukra.
Brangenybė tu, deimantas mano“.
Štai aš stoviu ant kalno
Ir girdžiu, kaip medžiai kartoja nekartą
Vien tik tavąjį vardą.

„Žemė“, kartoja,
„Žemė... „