Akys

Būtajame laike pasislėpęs
Tūno vaikas. Jo akys žiba,
Tyros ir matančios.
Ne taip, kaip dabar.
Nes tada lietus buvo vaivorykščių pilnas,
O dabar tik pilkas ir liūdnas veidas
Už mano lango. Ir už kiekvieno lango.
Nes apie tai kalba dienoraščių moterys
Ir vyrai kartais regi drimbančioj
Bespalvėj masėj nepažįstamus bruožus.
Gal tai iš senų pasakų lankosi Dievas ar angelas,
Prašos į vidų, kad galėtų sušilti prie židinio,
Duonos naminės rieke pasistiprinti.
Bet mes nebekūrename židinių
Ir duonos nebekepam.
Ir ne šviesą regi mūsų akys,
Jos tik paminklai numirėliams,
Jos šviesos nepažįsta.