Miškas

Šaltai melsva prieblanda. Dangus atšiaurus, paspringęs tankiais debesimis, kurie, aukšti ir nepasiekiami, lėtai, didingai slenka. O priešais stūkso miškas, tamsūs medžiai iškerpa danguje savo vienalytį siluetą, ir baugščiai kruta, šnabžda, tartum suglumę tyrinėja įsibrovėlį. Žinau, kad medžiai turi šakas, kad šakose miega paukščiai, įsivaizduoju, kaip jie supasi linguojant seniems, sunkiems kamienams, bet jų nematau – tik aklinai juodą skylėtą siluetą, iškirptą šaltame horizonte.
Sutemos. Dangus lig galo neužmiega, neužtemsta, jis niūriai ir atšiauriai mėlynuoja, ir kartėm stingdantis vėjo gūsis kaip plėšikų gauja randa kelią tarp medžių, ir pagrobia kažką iš krūtinės. Širdis virpa iš baimės ir pagarbos senam, pavargusiam miškui. Tokią naktį atrodo, kad rytas čia neužklysta. Per šalta, per tamsi jam ši vieta. Brendu į tirštą miško juodumą, nesmagiai braunuosi kaip pro nepatenkintą, iš miegų žadinamą minią. Piktadaris vėjas vis atkakliau kalbina medžius, rodo jiems į mane, kamienai irzliai girgžda ir dejuoja, ir aš nejaukiai paspartinu žingsnį, negalėdamas atsakyti.  Sausa, suragėjusi ir šiurkšti žievė kaip klastinga ragana provokuodama brūkšteli per pirštus, o sąmanos ir sustirusios šakos kraupiai ir priekaištingai traška po kojomis nelyginant kaulai. Horizonto nematyt – tik mažas dangaus lopinėlis virš galvos, o šimtarankės, belapės šakos ir šakelės tartum plonais, mikliais pirštais jį dangsto, saugo – tik ar žmogų nuo dangaus, ar dangų nuo žmogaus?, šmėsteli mintis, ir aš įtraukiu rankas prie savęs, kad miškas nenutvertų.
Vėjas sūkuriuoja, apgaulingai vaitoja, tada netikėtai įsisuka į drabužį, ir nusineša senkančią šilumą. Išėjimo iš miško nėra. Kaulėtos šakos traškėdamos laiko rankas, meiliai apsiveja kojas, ir glosto veidą savo pamėklišku švelnumu.
Su šypsniu įsivaizduoju, kaip kažkur tolimais geltonuoja šilta švieselė. Žinau, kad ji yra, bet kur bepasisuku, jos nematau. Miškas neleis.  Kaip voras jis ruošia auką tamsiai mėlynam dangui. Suka, vedžioja, vynioja. Stipriai užsimerkęs, sustirusiais, nejautriais tarsi sudžiūvusios šakelės pirštais bergždžiai tamsoje skinuosi kelią per tokį pat traškantį, trapų voratinklį, tai pirmyn, tai atgal, kol pamažėle kryptis ima netekti prasmės, laikas ištįsta, judesiai patampa skausmingi ir lėti. Vėjas kaip ledinis vanduo prausia, apvalo, ruošia. Miškas nebeatrodo klastingas, šakos laiko, bet nebesipriešinu. Jaučiuos toks pat senas ir pavargęs, tarsi niekas daugiau manęs nebestebintų. Tik tada suprantu, kokie mes panašūs.
Medžių viršūnės prasiskiria, dangus tartum išsižioja, ir nustėręs matau, kaip debesų masė nepaprastai greitai sklendžia tolyn – vis kitokia, vis panaši, ir nešasi kažką pažįstamo bei artimo. Jaučiu, kaip ten, aukštai, atšiauru ir negailestinga, bet dalis manęs jau atsisveikina, nori lėkti kartu. Vėjas dūzgia, košia, vagia paskutinius šilumos likučius, juokdamasis neša, išsklaido po tylų mišką, ir tada kyla aukštyn, įsiliedamas į tirštų, drėgnų debesų srovę. Nebegaila. Širdis virpa, tarsi tramdydama džiaugsmą. Tuoj mūsų niekas nebeskirs.