Jonas

Jonas plačiai užsimojęs nurėžė dar vieną eilę rugių. Vienoje kišenėje maloniai birzgė radijukas, transliuojantis M+1-2 radijo stotį, kitoje kišenėje kliuksėjo buteliukas "samagono", dar tokio šviežio, ryte išspausto, vis dar kvepiančio krūmais, kuriuose slėpė visą aparatą ir žvirbliais, kurie nepasikuklino tą aparatą panaudoti kaip atliekų puodą. Na bet tai sunkumų nesudarė. Kiek Jonas žinojo, prie kelių dešimčių laipsnių samagono joks mikrobas neišgyvena....
Į rugių lauką garsiai dunkstelėjo skraidanti lėkštė, kelių metrų pločiu išdegindama visa, kas auga ir Jono ūsus su barzda.
- Chuliganai, - ėmė putotis jis, - chamai, bestijos, - ir dėl drąsos patraukęs iš buteliuko priėjo arčiau, - pirma skraidyt išmokit, - metodiškai daužydamas per skraidančios lėkštės šonus kartojo jis.
Iš radijo sklido daina: "Duok duok duok į snukį..... ".
- Prisiekiu savo samagono aparatu, kad taip ir padarysiu, - pasiraitęs rankoves sumurmėjo Jonas, - niekas nenaikins mano rugių... mano vargšų, bejėgių rugelių...
Skraidančios lėkštės šone atsivėrė durys, aplinkui pasklido šviesa iš kurios įžengė mažas žmogutis.... ir tuojau pat nusirito toli į rugius nuo Jono smūgio lazda per pakaušį. Dėl tikrumo dar pribėgęs paspardė ir pasilenkęs pažiūrėjo.
- O bl**, - nustebo jis, - nykštukas...
Nykštukas pravėręs užtinusią akį tyliai pasakė:
- Sveikas, žemieti.....
Atsistojęs susirado musmirių kepurę ir ją užsidėjo. Jonas stipriai įsispyrė į žemę, ketindamas, jei nykštukas užlips nors ant menkiausio rugio stiebelio, nuskraidinti jį iki pamiškės. To neprireikė, nes šis mažiukas lyg ką nujausdamas susirietęs pasuko atgal link lėkštės, nė nepajudindamas rugių.
- Blogiau ir už reumatą, - burbėjo jis, susiėmęs už juosmens, - galit išeiti, - pabarbeno jau į užsivėrusias duris, - čia beveik ramu.... tik man rodos lūžo šonkauliai, trys kairėj ir penki dešinėj.
Labai atsargiai į lauką išlindo orkas su dideliu pilvu, ant Pegaso išjojo Toras su Dzeusu meiliai apsikabinę, ir žalias žmogutis su didelmė akym. Jis tuoj pašokęs pribėgo prie Jono ir skubiai paklausė:
- Kur čia koks artimiausias krūmas?
- Ten, - lazda parodė šiek tiek toliau už rugių, - jei pridirbsi kur, - suriaumojo pavymui, - sudaužysiu kaip mentą radusį mano aparatą, - ir dėl tikrumo paspyrė žaliaodį.
- Gražu... gražu, - sučepsėjo Dzeusas, - manau, čia ir įsikursim.... ką manai, Torai?
- Žinoma, - sučiulbėjo tas ir paglostęs Dzeusui plaukus nušoko nuo Pegaso.
- Aš irgi nieko prieš, - sušniokštė nykštukas atsirėmęs į lėkštės šoną, - tik pirma kas nors paduokit lėkštutę, į kurią inkstus galėčiau pasidėti, - ir vėl susiėmė už šonų, - vargšas aš.... oij koks vargšas.
Iš pamiškės grįžo žaliaodis žmogutis, tik jau akys buvo normalaus dydžio. Dar kartelį brūkštelėjęs varnalėšos lapu per sedimąją, numetė jį šalin..... į rugius.
Žaliaodis žmogutis pakilęs aukštai į dangų žnektelėjo ant skraidančios lėkštės.
- Kiek teks kartoti, - rėkė Jonas, - nelieskit mano rugių, - trūktelėjęs iš buteliuko pakilnojo savo lazdą ir pridūrė, - kas sekantis?
- Oij ne, - paprieštaravo Dzeusas, - mes su Toriuku ramūs dievukai, nenorime turėti reikalų su tokiu galiūnu, - mirktelėjęs Jonui pabaigė, - šelmiuk....
Jonui tas nelabai patiko....
Tvarkinga eilute gulėjo aimanuojantis nykštukas, stenintis žaliaodis žmogiukas ir dejuojantys Dzeusas su Toru. Dėl tikrumo Jonas dar pritvojo ir Pegasą.
- Na tai ko čia šlaistotės? - atsidūsęs po sunkaus darbo su lazda paklausė jų Jonas.
- Nieko ypatingo, - sustenėjo Dzeusas, bet pamatęs, kad virš jo nosies pakilo Jono kaustytas guminis kaliošas, springdamas krauju paaiškino, - senai jau norėjom užmegzti ryšius su žemiečiais, tad pasigaminom ši kosminį laivą ir atskridom, tuo labiau, kad kiekvienas iš mūsų turi šiokių tokių problėmų...
- Kokių? - paklausė įsikąsdamas suktinę.
- Ne tavo reikalas, - sumurmėjo nykštukas kažkur iš po žolių.
Žaliaodis žmogutis, Dzeusas su Toru ir Pegasas nuo jo pasitraukė.
Nykštukas sušukęs "Ojojoi" pakilo į kelių metrų aukštį ir veikiamas gravitacijos dunkstelėjęs išrausė nemažą duobę žemeje.
- Na man vis problemos su žmona, - skubiai pridūrė Dzeusas, - Totas kaltinamas pusbrolžudyste, Pegasas pridirbo elfui į kepurę, nykštukas per daug kalbėjo, -lyg bandydamas paprieštarauti das dusliai kažką suburbėjo, -o marsietis netyčiukais per cheminius bandymus išgriovė pusę miesto, na tad pabėgom, - ir švelniai nuvalęs Torui nuo kaktos kraują pabaigė, - mes visi labai susigyvenom....
- Hmmm, - susimąstė Jonas, - na nieko nebus, kaip tik jus paleisti...
- Valiooooo, - sušuko nykštukas ir vėl nutilo, kai buvo sulaužyti likę šonkauliai.
- Paleisti dirbti į mano laukus, - baigė Jonas, pasidėdamas šalia lazdą, - bet perspėju, - rūsčiai dėbtelėjo į Dzeusą su Toru, - jokių glostymųsi, tada gamtinius reikalus atlikinėti tik miške, - pažiūrėjo į žaliaodį žmogutį, - ir nekalbėti, - paspyrė ir taip vos gyvą nykštuką... kitu atveju būsit išperti... klausimų bus?
Bus!!!!!!! - suriko nykštukas..... ir kabėdamas medžio virūnėję pridūrė, - nors..... -išspjovė dantis, - gerai viską apsvarsčius.... nebus....
- Na, tada, - ištiesė jiems dalgius, - prie darbo ir atsisėdęs skraidančios lėkštės pavėsyje trūktelėjo iš pustuščio buteliuko ir įsijungė radijuką iš kurios sklido, - vienas rugiuose tu darai ką nori, vienas rugiuose nykštukus vanoji....