Bevardis „Netiketa diena“ I

Netikėta diena

Itanas prasimerkė, akis smarkiai perštėjo, kelis kartus pamirksėjo, vaizdas pasidarė aiškesnis, tačiau dar nesiorientavo. Pamėginęs pajudėti suprato, kad rankos ir kojos surakintos arba surištos. Šiek tiek daugiau atgavės nuovoką, suprato kad guli pilvu ant žemės, burna kažko prikimšta, žandikauliai skaudžiai pražioti. Šiaip ne taip išspjovė paraudonavusiu skudurų gniutulą  ir iš skausmo suaimanavo.
-Kaip tu? - tarė negirdėtas balsas.
Itanas pasisuko į kitą pusę, prie medinės sienos sėdėjo vyras, bent jau tai kas buvo iš jo likę. Oda suglebus ir pabaltavus, akys paraudonavusios nuo nuovargio ir miego trūkumo, plaukai taukuoti ir suvelti, visas kūnas buvo nusėtas žaizdom ir mėlynėm. Itanas užsimerkė ir susikaupė. Pamėgino atsiminti kaip čia atsidūrė, bet galva buvo tuščia, jį užliejo pyktis, įstengė prisiminti tik savo vardą, bet ir dėl to nebuvo tikras.
-Prastai, nieko neprisimenu. - sulemeno jisai. - Kur mes?
-Netoli Džėgoro.
Dėja tai jam nepadėjo, nežinojo nei kas tas Džegoras ar svetimšaliai. Sugraibaliojęs virvę veržusią jo kojas truktelėjo iš visų jėgų. Virvė laikėsi, tačiau Itanas neketino pasiduoti, pyktelėjęs jis vis timpčiojo virvę nepaisydamas skausmo ir žaizdų.
-Nustok, nieko nepavyks, - mėgino nuraminti netoliese sėdintis vyras.
Nepaisydamas vyro ir skaudančių riešų jis ir toliau traukė virvę tikėdamas, kad jei gana ilgai tai darys, jos nutrūks, o jis pasijus geriau.
-Pamėgink atsisėsti, pasijusi geriau. - lig perskaitęs Itano mintis tarė vyras.
Šiek tiek nusiraminęs, nusprendė paklausyti jo ir sutelkęs jėgas atsistūmė nuo žemės kaip kirminas. Susvirduliavęs atsiklaupė, iškarto pajuto kaip sugurguliavo pilvas ir darosi bloga, pakrypęs į šoną išsivėmė. Skausmas išsyk nuslopo, pamažu atgavęs kvėpavimą jis žvilgtelėjo į vyra.
-Kas čia darosi, po velnių! Nieko nepamenu.
Buvo neįmanoma suprasti kiek jis čia laiko buvo, jis nejautė noro valgyti, gerti ar nusilengvinti. Troško tik sužinoti kas jis ir kur, kodėl čia prabudo surištas virvių ir nusėtas mėlynių.
Vyras jau žiojosi kažką sakyti. Tačiau šaižiai suvirpėjo prasivėrusios durys, pro jas įžygiavo trys vyrai. Du iš jų atrodė jauni, apsirengę kariniais drabužiais, prie liemens kabojo trumpi kardai, vienas iš jų, tvirtesnio sudėjimo rankose laikė rimbą. Trečiasis buvo pasipuošęs tamsiais nuskurusiais drabužiais, buvo liesas ir susenęs, žilais plaukais ir drebiančiom rankom. Itanas ėmė svartytį, kad čia atvedė dar vieną vyrą kurį paliks čia surakintą, tačiau seniokas tvirtu balsu įsakė atrakinti vyrą ir vesti į aikštę. Kariai pakluso ir priklaupę prie vyro pradėjo atrišinėti mazgus.
-Kur jūs mane vesit? - susirūpino jisai, Itanas suakmenėjo, vyras pradėjo paklaikusiai drebėti. - Aš jums nieko nepadariau, prašau, nesu skolingas ar...
-Nutilk! - Sušuko senis, vyro kūnas sustingo kaip styga, jisai neprasižiojo. - Tavęs laukia bausmė, tokios kokios nusipelnei, tad susikaupk ir mirk oriai.
Tikriausiai jis pakvaišo, pamanė Itanas, nes vyras daugiau neprakalbo, tik paklaikusiom akim dairėsi po kambarį.
-Na Itanai, o tu gal persigalvojai? - dabar į jį kreipėsi senis.
Itanas persmelkė siaubas, dėl vardo jis neklydo jis žinojo kas esąs, tačiau nenumanė ką senis turėjo omenyje. Rūstoko veido jis tyrinėjo jį, laukė jo atsakymo.
-Nesuprantu...
-Nesupranti? - dabar jau sustaugė senis. - Nesupranti? Nežinau ko tu tikiesi, bet gyvas šiom pasakėčiom neliksi Itanai.
Itanas iš skausmo sušnypštė kaip senis suspaudė užkrešėjusią žaizdą ant rankos. Laimei, kad dar nebuvo jokio užkrėtimo.
-Itanai, už tavo darbus net nėra pakankamai žiaurių kankinimų mūsų žemėse. Tu neišsisuksi, privalėsi paaiškinti kaip tai padarei, kitaip kentėsi dar ilgiau.
Senis pakėlė veidą ir pažvelgė į sargybinius kurie laukė jo su tylinčiu vyru. Senis pamojo jiems eiti, o pats liko ir dar labiau įniršusiom akim atsisuko į jį. Itaną persmelkė baimė, atrodė senis ims ir dabar pats susidoros su juo.
-Manaisi esąs gudrus, apgausi mus ir išsisuksi, - senis nusispjovė. - Kai ką tau pasakysiu, šį vakarą ruoškis viską iščiulbėti kitaip pasigailėsi.
Senis nusišypsojo, kreivi ir pajuodavę dantys išryškino jo neapykantą ir pyktį. Seniui išėjus durys griausmingai užsitrenkė, ir Itanas išgirdo kitoje pusėje užrakinamas duris.
Pamėgino sutelkęs visas jėgas dar kartą truktelėti virvę, tačiau nepavyko, o per visą kūną perbėgo šiurpas, pajuto kaip šiltas kraujas nuo surištų rankų už nugaros varva ant kojų. Itanas suprato, kad virvės nepasiduos, susitaikius su šia žinia tapo aišku, kad neišvengs ir dar didesnių žaizdų šį vakarą. Teliko viena išeitis, susikaupti ir pamėginti ką nors prisiminti. Itanas užsimerkė, iš pradžių jo mintys ir vaizduotė jį gąsdino, bet giliai įkvėpęs jis jas išmetė iš galvos.
Akimirka kažkas sukrebždėjo. Itanas prasimerkė, nesuprato kiek laiko praėjo, bet nesijautė geriau jei prieš tai, nors kraujas ant rankų jau buvo sukrešėjęs. Durys prasivėrė ir į vidų įsmuko kareivis. Jis buvo liesas, neaukštas, tamsių akių ir odos.
-Tylėk tiktai. - sušnabždėjo jisai. - Atėjau tau padėti, kur kitas vyras?
-Atėjo kažkoks senis ir du kariai jį išsivedė, o manęs...
Jam dar nebaigus kalbėti, jisai pritariamai palinksėjo galvą. Žengė prie jo ir išsitraukė peilį. Itano jis nenusigando, atrodė atėjęs geru tikslu, ne gąsdinti ar kankinti.
-Nepasisekė, jam jau nieko nepadėsiu, likai tu Itanai, - sumurmėjo ir pritūpęs pradėjo pjaustyti virves.
- Pažysti mane?
Jisai sustojo, atidžiai pažvelgė į Itaną, nusikeikė ir dar greičiau puolė pjaustyti likusias virves ant kojų.
-Tikriausiai praradai atmintį, dabar negeriausia vieta aiškinti, stokis.
Suėmęs už pečių padėjo jam atsistoti. Kojos atrodė pakluso ir jį laikė, tik truputėli sukosi galva, Itanas sužiaukčiojo, būtų apsivėmęs, tačiau skrandis jau buvo tuščias. Tamsiaodis užmetė ranką sau ant pečių.
-Įsiremk, šiandien turėsim dar daug ką nuveikti.
Itanui nuo to nepalengvėjo. Žengę pro duris, dangus jau temo, buvo vėlyvas ruduo, daugelis lapų jau buvo nukritę nuo medžių, ošė šaltas vėjas. Eidami taku tarp palapinių matė numindžiotus kelius, tačiau stovykla atrodė ištuštėjus, tylumą gaubė tik plazdenančios vėliavos.
-Šičia, - pasisukę įžengė i palapinę.
Viduje pirmas dėmesys krito į baldus kurie buvo visi išversti, atrodė kaip viesulo praeito ir kažko tikrinto. Palapinės viduryje stūksojo didžiulis stalas, po jo gulėjo karys, vyresnio amžiaus, Itanas jo gerai neįsidėmėjo, nes po akimirkos jį uždengė ilgas užtiesalas užmestas ant stalo. Jo gale stovėjo paprastas vyras, pasirėmęs rankomis, tyrinėjo daugybę lapų ir kažko ieškojo. Kariai apsupę tyrinėtoją pakėlė akis į jį. Visi buvo apsiginklavę ir pasiruošę mūšiui. Žmogysta atrodo išgirdęs į palapinę įžengusius juos pakėlė akis nuo lapų ir pasuko migdolo formos veidą į jį.
-Pačiu laiku, Itanai, - vyras mestelėjo akis į žemėlapį, balsas atrodė labai pažystamas, tačiau Itanas jo neprisiminė. - Tu tikras, kad į rytus?
-Ferkai, jis nieko nepamena. - įsikišo vietoj jo tamsiaodis, kuris jį čia atvedė. - Siūlau pripažinti mums prastai sekasi. Unetas jau buvo išvestas.
- Bao, apie ką tu šneki, kaip tai nieko neprisimena? Itanai?
Šį kartą už jį neatsakė, tad jis susikaupė, peržvelgė palapinėje kitus stovinčius vyrus. Jų veido bruožai neatrodė tokie pažystami.
-Aš jūsų nepamenu, nepamenu nieko, - braukdamas kojas per žemę jis prisiartino prie stalo. - Jūs mane pažystat?
-Taip, Itanai. - jis žvelgė į jį ir laukė iš jo atsakymo.
Jisai pasirodė užtikrintas, tačiau akyse lyg kažkas žybtelėjo, jis nežinojo ar gali jais pasitikėti, gal jie buvo priešai, o gal jie senio budeliai, pakvaišusiame spektaklyje, mėginantys išgauti tiesą.
-Kodėl klausi apie rytus?
Vyras išsitiesė ant rankos išryškėjo randai padaryti ne kalavijo, atrodė lyg nudegimai, tačiau gilūs ir tiesūs. Trumpai žvilgtelėjo į kitus kurie jam linktelėjo.
-Turim iš čia dingti, neturim laiko tau paaiškinti kas vyksta, tačiau pripažink geriau čia nelikti, tikriausiai jau matei senio įsiūtį. - Itanas linktelėjo. - Pažadu viską tau paaiškinti kai ištrūksim iš šios stovyklos, o be tavęs mums nepavyks, nes tai tavo planas.
Po tokios kalbos Itanas atrodė sumišęs, tačiau apsisprendęs, likti čia negali.
-Sutinku.

Išėjus į lauką, saulė aptemdė akis, grįžus regėjimui pajudėjo į priekį, nors dar taip ryškiai nematė kaip turėjo, tačiau žymiai geriau negu aplink tvyranti juoduma. Paskutiniai saulės spinduliai rydama rūko likučius atsispindėjo gulinčiame ir nejudančiame metale Itano rankose. Jam atiteko negyvo vyro drabužiai kurį matė įėjęs į palapinę. Ginklo geležtė tiesi, dviašmenė, paprasčiausiai rankena su nežymia garda. Itanui visa tai atrodė taip lengva ir paprasta, apie kardus jis žino viską, bet apie save nieko. Kabindamas makštį prie šono bandė nusiraminti ir atpalaiduoti mintis.
Tolumoje girdėjosi batų trepsėjimas ir šarvų žvangesys. Žvilgtelėjęs į tą pusę jis pamatė kaip prie nedidelio stulpo vedė vyra, tikriausiai Unetą. Kiti aplink sustoje stūgavo, keikės, spjaudės, keli išdrįso mesti akmenis jam po kojomis. Itanas suvokė, kad tas pats, o gal baisiau būtų nutikę ir jam. Jis nusisuko, negalėjo čia ilgiau būti. Visa stovykla pritilo, jam žingsniuojant toliau girdėjosi tik plakėjo skaičiavimas, o po kiekvieno kirčio karių balsai surikdavo taip garsiai, kad darėsi bloga, jie iš tolo džiūgavo ir juokėsi.
Po kurio laiko Itanas priėjo stovyklos kraštą, niekas netrukdė eiti į mišką, visi tikriausiai buvo suėję pažiūrėti duotą bausmę. Jei jį kas sustabdys, galės paprasčiausiai paaiškinti, kad ėjo nusičirkšti. Apsidairęs paskutini kartą ar niekas jo nestebi, žengė miško link.
Nužygiavus beveik puse kelio miškas nepastebimai pasikeitė, pasigirdo pirmi paukščių čiulbėjimai, kažkur samanose lakstė skruzdėlės ir kovojo su įsibrovėliais. Gundantis miško kvapas Itaną ramino, tai būtų didelė klaida jei jis dabar atsipalaiduotu, nužygiavo tikrai toliau nei buvo leidžiama karininkam. Žvalgai kurie stebėdavo ar niekas neartėja prie stovyklos, niekur nesimatė, tikriausiai tyko  kažkur duobėje ar medyje ir stebi ką jis ruošiasi daryti taip toli nuo stovyklos. Tolumoje pasigirdo netikėtas švilpimas kuris glostė jo ausis ir liepė sustoti ir pasiklausyti tokio magiško garso. Pasisukęs į tą pusę iš kurios sklido garsas, tolyje tarp medžių bėgo ir brovėsi du žvalgai. Pamatę, kad juos pastebėjo jie sustojo, rankoje kažką laikė, ištiesė į jį. Kaip žaibas pro jį praskriejo strėlė, puse metrų nuo pečių įsmigo į medį. Išgirdęs naują švilpimą Itanas nelaukė, pasileido bėgti kiek kojos nešė. Didžiausias pliusas šio miško Itanui buvo, kad medžiai buvo arti vienas kito, taip tik sunkino žvalgų galimybę pataikyti į jį. Viskas aplinkui atrodė pažystama, nežiūrėdamas kur bėga jis žvilgtelėjo atgal, žvalgams šakos draskė veidą ir rankas, kliuvo, nesugebėjo jo vytis, bet stengėsi. Itanas nei nepajuto kaip juos stebėdamas šoktelėjo per duobę. Beveik nejausdamas žemės po kojomis jis lėkė toliau, tarsi ne bėgtų, o skristų.
Daugiau nei puse buvo nubėgta, priekyje ryškėjo siauro upelio kontūrai. Šoko į vandenį, buvo negilu, tik iki kelių. Rudeninis vanduo buvo šaltas, perbėgo šiurpas per nuvargusį kūną. Likus keliems šuoliams iki kranto jis kluptelėjo, mėgino atgauti pusiausvyrą, bet ir kita koja užkliuvo už akmens kurio blizgančio vandens paviršiuje jis nepastebėjo. Itanas susmuko ant kelių, rankos iki alkūnių paniro į vandenį.
Jo širdis sustojo plakus, pamanė, kad čia jo vaizduotės padarinys. Iš vandens tiesiai į jį žvelgė jo veidas. Kitoks nei visų šiandien matytų. Vietoj normalių rudų, mėlynų ar žalių akių į jį žvelgė aukso spalvos akys. Tokių jis dar nebuvo matęs, tokias akis turi nebent šunys ar vilkai, šiek tiek rečiau arkliai. Migdolo formos veidas, trumpa tiesi nosis, tamsūs lygus plaukai, neryškūs antakiai ir plonas kaklas. Be kelėtos žaizdų, jo veido forma atrodė tobulai proporcinga.
„Negali būti, tai ne aš“ pamanė Itanas.
-Ei, šičia! - kažkas šūktelėjo.
Tačiau Itanas toliau klūpėjo vandenyje, tai tesėti dar kelėta sekundžių, kai kažkas prašvilpė pro pat jį. Kažkoks šešėlis griebė jam už rankos ir pamėgino pakelti. Persigandęs Itanas stvėrė ranką ir persivertė per save, parkritęs užpuolikas paniro po vandeniu. Užgriuvęs jį visu svoriu, išsitraukė peilį ir sugriebęs už kaklo iškėlė priešo galvą virš vandens. Priešais jį pritrūkęs oro kosėjo Ferkas. Itanas pažvelgė į pusę iš kurios atbėgo, tenai prie kranto gulėjo žvalgas su strėle krūtinėje, kito buvo nematyt. Iš kitos pusės pasigirdo juokas ir plojimai, ant kranto sustoje vyrai raitėsi iš juoko.
Itanas tik dabar suvokė kas įvyko. Pažvelgė i Ferką, jis šypsojosi, per veidą ranka nusibraukė tamsius sušlapusius plaukus, geltonos akys susmigo į Itaną.
-Pasiruošęs...
-Jų buvo ne vienas. - Staigiai pertraukė Itanas.
Ferkas susiraukė, greitai pašokęs ant kojų nužingsniavo į krantą, kur stovėjo likę penki vyrai. Saulė buvo giliai nugrimzdusi už horizonto, nuraudęs dangus nušvietė susirūpinusius jų veidus.
-Kiek jų buvo?
-Du ar trys, nepamenu, mačiau du, bet jų buvo daugiau.
-Reikia judėti, dabar tai tik laiko klausimas, ar spėsim.
-Kur spėsim? - sunerimo Itanas.
-Senis bebėjo pasiūs skalikus su raiteliais mus pasivyti, o mūsų laukia dar geras laikas kelio iki Giotės upės. Ten turi būti keletas valčių kuriomis nusiirsime toliau nuo stovyklos į Erino uostą. Tai tavo planas Itanai, jo ir turime laikytis. Bėgam!
Nieko nelaukęs Ferkas pradėjo bėgti upeliu žemyn, kur jis turėjo įtekėti i Giotės upę, šansas išsigelbėti, galimybė Itanui atitrūkti nuo šių pavojų ir sustojus išsiaiškinti, kas čia vyksta, į kokį pavojų jis įtraukė save ir kitus.

Nestipriai dvelktelėjus vėjui Itanas pajuto šalčio kamuojamą kūną, nors jis mėgino neatsilikti nuo vyrų kurie bėgo priekyje, tačiau visa jo energija ir dvasia po truputėli nyko. Kūną rakino skausmas, smarkiai peršėjo galvą, truputėli svaigo, širdis plazdėjo beprotiškai greitai. Vienintelis garsas šalia tylaus upelio buvo Itano alsavimas ir batų kaukšėjimas į kranto akmenis. Nuovargiui nugalėjo ir susipainiojus kojoms suklupo, atrodo niekas nepastebėjo ir bėgo toliau.
Šone pasigirdo šunų lojimas, žvilgtelėjęs  į tą pusę jis pamatė neryškiai išmindžiota miško takelį, o tolyje blyškūs šviesos taškeliai ir slystantys šešėliai. Itanas dūsdamas suriko:
-Raiteliai!
Priekyje bėgę vyrai sustojo ir apsisukę pribėgo prie parkritusio Itano, ištraukę kalavijus jie dairėsi aplinkui.
-Ten, mačiau juos ten! Nejau negirdėjo šunų lojimo?
Itanui pasirodė, kad vyrai akimirksniu pasidavė, jie sukišo kalavijus atgal. Jis dar kartą žvilgtelėjo į tą pusę kur matė, seilėmis apdribusius šunis ir raitelių šešėlius. Tačiau dabar ten buvo tamsi tuštuma. Akimirką visi tylėjo ir dairėsi, kol Ferkas prakalbo:
-Tu matei vizija, tai kas bus, bet dar neįvyko, Itanai. - priklupęs prie jo padėjo jam ranką ant peties. - Tai ko niekas kitas negali matyti, tik tu. Tai ką tu pamiršai, bet prisiminsi. - Suėmęs už pečių padėjo atsistoti.
-Kiek raitelių matei? - sukluso Bao
-Nežinau, - nustebęs ir šokiruotas Itanas toliau stebėjo mišką ir vis dar laukė iš tamsos iššokančių raitelių. - Dešimt, gal daugiau.
-Itanai, tai kas vykstą ir tave gąsdiną yra dėl tavęs, ir visų likusių gerovės. Tau tik reik truputėlio laiko, kurio dabar mes neturim, turim judėti toliau į priekį.
Danguje viena po kitos pradėjo dygti žvaigždės. Širdis dundėjo tarsi lėti būgno dūžiai. Susikūprinęs jis pradėjo šlubčiodamas bėgti į priekį, o paskui Itaną ir kiti. Nors toliau kamuojamas maudulio ir skausmo jis toliau judėjo į priekį. Nenutuokė ir nenumanė kiek laiko praėjo ir kiek jiems jo liko, kai staiga vienas iš vyrų riktelėjo:
-Giotė!
Horizonte išryškėjo vingiuotas Giotės šonas į kurį įtekėjo upeliukas. Upės plotis siekė apie trisdešimt metrų. Lėtai tekantis vanduo darė apgaulingą įvaizdį, nes čia pat už posūkio, upė darė staigias kilpas ir šniokštė tarp aštrių iššokusių akmenų.
Toj vietoje kur įtekėjo upeliukas prie kranto stovėjo viena valtelė. Mažytė, aplinkui mėtėsi skiedros, iš šonų išlindę apipuvę irklai. Valtelė nebuvo pritvirtinta ar pririšta prie kranto, todėl ji iš lėto siūbavo su į krantą atplaukiančiomis bangelėmis. Taip ją bet kuriuo momentu galėjo pasigrobti Giotė, tačiau vyrai pribėgo pirmesni.
-Kur likusios? - visi sužiuro į Ferką.
-Praradome, jie nepasirūpino tinkamai pritvirtinti valčių, o upė per naktį patvino ir pasiglemžė, turim tik šią.
Dabar visi sužiuro vienas į kitą. Į valtelę iš bėdos galėjo tilpti tik pora žmonių, o jų buvo septyni. Du vyrai kurie visą kelią buvo kartu dabar išsitraukė kardus.
-Mes ją pasiimsim!
Tolumoje pasigirdo šunų lojimai. Šį kartą jį išgirdo ne tik Itanas, nes visi pasisuko į tą pusę. Kur tolumoje už upeliuko posūkio išniro raiteliai.
-Ši vieta skirta Itanui. - nesutiko Ferkas, jis išsitraukė kardą ir nukreipė jį į vyrūs. - Pasitraukit!
-O kas tuomet Fekai? Vietos dvi, o mūsų lieka šeši.
-Trauksim burtus.
Visi nuščiuvo, atrodė beprotiška ir kvaila, bet kitokio pasirinkimo nebuvo. Niekas nenorėjo pralieti savo kraujo šioje kovoje. Ferkas pritūpęs paėmė šešis akmenukus, vienas iš jų buvo tamsus, sumetė į drobę ir pakratė.
-Kas ištrauks tamsų, keliaus su Itanu.
-Bepročiai! Ant kulnų lipa raiteliai, o jūs nusprendėt žaisti? - šūktelėjo vienas iš vyrų.
Niekas į jį neatkreipė dėmesio, nes į priekį žengė Bao.
-Aš pirmas.
Įkišęs ranką jis pamaišė ir ištraukė sugniaužtą kumštį. Visi sužiuro, priartėjo, pats Bao prilinko prie delno ir lėtai jį atgniaužė. Ten gulėjo juodas akmenukas.
-Apgavikas! - šūktelėjo vyrai, kurie nuo pat pradžių norėjo pasigrobti valtelę.
-Še, žiūrėk. - Ferkas parodė drobę, kurioje gulėjo tik penki likę šviesūs akmenėliai. - Visi matėt ir suprantat, kad niekas nesukčiavo. Likimas nusišypsojo jam, Bao. - Dabar kreipėsi Ferka į jį. - Atlik tai ką pradėjom.
-Ferkai, eik už mane, taip neteisinga... - nesutiko jisai.
Bet Ferkas piktai jį pertraukė.
-Ne Bao, lipk.
Itanas, visa tai stebėjas iš šalies liko apstulbęs. Ferkas nei nesudvejojo atsisakyti jo pasiūlymo, kiti vyrai liko tylėti. Itanui įsėdus į valtelę Bao ją atstūmė. Vyrai palydėjo juos trumpu žvilgsniu ir atsisuko į besiartinančius raitelius.
Šunys priartėjo pirmieji, tačiau iš jų puolė tik vienas, tiesiai ant Ferko. Įšiepęs dantis jis šoktelėjo staigų šuolį į jį, bet Ferkas priklaupė ir pasviręs į šoną pervėrė šuniui pilvą. Šis nukritęs ant žemės dar muistėsi iš traukulių, bet vyrai jį pribaigė. Kiti šunys laikėsi atstumo ir įniršę lojo.
Bao stengėsi nusiirkluoti į upės vidury, kur srovė juos pagriebus nuneštu žemyn, tačiau kranto povandeninės žolės nesiruošė lengvai paleisti. Po truputi tolstant, Itanas matė kai raiteliai nušokę nuo žirgų pamėgino nuginkluoti vyrus vienu puolimu, tačiau pasidalinę į dvi grupeles jie išsisklaidė ir taip teko kiekvienam po du ar tris žvalgus. Ferkas išnaudojo pranašumą prieš žvalgą, kuris traukdamasis užklupo už akmens ir netekęs pusiausvyros buvo pritrenktas kardo rankena.
Kardų švilpesys draskė orą, akys šokinėjo kaip pamišėlių, kitas žvalgas apsukęs Ferką užsimojo jam į koją, mėgindamas išsisukti Ferkas slystelėjo ant šlapių akmenų ir pargriuvęs prarado sąmonę. Žvalgas iškėlė kardą virš jo galvos ir ruošėsi kirsti mirtiną smūgį.
-Ne! - suriko Itanas.
Tuo momentu į žvalgo kaklą įsmigo strėlė. Itanas nusekė krypti iš kur ji atskrido, miško pakraštyje artėjo tas pats senis, o paskui jį lankininkas, žvalgas, kuris nukovė savo būrio karį. Senis įdėmiai pažvelgė į Itano akis ir jam nusišypsojo. Jo lūpos sujudėjo ir akimirką Itanui pasirodė, kad jis suprato ką senis ištarė.
-Brolis.
Plyšęs galvos skausmas kartu su baimę užgniaužė kvapą. Akimirką tapo aišku, bet tamsa jį pirma pasiglemžė, nespėjus visko suvokti.