Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







XV. Susivėlusi širdperšoj užmigau
Vos saulė ežeran galutinai nuniro, sulig prietema parsirado uodų tumulas. Segėsi į nuogas rankas, kaklą, kibo į akis, pliauškėjom, tauškinom abu ataidėdami. Lyg to būtų maža, išsipylė ledinis rūkas, pakibęs per sprindį virš vandens, neturėjau pasiėmusi jokio megztinio, tad iškart pasidarė gana riesta. Varlės, matyt, išklaikusios nuo netikėtos tankios miglos, kaipmat užčiaupė srėbtuves arba tiesiog nebeturėjo kada kvarkt – žliuobė uodus.
– Gerai jau gerai, maunam iš čia, - rūke suniurzgė Vilius. – Vos pradėjo kibt. Aukšlės nusprogs ligi rytojaus. Ką bepažvejosi moteriškę į žvejybą pasiėmęs.
– Aš nezyziu. Tik ir tave patį bimbalai baigia papjauti. Ar tau nešalta?
– Matai, kad zyzi.
– Duok pairkluoti, gal sušilsiu, – gražiai paprašiau.
Migla tapo neįtikėtinai šalta, ežero vanduo kilo į tirštus garus, oda sudrėko lyg nusriaubta lediniu prakaitu, visa gaugais tirtėjo. Vilius nenoromis pasiūlė man savo brizganus marškinėlius – nieko kita ir pats neturėjo, bet dar gana mandagiai atsisakiau, negi visai nuogą mašalams paliksiu.
– Geriau tu man tuos bimbalus pavaikyk, kol irkluoju, suėdė jau veidą. Kas per velniava vidury vasaros, – irklavo pūškuodamas.
– Tikiuosi, irkluoji į reikiamą pusę, – subirzgiau.
– Aš irgi tikiuosi, – sušniokštė.
Uodų sugnaibyto Viliaus veido, sėdinčio vos už pusantro metro nuo manęs, per staigųjį ūką visai neliko matyti. Ką ten – savo nagų nebeįžiūrėjau. Krantas liko nebenuspėjamoje pusėje, galėjau lygiai taip pat parodyti jį tiek į šiaurę, tiek į pietus, nė vieno spingsulio niekur neįžiebta, kad ir kur ratu besisuktumei. Aplink tik šipšančiais baubais virtę švendrai, skenduoliai šakaliai, dusliai atsidunksintys į valties gumą, bekrantis liūnas, kur vibžda krabžda angys trikampėmis galvomis ir kiaurai smingančiais dantukais. Koks siaubus yra aklumas – tada pati save iššiurpinusi pamaniau. Ypač kai tiesiai tau po kojomis dvylika metrų juodos gleimios gelmės. Tirštai grimzti sau, siurbiesi iš lėto gilyn į aklą dugną, išskėtęs pirštus nutveri vabaluotus lelijų kotus, apsiveli maurais, paskui savo plaukais, ir štai ūmai nebeturi pasirinkimo, ką įkvėpti – tik žalzganą žuvų nugleivėtą vandenį. Fui.

Vilius, atrodė, žinojo, į ką taip smarkiai plaukia, bet vis tiek apglėbė išsigelbėjimo lengvumas išgirdus, kaip keletą kartų pjaute perpjaudamas rūką šaižiai sušvilpė kažkas nuo kranto.
– Tamo-ošiau! – išgirdau jau čia pat Broniaus ūksmą. Švilpė tikrai ne jis, Bronius moka tik storai.
Krante lyg nukirsta migla baigėsi, subalturiavo Iljos figūra, o šalia jo žemesnis tamsus Bronius.
– Bet kas per šūdas, – sumurmuliavo jau stodamasis Vilius, stipriai įginta valtis užčiuožė žvyruotu dugnu, ir iš to keiksmo galėjai suprasti, kad ir jam gerokai palengvėjo. Keldamas kojas į vandenį vis kažką bumbėjo.
– Kas per paplūdusi migla, ir taip staigiai judviem čia ji užėjo. Jei nebūtumėm mudu su Ilja atėję, būtumėt... – sako Bronius.
– Kas per šūdų bimbalai...  – bumba Vilius.
– Tai prieš orų pasikeitimą, visą mėnesį nelijo, tai ryt must kad driokstelės pondievs... Sušaldei mūsų mažulikę. Ar gyva dar besi? Ar bent kibo judviem kas nors?
– Kad aš daugiau g-gyvenime vakarais su kuo nors plaukiočiau, – kalendama dantimis išspraudžiau.
Ilja čia vienintelis nekalbėjo, padėjo vyrams ant žolės ištempti valtį su visa manimi. Bronius periminėjo iš Viliaus meškeres ir kibirus su laimikiais, o Ilja sugriebęs man už peršalusio žasto palaukė, kol sustirusi išsiropšiu iš valties. Paskui nekantriai ir netikėtai labai šiurkščiai timptelėjo link savęs, pajutau, kaip iš pradžių maloniai šildantys jo pirštai iškart skausmingai įsirėžė į rankos odą, nespėjau nė supykti, kaip aiktelėjau. Maniau, gal netyčia taip suspaudė, todėl labiausiai norėjau pamatyti jo veidą; kadangi nekalbėjo, tai iš balso nieko negalėjau suprasti, bet prietemoje ir išraiškos nebuvo įmanoma įskaityti. Labai greitai pasidarė aišku, kad spaudė tyčia – vis dar laikė įsmeigęs pirštus ir neketino paleisti, pasiryžęs ilgam palikti penkias pailgas mėlynes. Kažką sušnypščiau, iškėliau alkūnę, kad tik atleistų, kai vis vien nepaleido, o tik dar nirčiau sugniaužė – laisva ranka kumsčiu gerokai niūktelėjau jam į krūtinę.
Tiedu tamsoje visos šios scenos su grumtynėmis, mano aiksėjimu ir šnypštimu nė nepastebėjo, atsukinėjo valties ventilius, kurie paleisdami suspaustą orą šnypštė lygiai kaip aš, ir balsiai kits per kitą dundėjo apie velnius, perkūnijas ir rytoj nusprogsiančias aukšles.
Ilja tada atleido pirštus, o aš dar iš inercijos ir baisaus pasipiktinimo du kartus iš visų jėgų vožiau jam į petį.
– Liaukis! – savo siaubiuoju tonu riktelėjo jis. Tikrai buvo įpykęs.
– Tu pats baik! – iškosėjau.
Susiraukusi tryniau pečius ir alkūnes, mindama įdrėkusius sandalus, kol tiedu bambekliai pagaliau susipakuos tą savo valtį – nesiruošiu viena cimpinti naktį laukais (bijau), kad ir kaip išdidumas mygo tą padaryti.
2012-11-12 10:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-19 20:49
Lengvai
oda sudrėko lyg nusriaubta lediniu prakaitu, visa gaugais tirtėjo - jūsų kalba labai sodri, bet nepersodrinkite šitaip daug;
Koks siaubus yra aklumas - vėlgi, tokie perliukai sublizga, kai kūriny pasitaiko ne per dažnai, bet kai kiekvienas sakinys knibžda, tai jau trukdo skaityti. Kaip suprantu, kūrinys netrumpas, ir jeigu parašytas visas tokia tad kalba,  skaitant tikrai reikės įdėti pastangų nesiblaškyti nuo sodrumo pertekliaus.

Skaitau trečią ištrauką ir pradedu pasigesti aplinkos: kas kur kada su kuo ir už kiek. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-13 16:12
Marquise
Kažkaip pavadinimas sau, ištrauka - sau...
Man iki šiol patiko autorės išdykavimai su žodžiais (esamais ir nebūtais), tačiau pirmoje dalyjke man tų vikruntasų šiek tiek per daug. Taip ryškiai per daug.
Neužsižaiskite.
Labai išmoningai dėliojate ištraukas. Paliekate intrigą - šaunu.
Duodu IV (čia rašykų skalėje. Jūsų, miela autore, skalėje duočiau III)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-13 10:52
Luoka
Aha, mėgstu retsykiais paišdykaut naujais žodžiais, smagumėlis :)
Atsiverčiu gi žodyną - akurat, nėra jokio "šipšėti". Yra tik šipšynas (šabakštynas). Man čia baubai šipšantys - tai truputį tokie pagaliais virtę, gudriai vos vos ŠYPsantys, šnarantys, "ššš" sakantys.
Sriaubti - tiesa, smarkiai gerti, plempti, nė nežinau, kodėl šičia man prie to prakaito tas prilipo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-12 22:52
Gija_
Manding kai kur persistengta su issireiskimais, pvz.:
"oda sudreko lyg nusriaubta lediniu prakaitu" - 'sriaubti', mano supratimu, alternatyva reiksmei greitai/garsiai gerti;
arba
"sipsanciais baubais" - kokiais kokiais? Pati susigalvojot zodi? Isdykele jus. :D

Intriguojate. Gerai.

Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-12 12:10
begemotas_
Ilja čia vienintelis nekalbėjo,

kam tas ''čia''?

visa pastraipa kurioje yra šis sakinys sunkiai sudėliota. suprantama ką norima pasakyt, bet trūksta akcento.

4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą