Apie dangų. Nes

Nes po kojom niūniuoja asfaltas
Šlapią rudenio giesmę o dangūs
Svetimi nepažįstami vangūs
Žada manos ir gurkšnį vilties

Tik paleisk savo vienišą aitvarą
Į laukimo išbraidžiotą dangų
Dar neatrastą tolimą brangų
Tarp stebuklo ir tarp žolės

Tos žolės kur nuėjo į žemę
To stebuklo kur pralenkė dangų
Jis per vidurį tiesiai už lango
Ar matai tiktai ranką ištiesk

Kad atplauktų pavargus kanoja
Per delnuos susigėrusią bangą
Per staiga prasiskyrusį dangų
Išplukdyti tave iš tavęs