Į Kražius

Nuotykiai mėgsta mane, matyt, jaučia, kad nesu jiems abejinga.

Gal todėl mane kartais keliaujančią miško takeliu apninka kėkštai, ir į pačias namų gelmes įsiveržia zylutės. Stebiu mūsų mieste chuliganaujančią nepažįstamųjų gaują, reziduojančią medžių viršūnėse, ant stogų. Tai paukščiai, iš tolo atrodo pilki, kiek didoki, ne varnos, ne zylės ir ne žvirbliai. Įtariu, kad svirbeliai, tik iš tolo spalvų nesimato. Ak, aš ne apie tai.

Galvojau apie Lietuvą, kai už Labardžių ant kalnelio pamačiau juodą grėsmingą aukštyn ranką iškėlusią figūrą. Pradėjau lėtinti greitį, jeigu bus moteris, tikrai paimsiu. Kur tau! Sušmėžavęs grėsmės dūmas akimirksniu nejuntamai išsisklaidė, mažytė mėlyna mašina sustojo pati. Savaime. Ir į savo mėlyno kūno vidų įsileido siaubingai geraširdišką vietinį alchašėlį. Alchašėlis atidarė užpakalines mašinos dureles visa savo egzistencine laikysena patvirtindamas, jog su bet kokiomis pretenzijomis į pasaulį yra seniai atsisveikęs ir su jo užvaldymu neturi nieko bendra. Išgirstu, kaip vėliau mane perspėja vyras: “Prisižaisi. Bus tau. Geruoju tai nesibaigs. Dar ligų užneši. ”

“Į Laukuvą. Nusipirksiu alaus. Turiu dar keletą reikalų. Nežinau, gal liksiu nakvoti. Ne, gyvenu čia. Kaime likom keturiese, esu kaip ir kaimo senolis, ” – porina gal apie keturiasdešimt metelių Žemėj vilkeliu besisukantis girtuoklėlis. “Dirbu ūky, ant pusės etato apiformina, kiti apylinkėj, na, ir darbo biržoj, iš tų kaip ten... Pašalpų. Aj, išsipaipalioti, sakau reikia, kiek galima... O jūs kur? ” “Į Kražius. Gal žinot, kaip nuvažiuoti”. “Negirdėjau tokių, ” – vietinis senolis apie pasaulyje egzistuojančius Kražius nieko nežino, taip jau, matyt, senoliui yra istoriškai susiklostę. “Aš irgi pirmą kartą. ” “Na, sėkmingai jums išsipaipalioti! ” – entuziastingai sušunku atsiveikindama su palinkėjimu į gerą būtį. “Jūs, žiūrėkit, neprigerkit, ” – krizena smulki vyro figūra, o pirštas, pataikęs į akį, kvatoja visu balsu.

Bandau suvokti, ką man primena žemėlapy matyta kelių atkarpų, sujungtų taškais, iškreivinta lanko linija. Neįtempto lanko, grakščiai išsilenkusio palei autostrados tiesę. Įsitempusios smegenys atlėgsta sužinojusios. Taškai, žymintys miestelius, - tai žvaigždės, o juos jungianti linija, simbolizuojanti kelią yra protas, suteikęs žvaigždynams formą. Tačiau, kokiame trajektorijos taške esu dabar, žinau, man nesužinoti, todėl net nesistengiu. Pasikliauju nuojauta, o, be to, turiu užklausti mokantį daiktą.

Kryžkalnio kryptis keli šimtai metrų už Kaltinėnų, likusių širdies pusėj, man atrodo įtartina. Grįžtu ir suku į į dešinę. Ten sužinosiu kelią. “Tik nesukit į Varnius.  Į dešinę ir tiesiai tiesiai. Aštuoniolika kilometrų šunkelio, ” – sako nukramęs vyras, stovintis prie traktorius, pačiame širdies centre.

Po pirmos dešimt. Aštuoniolika kilometrų šunkelio ir marios laiko pasigrožėti apylinkėmis. Gaila, nepasiėmiau fotoaparato, todėl fotografavimui pasitelkiu organinės kilmės akių tinklainę minus keturi su puse dioptrijos. Atmintis atlieka ryškalų funkciją. Ką ir sakyti, blausios fotografijos, vaizdas peteiktas bendrais bruožais, kontūrai išblukę, daug pilkų rudens dėmių. Pievoje žaidžia du jauni kėkštai. Tarp krūmokšnių savo rusvą nugarą rodo girių kunigaikštis, į kurį tikrai įsikūnijusi seno lietuvio dvasia, - kėkšto kūnas masyvus ir senas, o plunksnos tokios ryškios, jog, negali būti kitaip – kaip prisisiurbusios samanų spalvos aplinkinių miškų syvų. Krūmokšnių kamienus apsikabinę tūždami srūva putoti lapkričio vandenys, niršta negalėdami įsismelkti į jaunų karklų širdis ir jų išvietinti. Paukščių snapų iškapotais vaisiais man pamoja sena obelis ir aš sustoju. Ji pasilenkia ir atkiša man du sveikus kietus obuolius. “Ačiū, - sakau pasijutusi kaip pasakoj. –Gal galėtumėt pasakyti, kaip galėčiau sutikti šiose apylinkėse klaidžiojančią senlietuvio vėlę? ” Energingai sušlamėjusi obelis akimirksniu susigūžė į tylą. “Tai sudie, - pasakiau akimis jau sėdėdama prie automobilio vairo. ” Žieminė atsiduso ir lūdnai man pamojo.

Kalvotomis apylinkėmis kelias, pilnas duobių  tai kyla, tai leidžaisi, darydamas staigius posūkius. Tokiais keliais maža kas važinėjasi, tik benamiai, iš namų išvaryti, sau vietos nerandantys, kažko ieškantys – todėl ir šunkelis. Žodžiu, važiuoju keliu šunų į išsvajotuosius Kražius. Kražius, nutviekstus saulės. Kražius, pilnus vasaros. Ir atrodo, kad lipu stiklo kalnu,  kruvinais nudaužytais krumpliais, o pilyje, ant stiklo kalno viršūnės, gyvena ... STOP.

Kairėje užfisuoju neįtikėtinai ryškų miško vaizdą kiaurai pro apakusį langą. Tuščią akį mirusio tamsaus medinio kūno rėmuose. Todėl ir kiaurai, kad pro kiaurymę. Esu buvusi negyvenamuose namuose ir skaičiusi vykusio gyvenimo istoriją, užrašytą niekam nebereikalinguose daiktuose. Liečiau tą gyvenimą. Nieko graudesnio nei negyvenamo namo palėpės pasaulyje nerasi. Jos pilnos pasalpčių, kurios niekam nebeįdomios. O paskui tie daiktai apvysta. Kaip sušlapusios laikraščio skiautės. O štai kitas medinis kūnas, kurio prieglobstyje kažkada tekėjo karštas veninis kraujas, išsiduodantis, suplūsdamas į skruostus ar priversdamas stipriau kilnotis nuo noro neišsiduoti dūstančią krūtinę. Dabar visos kaklo arterijos čia nebylios, langai užkalti.

“Šituo keliu reiks naktį grįžti. ” Gal tamsoje tau ir pavyks sutikti seną lietuvį, klaidžiojantį vėjo numylėtomis rudens laukymėmis, miškais, pilnais paslapčių, kurias slepia laukinių gyvūnų akys. Tikra būk, sutiksi.

O štai šviesomis supulsuoja miestelis! Kražiai. Ne, grįžtant taip supulsavo Kaltinėnai, o dabar tik pasakiau taip, kad gražiau būtų ir ne taip liūdna. Besileisdama nuo kalno lyg įsivydama į šiltą vilties siūlų kamuolį apžvelgiau atsivėrusią Kražių miestelio panoramą. Nesu keliautoja, bet šį tą pradedu nujausti. Kairėje – bažnyčia, bažnyčioje – Dievas, dešinėje – boluoja jau iš toli justi suremontuotas  didelis namas stypsančiu bokšteliu lyg neišskridęs  gantras vieną koją į dangų iškėlęs, o kitą parietęs po savimi.

Nuojauta manęs neapgavo.