Tipo Pasaka „Sproginėjančių lašų gatvė“

„Sproginėjančių lašų gatvė“

(šią linksmą, o gal  liūdną pasaką skiriu savo sūnums E. ir R.,  visiems mažiesiems skaitytojams (klausytojams), ir jų tėveliams)

Visos teisės saugomos.


Ar kas nors, kada nors bėgote nuogas per šiltą vasaros liūtį? O ryškią ryškią margaspalvę vaivorykštę bandėte pavyti ir paliesti ranka? O didžiules, šiltas lietaus balas išbandėte savo pėdomis?
Taip! Tikriausia atsakytų dauguma iš jūsų. Šaunuoliai, atsakyčiau aš. Jūs jau pajutote gyvenimą.
O gal kuris iš jūsų matė linksmai atšokusį nuo grindinio ir ore sprogusį milžinišką lietaus lašą? Ne? O aš mačiau! Mačiau gatvėje kurioje prabėgo mano vaikystė ir kurioje aš pirmą kartą pamačiau tūkstančius didžiulių, skaidrių lašų, didumo sulig stikliniu kalėdinės eglutės burbulu. Sakote tokių didelių lašų nebūna? Būna! Ir dar kaip būna. Jūs taip sakote todėl, kad niekados jų nesate matę. O aš mačiau! Ir ne kartą. Mačiau juos gatvėje, kažkieno juokais pavadintoje „Sproginėjančių lašų gatve“ ir iki šių dienų saugančioje nepakartojamus, smalsios ir nerūpestingos mano vaikystės prisiminimus.
Patogiau įsitaisykite, užsimerkite ir atidžiai klausykitės. Aš jums papasakosiu apie vasariškai šiltą, stebuklingą ir paslaptingą „Sproginėjančių lašų“ gatvę. Mano vaikystės gatvę.

-xOx-

Pirmąjį didžiulį, skaidrų lietaus lašą pamačiau būdamas ketverių o gal penkerių. Tokiame amžiuje visi daiktai ir reiškiniai atrodo tokie dideli ir paslaptingi, kad nejučia imi jais tikėti. Taip taip – TIKĖTI o ne stebėtis. Stebėtis pradedi gerokai vėliau.
Tądien oras buvo labai karštas. Kregždės kaip pašėlę  nardė palei pat žemę. Rodėsi, kad jos norėjo į ją pasinerti, kaip kurmiai, ir tik paskutinę akimirką atsitokėję vėl šaudavo į viršų. Ir aš norėčiau būti kregžde, - pagalvojau. Tada galėčiau pamatyti kaip iš viršaus atrodo mūsų namo stogas ir mūsų gatvė. Niekada dar VIENAS taip aukštai ir taip toli nebuvau nukeliavęs.
Mama surinko kieme išdžiaustytus skalbinius ir pažvelgė į dangų. Lis, - tarė ji. Ir smarkiai.
Aš irgi užverčiau galvą į viršų. Tikrai. Virš stogo kampo dangus jau aiškiai juodavo, todėl neraginamas, paskubomis susirinkau savo žaislus ir sunešiau juos į prieangį. Žaislai nemėgsta lietaus. Palikti naktį lauke, arba atiduoti lietui – jie verkia. Pats mačiau.
Apsisukau ir išbėgau į kiemą. Didžiulis juodas debesis jau kabojo virš gatvės, tačiau dar nelijo. Mačiau kaip kaimynė uždarė visus langus. Ji visada taip daro prieš lietų. Ir vištos kažko nutilo.
Atsisėdau ant prieangio laiptelio ir, užvertęs galvą, pažvelgiau į debesį.
Nespėjau dar gerai į jį įsižiūrėti, kai mano akys pastebėjo kažką krintant. Tai buvo lašas. Vienas didžiulis lietaus lašas drąsiai krentantis iš debesies. Tikras drąsuolis, - pamaniau. Aš tai bijočiau vienas lipti ant stogo. O jis nebijo vienas kristi į žemę.
Žiūrėjau į lašą išsproginęs akis. Koks jis didelis! Niekad tokio nebuvau matęs! Gal pakviesti mamą? Bet ji tokiems niekams neturės laiko. Ji lygina.
Prieš nukrisdamas ant šilto, dulkėto gatvės grindinio,  lašas valandėlę stabtelėjo ir apsidairė. Turbūt galvoja kur kristi, - pamaniau. Jeigu kristų ant žolės, tai neužsigautų.
-Kirsk ant žolės, - nejučia sušukau jam.
Mama pažvelgė pro antro aukšto langą.
- Su kuo kalbiesi sūnau? - paklausė ji.
- Aš... su niekuo mama. Aš tik šeip sau.
Atsakiau ir susigėdau. Negražu meluoti mamai. Bet ji nepatikės, kad kalbuosi su lašu. Suaugę dažnai netiki vaikais.
Mama dingo už lango, o aš toliau išsižiojęs apžiūrinėjau didžiulį lašą. Staiga lašas atsisuko į mane ir nusišypsojo.
-Ačiū berniuk, - tarę jis. - Tu geras vaikas.
Net išsižiojau iš netikėtumo. Juk lašai nekalba! Jie tik krenta iš debesies ir šnara, arba barbena į stogą.
Jau vėl buvau bešaukiąs mamą, kai lašas tyliai tarė:
- Palauk, nešauk mamos. Ji dirba. Geriau pasikalbėkime.
- O tau nereikia skubėti kristi į žemę? - vos įstengiau ištarti, - ir tu moki kalbėti kaip žmogus?
- Žinoma moku, - atsakė lašas smalsiai žiūrėdamas į mane. - Aš juk gyvenu žemėje ir moku visas žemės žmonių kalbas.
Net nepajutau, kaip pradėjau kalbėtis su lašu. Gerai, kad buvau vienas ir mama buvo labai užsiėmusi.
- Kodėl tu toks didelis ir skaidrus? - paklausiau lašo. - Lašai juk būna maži.
- Aš nepaprastas lašas, - išgirdau linksmą atsakymą. - Aš SPROGSTANTIS lašas.
- Sprogstantis lašas! Tai bent. Niekados tokio nemačiau! – nepalioviau stebėtis balsu. - O kada tu sprogsi?
- Greit, - atsakė lašas ir nusišypsojo. – Aš sprogsiu tuomet, kai tu ištarsi mano vardą.
- Tu turi vardą?! – iš nuostabos man pradėjo trūkti oro.
- Taip. Tu jį ištarsi ir aš sprogsiu, - linkterėjo jis galva.
- Bet tu toks didelis ir gražus, aš nenoriu, kad tu sprogtum, - tariau.
- REIKIA, - ramiai atsakė lašas. Kai tu ištarsi mano vardą, aš sprogsiu į tūkstančius lašiukų kurie pagirdys ištroškusias žoles. Dabar aš vienas ir nukritęs galiu pagirdyti tik vieną žolę. Argi tu nori, kad kitos žolės kęstų troškulį?
- Nenoriu, - atsakiau nusiminęs, - bet ir kad TU sprogtum NENORIU.
- REIKIA, - šypsojosi lašas, - nagi, spėk mano vardą.
Ar žinote, kaip sunku mažyliui išsirinkti iš dviejų vieną. O jei tenka rinktis tarp NENORIU ir REIKIA...
- Nenoriu, - kone pravirkau aš, - NENORIU.
- Reikia, - berniuk, - lašas priartėjo prie manęs ir tyliai sušnibždėjo į ausį. – Sprogęs aš niekur nedingsiu. Žolės šaknys sugers mane, lapeliai pašildys prieš saulę, o saulutė vėl pasiims mane atgal į dangų. Pirmiausia ji pavers mane debesėliu, paskui didžiuliu debesiu o galiausiai aš vėl virsiu dideliu, skaidriu lietaus lašu. Ir vėl krisiu į žemę. Ar supratai mane?
- Tikrai!?, - pakėliau į lašą ašarotas akis.
- Tikrai, tikrai, - linksėjo lašas ir šypsojosi. – Spėk!
- Tavo vardas..... tavo vardas...., - šnibždėjau tyliai, - Tavo vardas …. VAIVORAS!
- Šaunuolis berniuk!!!
Lašas iš džiaugsmo net suraibuliavo, mirktelėjo man  ir įsibėgėjęs visa jėga trenkėsi į gatvės grindinį. Atšokęs nuo jo lyg guminis kamuoliukas, nuskriejo virš kiemo žolės ir įsisukęs vilkeliu virš jų - sprogo.
Tą akimirką tūkstančiai didžiulių žaižaruojančių lietaus lašų pasipylė iš dangaus į gatvę, kiemą, medžius, žoles, namų stogus ir automobilius. Jie atsimušdavo į žemę ir pašokę sprogdavo su tokia jėga, kad netrukus viskas aplinkui  paskendo lengvame rūke.
Liūtis truko neilgai. Nustūmusi debesį į šoną, saulutė smalsiai pažvelgė į mūsų gatvę.
Apsidairiau. Pačiame gatvės gale spindėjo nuostabaus ryškumo vaivorykštė. Ji milžinišku lanku kilo į dangų, o pačiame jos viduryje spindėjo didelis, skaidrus lietaus lašas ir šypsodamasis žiūrėjo į mane.

-xOx-

Aš tupėjau gatvės viduryje ir pagaliuku varinėjau tarp grindinio akmenų pasiklydusi didelį ūsuotą vabalą. Jis nenorėjo niekur eiti ir vis taikėsi užlipti man ant piršto. Gal jis galvoja, kad užlipęs ant mano piršto bus dar didesnis, - pamaniau, o gal tikisi, kad aš ji parnešiu namo? O kurgi jo namai?
Smalsiai apžvelgiau gatvės grindinį. Nepamačiau nei vieno plyšelio, nei vienos žolytės. Grindinys buvo vientisas, dulkėtas ir negyvenamas.
Mano namai buvo šalia, kitoje gatvės pusėje. O kur jo namai? Juk vabalas irgi turi namus. Kiekvienas gyvas padaras turi savo namus – aš žinau. Šunio namas yra jo būda, kregždė gyvena lizdelyje po stogu, pelė gyvena savo urve, vadinasi ir vabalas turi kažkur gyventi. Tik ne ant kelio. Kelias yra tam, kad juo vaikščiotų ir važinėtų. Gyventi ant kelio negalima. Kaip negalima ir sėdėti ar žaisti. Tai kaip jis čia atsirado? Ir kur jo namai? Susirūpinau.
Reikia ji nešti namo, - pamaniau. Bet kur? Ištiesiau vabalui pirštą ir jis kaip mat užsikeberiojo ant jo. Jis buvo didelis, bet aš nebijojau. Pasiklydę vabalai nekanda, - pamaniau. Jie neturi laiko kąsti kai skuba namo.
Tai kurgi jo namai?  Kur? Atsistojau ir ištiesęs ranką lėtai nuėjau prie savo namų. Įsikibęs į mano pirštą vabalas laikėsi iš paskutiniųjų. Jo stiprūs nagai, - pamaniau. Turbūt jis mėgsta laipioti. Kaip ir aš. Įdomu, ar toks didelis vabalas laipioja medžiais? Turbūt ne. Nė karto medyje tokio nemačiau. Tai kur tada jis laipioja? Gal sienomis? Bet siena lipti labai sunku. Aš dar nemoku lipti siena, bet kada nors išmoksiu. Kaip musė išmoko, taip ir aš išmoksiu. Juk VISKO gali išmokti kai labai labai nori.
Taip galvodamas lėtai priėjau prie didžiulės akmeninės namo sienos. Saulė ją buvo kaip reikiant įšildžiusi ir nuo jos sklido šiluma. Mano akys nuo vabalo nukrypo į sieną. Tarp sienos akmenų buvo ne vienas plyšys. Kelis tokius plyšelius aš ir pats padariau, krapštydamas surūdijusia vinimi.
Staiga mano akys pamatė, iš vieno, žemai esančio plyšio, kyšančiu juodus ūsus! Tokius pačius ūsus kokius turėjo pasiklydęs vabalas. Štai kur tavo namai! – sušukau. Tu gyveni akmeninėje namo sienoje!
Atsargiai prikišau pirštą prie plyšio. Jame slėpęsis vabalas dingo. Išsigandai – tariau, - nebijok, aš suradau tavo pasiklydusį draugą.
Ilgai nelaukęs paklydėlis atsargiai nuropojo pirštu ir stabtelėjo prie plyšio. Bijai, - tariau jam. Nebijok, niekas tavęs nebars, kad  taip  ilgai nebuvai namie. Tu juk buvai pasiklydęs. Negalima barti pasiklydusių. Jie labai nori grįžti namo, tik neranda kelio atgal.
Dar kiek padvejojęs ir pajudinęs didžiulius juodus ūsus, vabalas šmurkštelėjo į plyšį sienoje. Buvau laimingas.
Atsitūpiau ir kurį laiką stebėjau plyšį. Netrukus pamačiau, kaip iš jo išlindo keturi juodi  ūsai. Jie virpėjo linguodami į šalis ir lyg mojo man - dėkodami ir atsisveikindami. Gera grįžti namo.

-xOx-


Mūsų kiemo smėlio dėžė nebuvo didelė. Tačiau tilpome joje visi, kurie buvome pasiilgę smėlio statybų ir tortų  kepimo.







Bus daugiau.
Kūrinys nebaigtas...