Ilja. Paliesti dievą

- Kaip aš pavyduliauju tiems galudieniams senoliams, kurie nustoja proto. Nebepažįsta tų, kuriuos pažinojo, ir nereik. Neatpažįsti, vadinasi, nemyli. Nemyli, vadinasi, juslės, pasenusios. Ech. Taip greit žmogus susenėji, pats lieki nesupratęs. Šit jau ir smėlį daktarai ant akių besiruošią pilt, - savo tvirtuoju balsu postringavo Česius. - Džiaukis kiekviena diena, vaistininkėle, imk viską, kas duodama, kovok, svajok ir įgyvendink. Skink dieną, kaip kad lotynai... - energingai sumojo ranka ar dėl patoso, ar norėdamas nubaidyti apie nosį besisukiojančią musę.

Ūmai pamačiau, kaip šešėlis, atitrūkęs nuo palangės, sužmėžuoja man už nugaros, akimoju siaubingai nugąsdinta atsigręžiau. Lyg sulėtinta išvertusi akis ir atvėpusi lūpą spoksau, kaip Česius virsta aukštielninkas, vis dar bandydamas kažko nusitverti, todėl sugriebia ir paskui save nusitempią tą nelemtą vazą vaisiams. Virtusi raudonu zvambalu vaza iššoko į palubes, tenai, atrodo, pakibo, o senukas sulinkusia nugara siaubingai dusliai puolė į grindis, vaza tada kone švilpdama krito žemyn, kampu atsitrenkė į šalia bususios kėdės atkaltę, o atšokusi tėškėsi į grindis - mano mintis, kad kaip gerai, jog senolis neužkliuvo kėdės, o vaza neužgavo jo pusplikės galvos, buvo greitesnė. Tada lyg kažkieno pamėtėtas Česius dar kurio kelmo bloškėsi šonan, nusitvėrė tos kėdės, drėbėsi ant vilkeliu besisukančios vazos, o ši skeldėdama džeržgėdama kliudė jo šlaunį.
Tai nutiko taip spėriai, trys veikėjai - kumpas senukas, raudonoji vaza ir mano sėdimoji kėdė - dalyvavo iškart visi vienu sykiu, todėl negaliu garantuoti, kas pirmiau, o kas paskiau puolė, virto, kliuvo, drėbėsi ir džerškėjo.

Atitokau iš klaikaus stingulio, prišokau prie persikreipusiu veidu ant šono vis dar tysančio Česiaus - jis niauriai garsiai aiksėjo. Vaitodamas atvirto ant nugaros, išsižiojęs ištiesė rankas į priekį - ant šlaunies kelnėse įsivėlusi gulėjo pusė anos vazos.
Maniau jau nubrauksianti tą nelemtą šukę - senolis trūkčiodamas sukrutino kojas, tada pamačiau, kad ta dalis ne šiaip sau guli, o styro visa kietai įstrigusi, pasivertusi į kraupią raudoną šukę. Net aiktelėjau iš siaubo, kai į kelnių medžiagą sparčiai plėtėsi šlapia dėmė, tuoj pradėjusi kapnoti į grindų lentas, dabar plėtėsi tenai ir jau grėsė nutekėjimas upe į pasienį.
Griebiau nuo žemės pagalvės užvalkalą ir per kirkšnį perkišusi kiek įstengdama užveržiau į du mazgus. Česius, jau nustojęs aimanuoti, ėmė sodriai rusiškai keiktis, bet dabar gulėjo sustingęs - vien tik burna darbavosi. Pakišau jam po galva pagalvę ir palikusi štai taip apdorotą mano nelaimėlį paknopstom klupdama basa išpuoliau pagalbos. Petrutės net nešaukiau - žinojau, kad kaip tyčia pasivaikštinėdama išžygiavo į krautuvę sviesto. Net prakaitas nugarą nupylė, kai supratau, kad nė kieme nieko nerasiu - visi nuo aušros išėję į laukus žolių skabyti, Vilius irgi traktorių ten nuginęs pievas šienauja, o dėl Iljos nebuvau tikra, ar iš viso jis yra sodyboje.
Iškurnėjau iš priemenės mintyse kaip ir Česius keikdamasi, nuskuodžiau kūliavirsčia prie džiovyklos rėkdama:
- Ilja, I-iilja!
Va, pirmą kartą pašaukiau jį vardu. O būčiau norėjusi kur kas romiau ir švelniau jam tą ištarti, kur kas švelnesnėmis aplinkybėmis.
- Šūdas, šūdas, - murmuliavau iš anksto su baisiu siaubu pamanius, kad ir distiliato dirbtuvėje nieko nerasiu.
- Kas nutiko, visas kiemas...
Apėmė galingas palengvėjimas, kai išgirdau Ilją - jis atėjo nuo kiemo, beveik susidūrėme tarpdury.
- Nuvirto... susižeidė... b-bėga kraujas... užveržiau, - išbėriau alsulio apimta, prispaudžiau ranką prie krūtinės - niekad dar taip nebuvau padususi, vos galėjau lementi. Keista, kad tokį trumpą atsutumą bėgau, matyt, iš klaiko pailsau.

Negalėčiau būt gelbėtoja, vadinasi. Išbėgdama į laukųjų durų staktą susitreniau alkūnę, jutau kaip tvinkčioja sąnarys.
Tik susidūrusi su tikru incidentu, kuriam reikia greitos reakcijos ir šaltos galvos, išsisaiškinau, kad esu ne tik gležna, kaip išvadino mane Ilja, bet ir kad nesugebu išsaugoti sveikos nuovokos, visai nevaldau galvos, alkūnių ir alsavimo - štai jums puikiausios slaugės pavyzdys. Nuo šios akimirkos iškilmingai apsisprendžiu - sėdėsiu vaistinėj tykiai saugiai už kasos aparato, pakišinėsiu žydrų ampulių pakuotes senukas ir jokių susižeidėliau daugiau nebegelbėsiu.