Marija eina namo

Maža mergytė tupėjo po langu ir verkė. Kodėl Misteris Katinas pabėgo? Kodėl ji nepagalvojo anksčiau? Juk pati žinojo, kad čia ne kaimas, ne močiutės viensėdis, o miestas pilnas mašinų ir namų. Ir užkaborių, kur lengvai galėjo pasiklysti ne tik mažas katinėlis, bet ir didelis katinas.
Marija nusišluostė nosį atbula rankove ir smarkiai šniurkštelėjo. Ką darysi, pagalvojo ji atsistodama ir apsižvalgė aplinkui. Ji pati jau toli nuėjo nuo namų. Net nepastebėjo. Ji ėjo, ėjo ir vis šaukė Misterį Katiną, tačiau jo niekur nebuvo. Galiausiai ji pavargo, atsitūpė pailsėti ir pati nepajuto, kaip ašaros ėmė byrėt iš akių. Juk katinėlį ji turėjo taip trumpai. Senelė padovanojo Rugsėjo 1-mos proga išvažiuojant į miestą. Nes Marijai šiemet pirmi metai mokykloje, ji jau didelė mergaitė ir pati galėjo turėt gyvūnėlį. O dabar jis pabėgo.
Marija lėtai ėmė eiti, vis dairydamasi aplinkui. Namai neturėtų būti toli. Ji išėjo į gatvę ir priešais pamatė parką. Tik niekaip negalėjo prisiminti, kad būtų čia ėjus anksčiau.
- Teta, atsiprašau. Kur yra Vyturių gatvė? - paklausė ji.
- Vyturių gatvė, vaikeli? - sumišo moteriškė, - Kadgi tolokai. Reikia eiti štai ton pusėn iki parduotuvės. O tada paklausk žmonių.
- Gerai. Ačiū. - padėkojo Marija.
Ji pradžiugo pagalvojusi, kaip gerai, kad žmonės yra geri ir visad gali paklaust kelio, jei nežinai. Ir kaip gerai, kad ji žinojo savo gatvę, kad galėtų paklaust. Taigi, ji nukulniavo į parduotuvę, o pakeliui patikrini kišenes, gal ras centų. Visai ne pro šalį būtų nusipirkti bandelę. Marija buvo alkana. Tačiau terado 20 centų, o tiek tikrai per mažai.
Kai ji priėjo parduotuvę, pradėjo dairytis, kur čia ko paklausus kelio namo. Tuomet pamatė vaikinuką sėdintį ant laiptų šalia įėjimo. Jis vilkėjo bliuzoną, buvo užsismaukęs kapišoną ant galvos ir nervingai rūkė. Tačiau kažkodėl neatrodė labai pavojingas. Tad Marija nuėjo pas jį.
- Laba diena, gal žinote, kur yra Vyturių gatvė? - mandagiai paklausė Marija.
- Kas tokio? - vaikinukas išpūtė tumulą dūmų.
- Vyturių gatvė, - pakartojo Marija.
- Ne, nežinau,  - atsakė jis. - O kam tau jos reikia?
- Ten mano namai, - paaiškino ji.
- Tai ką, tu nežinai, kur tavo namai? - paerzino vaikinas Mariją.
Mergaitė neleido galvą.
- Aš pasiklydau. ieškojau Misterio Katino ir pasiklydau.
Vaikinas kilstelėjo antakius:
- Ko tu ieškojai? Misterio Katino? Kas čia toks?
- Mano katinas. Toks jo vardas. Aš išvedžiau jį pasivaikščiot, bet jis išsigando mašinos ir pabėgo, - Marijos lūpos timpčiojo ir ji pajuto, kaip ašaros ėmė tvenktis akyse.
- Ei, neverk. Gyvenimas žiaurus, - Vaikinas atsistojo, numetė cigaretę ir užgesino ją batu. - Duok ranką. Einam, paklausim ko nors, kur ta tavo gatvė, kaip tu ten sakei?
- Vyturių...
- Na va, paklausim, kur Vyturių gatvė ir aš parvesiu tave namo.
Jie įėjo į parduotuvę.
- Koks tavo vardas? - paklausė vaikinas.
- Marija. O tavo? - pakėlė ji galvą.
- Tomas. - Jis pažvelgė į ją ir nusišypsojo. - Tai va, Marija, parvesiu tave namo, o tavo tėvelis ir mamytė tikrai tau ras kitą katinuką.

***

Marija sėdėjo ant sofos prieš televizorių ir gėrė karštą kakavą.
- Ji labai protinga mergaitė, - išgirdo Tomą sakant jos mamai iš virtuvės.
Kaip gerai, kad jis atėjo. Sakė mokosi universitete ir padės Marijai mokytis, kad ji irgi kada nors galėtų mokytis universitete. O kol kas rytoj jie eis į parką.
Ir ji pradėjo siūbuot kojom gerdama kakavą.