Vokietka: cinišku vaikų žvilgsniu

Vokietka: cinišku vaikų žvilgsniu

Prologas
LAIŠKAS TETAI  NORAI.

  Kažkaip netyčia prisiminiau Jus, kai po motinos mirties, kuičiausi jos užrašų knygutėje, ieškodamas jos draugių ir artimųjų, kad praneščiau apie jos mirtį. Pirma eilute didžiosiomis raidėmis buvo užrašytas Jūsų adresas. Tą kartą buvo ne iki laiškų rašymo, juolab žinojau, kad mama taip ir negavo atsakymo į savo laiškus, nors labai jų laukė.
  - Matyt, mes jiems per biedni, kad su mumis bendrautų! - su liūdesiu ir su šypsena tuo pačiu metu sakydavo ji.
  Ir tą akimirką man jos taip būdavo gaila: kažkur širdies gilumoje - giminė, jos šaknys - jai buvo svarbiau už savo vaikus. O ta giminė ją trečią kartą gyvenime susirado ir išdavė. Vieną kartą, kai jai buvo dvylika, kitą kartą, kai jai buvo šešiasdešimt. Abu kartus patys susirado,  patys ir atstūmė, nes ne tokios jie giminės norėjo. Buvo kartas, kai ji ir pati, būdama trisdešimties juos susirado, bet nepanoro grižti į Tėvų žemę.

  Antrą kartą prisiminiau nei iš šio, nei iš to. Gal priešinsultinė būsena buvo, kuriai aš nejautrus, bet siela ėmė ruoštis, kad po staigios mirties neužstrigų šiame pasaulyje. 
  Vienu žodžiu, pranešu, jos nebėra ir jos troškimo Jus matyti nebėra, tad gyvenkite ramybėje ir daugiau taip nedarykite, nes tai ne žaidimai.
Su pagarba, Ados- Ruth sūnus

Vokietka: cinišku vaikų žvilgsniu


  1944 metai  Klaipėdos kraštas,  Elzė virė sriubą iš kiaulės nugaros ir druskos pritrūko.
  - Ir kaip aš užmiršau, teks pas kaimynę užsukti! Nors kažkaip aš jos senokai nemačiat, gal kartu su fricais pabėgo, nes rusai, oi, kaip jų nepaglostys! Va, kaip tik ir lyti nustojo! Nušiaušiu, kol vėl nepradėjo, - įsispyrė į kaliošus, dėl viso pikto, apsigaubė skara ir nubėgo.
  Varteliai buvo užverti.  Tvarte baubė nemelžta karvė, šuo išvydęs ją ėmė kaukti, vietoj to, kad būtų aplojęs.
  -  Vai vai, čia kažkas negerai!? - sudejavo Elzė ir užkišusi ranką patraukė sklastį iš vidaus, varteliai at sivėrė ir ji įžengė į svetimą kiemą, stumtelėjo gryčios duris.
  Prie pečiaus, šalia lopšio ant grindų gulėjo šeimininkė.
  - Marta! - pašaukė ji kaimynę, nujausdama, kad nutiko bėda, o jų šeimą tuoj aplankys nauda.
  Niekas neatsiliepė, net nesujudėjo.
  Lopšyje negyvas kūdikis gulėjo.
  - Jėzau Marija! - burbtelėjo ir persižegnojo. - Reikia vyrą skubiai kviestis, kol dar kas nors lavonsodžio neaptiko, nes reikės dar su kitais  dalintis. Ji išbėgo pro duris ir jau norėjo skrieti link  namų, kai pasigirdo gagenimas, nuo daržo lysvės atsiskyrė žemės gumuliukas, įgijo kojas ir puolė link jos.
  Pirma mintis, jog velnias jos dūšios į pragarą tempti atsivilko, ištirpo lyg vaškas, kai velnias, užkliuvo už kupsto, nugriuvo ir pravirko. Tada ji prisiminė, kad kaimynė turėjo dar vyresnę mergaitę, gal metų trejų...
  - Ir ką dabar daryti, aš puoselėsiu jos žemę, o po to jai atiduosiu? Tik per mano lavoną, o dar geriau per jos! Nieko, vyro paprašysiu, į mišką nuves ir kaip kačiuką.
  Taip viską suplanavusi ir surikiavusi nuskuodė pas vyrą tvarte prie kiaulių besikuičiantį.
  Gyvulius ir aruodo atsargas per naktį persitempė, bet žemę grobti ir vaiką po velėna kišti atsisakė:
  - Jei taip nori, pati ją ir skandink, o aš grieko nedarysiu.
  - Kvailys, niekas gi nesužinos, o taip ateis vieną dieną ir Adomėliui savo teises pareikš!
-Aš tau dar kartą kartoju, nori eik ir daryk! O manęs nepainiok!
  - Skystakiaušis! Viskuo man visą laiką rūpintis!
  - Laikyk liežuvį, o tai kailį išpersiu! Ir žemės jų neliesk, anksčiau ar vėliau, rusai sugrįš ir atims, o sodyboje reikia ką nors apgyvendinti iš savų!
  - Betgi ta kūtvela, kai užaugs...
  - Ko tu čia steni lyg šikdama? Kol ji užaugs, dar daug vandens nutekės ir penkis kartus numirti suspės, jei jau mirtis taip į giminę įsisuko, o ir kas ja patikės, jos visa giminė, kartu su fricais išrūko daugiau nebus kam paliūdyti, nebent per teismą, bet ... Ir vėl kas jos klausys, ji gi vokietka! Bolševikai dar ilgai nemėgs vokietukų.
- Gerai jau! Aš ją vis tik pakiščiau po velėna!
  - Tai kišk! Tik kam tau bereikalinga nuodėmė! Ar jau visai dievo nebebijai!
- Ale ir nežinojau, kad toks dievobaimingas! Viena aš apie Adomėlio ateitį galvoju! -ir atsistojusi, nuėjo į seklyčią, kur mažoji, nuprausta ir pamaitinta, Rūta žaidė su tokiu pat mažu Adomu.
- Na, paršai nesiprauseliai, greit miegot! - ir abu pasiėmusi po pažąsčia, nusinešė prie lovos.
- O gal vardan šventos ramybės išsiauginti sau marčią? Ir nuodėmės nebus, ir geras darbas bus atliktas... Bet norai tai juodi, įdomu, pagal ką vertins sielą po mirties?
  Gyvenimas gyvenasi taip, kaip gyvenasi. Kvaila frazė, bet dažniausiai teisinga. 

  Prabėgo treji metai.
  Vieną dieną per Kalėdas, kai vyrai, giminaičiai susirinko „pabaliavoti“, išgerti saldžiai karčios, Valerijono atsivežtos,  naminukės-meduniukės, o moterys virtuvėje susirinko pasibėdavoti, savo vyrais ir vaikais pasiskųsti. Elzė ir pasiguodė, kad šiais sunkiais turi priglaudusi našlaitę-vokietaitę.
  - Užjaučiu, pati auginu dvi svetimas! Nelengva! - paantrino jai Teresė ir pasiūlė, - Jeigu nori,  atiduok man aš ja pasirūpinsiu!
  Pirma mintis:
  - Šventoji kvailė!
  Antroji:
  - Betgi turtinga kūtvela! Vyras kailiadirbys! Ar tik ne tarnų sau ieškosi? Puiki, galimybė, atsikratyti Rūta, ir daugiau niekada nebeišgirsti jos balso.
  Taip Rūta atsidūrė pas Oną ir Valerijoną.
  Elzės spėjimas buvo teisingas. Ten jau  buvo trys darbštuolės, padedančios dėdei, bet visos jos buvo tolimesnės ar artimesnės giminaitės, kurio anksčiau ar vėliau suaugs giminė jas priims, ir joms reikės į akis žiūrėti, o Onai ta mintis ir būsimos apkalbos visiškai nepatiko... Tad taip jau išėjo, kad mažajai Rūtai buvo numatytas juodžiausias ir sunkiausias darbas.
Taip nuo šešerių metų tapo dėkinga našlaite, vergaujančia savo globėjams.
  Aišku Rūtos charakteris nebuvo visa mylintis Pelenės, biblinės Marijos prototipas vaikystėje, tad geroji fėja, krikštamotė jos neaplankė.
Vergas negali mylėti savo šeimininkų, net jeigu ir žino, kad nieko išskyrus juos  pasaulyje neturi. Pabandyk mylėti tą, kuris tau duoda patį sunkiausią darbą, paduoda maistą lyg šuniui, prie šeimos stalo nekviečia, nes vokietkai čia ne vieta, taip šaukė ją naujosios sesės, teta ir kaimynai, o jų vaikai dar mėgdavo ir obuolius į ją pamėtyti.
  Kokį likimą jai buvo numačiusi teta Ona? Galima tik spėlioti, bet 1948 metų gegužės mėnesį Rūtai įvyko stebuklas, gerąja krikštamote tapo tarybiniai okupantai, kurie, išpjovę paskutinius miškinius, ėmėsi daryti tvarką savo naujuose namuose: kolūkių kūrimas buvo tik ledkalnio viršūnė, jie ėmė surašinėti savo naujuosius piliečius ir jais rūpintis... Čia jau kaip kam pasisekė: kai kas keliavo į Sibirą, o kai kas įgijo elementarias žmogaus teises.

  Gyventojų surašymą Keberiokščių kaime vykdė stribai Jonas Kalpokas ir Aloizijus Vervečka, kurie ir anksčiau krėtė Valerijono gryčią, ieškodami įkalčių - odų.
  Kaip nebūtų keista, jie nebuvo žydai, jie nebuvo iš  Rusijos, jie buvo savi iš Pajūrės kaimo. Turėjo pasirinkimą arba eit į Tarybinę armiją, arba eiti į Tarybinę miliciją ir tapti naująja valdžia...
  Ir štai dabar jie sėdėjo už stalo, gėre  sūdytas pasukas, kaupė jėgas Valerijono gryčios surašymui. Aloizijus padėjo puodelį ant stalo ir tarė:
  - Na, šeimininke, rodyk popierius ant savo namiškių!
  Ona padėjo popierius ant stalo. Jonas juos oriai paėmė ir ėmė vartyti, po vieną dėdamas priešais Aloizijų, kuris stropiai nusidrožęs pieštuką kažką rašė ant patiestų popierių. Staiga jis pakėlė galvą ir paklausė:
  - O kur popieriai ant mažiausios!
  Ona skėstelėjo rankomis:
  - Taigi ji - vokietka, našlaitė priklydelė!
  - Ir ką? Tai jau darbinis gyvulys? Irgi žmogus! Kuo vardu?
  Taip mažoji Rūta įgijo tam tikras žmogaus teises ir pareigas.
  Ona kieme pasivijusi dar bandė tartis, bet po Jono pasiūlymo:
  - Paimk abiem į burną kaip miesčionė!
  Skaisčiai nuraudo, bet pasakė:
  - Ne!
  - Gerai, kitą sykį, kai atsisakyti negalėsi, - jie buvo kantrūs.

  Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį, Šilutėje Valerijonas su mažąja Rūta praėjo medikų komisiją, kuri iš akies nustatė jos tautybę (vokietė), amžių (apsiriko dviem metais), gimimo datą (rugsėjo 15 dieną - artimiausias gražus skaičius) ir davė naują vardą- Ados vardą.
  - Betgi jos vardas Rūta! - pabandė paprieštarauti globėjas.
  - O jums koks skirtumas, tegul džiaugiasi, - gužtelėjo pečiais komisijos pirmininkas, - kad gyvena, nes aš  fašistų benkartų šalia savęs nelaikyčiau, jie kaip gyvatės... Ji privalo būti išskirta iš minios, kad išgirdus jos vardą, kiltų klausimas kokios ji tautybės, kad ji pati niekada nepamirštų savo tautybės, ir su žmonių panieka jai, išpirktų savo tautos kaltę, bet argi jūs, lietuviai  valstiečiai, fašistų pakalikai, suvoksit, ką aš sakau.
  Ir apsisukęs nuėjo savo keliais.
  Valerijonas nurijo šlykščią nugalėtojų piliulę ir apsimetęs, kad nieko negirdėjo, pasiėmė mažąją naująją Adą, įsisodino į vežimą ir nudardėjo vieškeliu namų link.

  O rugsėjo pirmąją, kartu su vyresniosiomis, buvo išleista į mokyklą.
  Gandas mokykloje greitai pasklido:
  - Mokykloje mokosi vokietka!
  Iš gretimų klasių ėjo paspoksoti, mokiniai ir net mokytojai, tikėdamiesi išvysti mažą dokumentinio Hitlerio kopiją, spoksodavo nustebę į mažą smulkią juodaplaukę mergaitę, mintyse pripaišydavo trūkstamas detales, ir išeidavo patenkinti, įsitikinę, jog dabar žino, kaip atrodo tikri fricai.
  Beprotnamis prasidėjo vėliau, kai klasiokų tėvai sužinojo, beveik kiekvienam buvo prisakyta:
  - Laikykis nuo jos atokiai, o tai visus į Sibirą kartu su ja išveš. Jos ir globėjų, tikriausiai, dar kol kas nepastesbėjo.
  O čia dar mokyklos direktorius per didžiojo spalio šventes, per šventinį mitingą, nusprendė sublizgėti prieš svečius ir leptelėjo, kad vokiečių tauta prieš tarybinę liaudį ant kelių turi maldauti atleidimo.
  Vaikams tai buvo signalas, kad prasideda naujas smagus žaidimas: „ Ada, prašyk atleidimo! „.
  Mergaitė kartą kitą pakluso, o po to įsikabino į plaukus bendraamžiui tarybinės liaudies atstovui ir vos neiškabino akių.
  Auka atsidūrė pas rajono felčerį, o jo motina atlėkė pas Valerijoną į namus reikalauti teisingo keršto. Globėjas mažę vos apgynė nuo įsiutusios furijos, pasakęs, kad ji jau nubausta...
  Bet nuo globėjos apginti nepavyko, nusitvėrusi virvės kilpą, partrenkė Adą ant grindų ir ėmė čaižyti, spiegdama:
- Tu - fašistų atmata! Smerties mūsų nori!  Mes tave priglaudėm, o tu šitaip mums atsidėkojai! Nori, kad mus į Sibirą išvežtų! Neišdegs! Aš tave pirmą į pragarą pasiųsiu! Vis vien iš tavęs jokios naudos nebėr!
  Valerijonas nebeiškentė, sugriebė ją už rankos,  o kita - už kaklo, ir prispaudė prie savęs:
  - Viskas užteks, ko čia dabar nutrūkai! Ji jau savo atsiėmė!
  - Mes ją priėmėm į savo šeimą, o ji... Dėl jos kas nors skundą parašys...
  - Nurimk! Jei ir išveš tai ne dėl jos, o dėl mano samanės, tabako ir kailių, dėl brolio skundų...
  Ada, pasinaudojusi sumaištimi, ištrūko iš namų ir pasislėpė tvarte šieno kaugėje.
  Globėjas ją čia ir surado apsižliumbusią, nelaimingą. Prigludusi prie jo peties, kūkčiodama klausė:
  - Kodėl? Už ką jos nekenčia?
  - Žmonės visada ieško atpirkimo ožio, kitaip jie gyvent nemoka, taip aplinkybės susiklostė, kad jie pasirinko tave. Palauk, pakentėk, užaugsi ir viskas bus kitaip, - kantriai krikščioniškai aiškino Valerijonas... 
  Bet užteko ir vieno akių išdraskymo, kad klasiokams nebepatiktų naujasis žaidimas.
  Buvo pasiektas nebylus susitarimas be jokių derybų:
  - Mes retsykiais apspjaudome tave iš tolo, bet rankas laikome prie savęs...
 
  Prabėgo ketveri metai: tėvelis saulutė, geriausias visų laikų gruzinų vadybininkas-paranojikas Tarybų Sąjungos teritorijoje, numirė... Ir jos tikri krikštatėviai liuteronai lengviau atsikvėpė: daugiau jau nieks jų atgal iš Vokietijos į Sibirą, naująją išgyvenimo vietą, nesugražins! Baimės paralyžius atsileido ir prisiminė savo seserį ir krikštadukrą, pradėjo ieškoti,  sužinojo liūdną istoriją, net krikšto dukrą per pažįstamus surado, ir parašė jai laišką, kuriame siūlė jai atvažiuoti ir gyventi pas juos...
  -Ir kas dabar bus?  Aš vokiškai nebemoku! Aš ten nieko nesuprasiu! Čia aš vokietka, o ten būsiu kokia nors litauen ar liten! Čia suprantu savo priešus, o ten... Gal geriau nereikia! O ir kam aš jiems? Trūksta nemokamos samdinės kiaulėms liuobti? Tą aš ir čia galiu daryti. Kad tik nuo vilko bebėgdama, ant meškos neužpulčiau!
  Aišku, buvo kvaiša, bet tuomet niekas nežinojo, kuo skiriasi Lietuva nuo Vokietijos.
  Taip ir pasiliko Ada  Švenčiausiosios Mergelės Marijos žemėje, o ne kažkokioje Vokietijoje, neturinčios net savo tituluoto globėjo. neturinti.
  Žiūrint iš tolimos ateities, nebuvo išnaudota likimo dovana.
  Užtat ėmė formuotis svajonė, apie pasakų miestą Vilnių, ir noras:
  - Aš noriu ten gyventi!
  O Likimas norus pildo, tiesa, savotiškai ir su ironija.

  Motina niekada nepasakojo apie savo meiles ir pirmąjį savo vaiką. Galime tik spėlioti kaip ten viskas buvo, neimsi gi dabar jos tardyti, tai ne valstybės paslaptis ir ne prezidento apkalta, pafantazuokim kiekvienas sau, o kam pritrūks fantazijos tegul kokį porno, meksikietišką serialą ar „abipus sienos“ pasižiūri.
  Aš spėju, kad vieną ankstyvą ir vėsų pavasario rytą gimtąjį kaimą ji paliko jau būdama nėščia, kad išvengtų pajuokos ir galimo Veronikos likimo. Niekam nepasakė sudie, atsisėdo į autobusą ir nudardėjo į Pabėgių miestelį. Septyniasdešimt kilometrų ir atsiveria kitas pasaulis: miesčionių.
  O ką gali pasiūlyti baudžiauninkas, pabėgęs į laisvę, tik galimybę būti baudžiauninku.
  Netiesa, kad tarybiniais laikais visi buvo lygūs, netiesa, kad nebuvo ponų... kol pasaulyje egzistuos moterys, tol bus noras pasipuikuoti prieš kitus: moterys prieš moteris, vyrai prieš moteris...
  Miestelyje gyveno toks pagyvenęs vaistininkas žydelis, kuris turėjo jauną nėščią žmoną, kuriai reikėjo pagalbininkės namuose, nes nuolat vyrui skundėsi, kad labai pavargsta... Bet niekas nenorėjo eiti pas jį dirbti, nes sklido gandas, kad jis nepraleidžia nei vieno sijono, nepabandęs išrūryti, o šeimininkė tik ir žiūri už ką išskaičiuoti iš sulygtos algos.
  Bet Ada kaimo gandų nežinojo, o tiesiog ėjo per namus ir klausė ar pagalbininkės nereikia, galop  viena tetulytė ir nukreipė ją pas vaistininką Izį.
  Žydų šeimyna ją priėmė į darbą tarnaite.
  Nuostabiausia, kad miestelio pletkai nepasitvirtino: šeimininkas jos sijono neužvertė ir nepratraukė, nors ir mėgo riebiai prie moterų pajuokauti, šeimininkė taip pat neužgraužė, ji savo pageidavimus išsakė, Ada jų prisilaikė ir tiek.
  Tačiau kaimelio gyventojams atrodė kitaip, kažkas sukūrė pasaką, kad jie gyvena  ir dulkinasi trise, nes žydams tai leidžia daryti tikėjimas, tik bažnyčios davatkoms nedavė ramybės tamsi katalikiška pražūstanti siela.
  - Ją reikia gelbėti! - vieną kartą davatkų susibūrime po mišių pareiškė Marija.
  - Ką tu čia tą pasileidėlę gelbėsi! Degs ji pragare! Be to ji ir pati kaip žydė, tokia tamsi, kas kad į bažnyčią retkarčiais ateina! - paprieštaravo jai choras.
  -  Mes nežinom, kas buvo jos tėvai, bet ji šneka gražiai lietuviškai, meldžiasi lietuviškai, ir nevalia mums leisti krikščioniškai sielai vergauti pas nekrikštą! Dievas mus už tai nubaus! - iškilmingu patriotiniu tonu užbaigė ji.
  Minia mėgsta būti patriotiška, su tuo nejuokaujama, tik subyrėjus miniai į individus patriotizmas virsta pajuokos dalyku. Minia palaimino juodaplaukės rudaakės lietuvaitės gelbėjimą, viena iš susiėjimo dalyvių pasiūlė:
  - Šiaip tai prieglaudos namuose, kaip tik trūksta slaugės!
  - Labai gerai, o kur ji gyvens? Gal kuri nors pas save priglaus?
  Pakilo ranka, taip vietos bendruomenė sukūrė krikščioniškos sielos gelbėjimo iš žydų gniaužtų planą.
  Per artimiausias sekmadienio mišias Marija pasivadino Adą į šalį ir tiesiai paklausė:
  - Gal nori prieglaudos namuose slauge dirbti?
  Atsakymas buvo:
  - Labai noriu! Tik kur aš gyvensiu?
  -  Mano draugė Agota priglaus! Nevalia dorai mergaitei su nekrikštais kartu gyventi!

  Kokie laimingi buvo mūsų protėviai, nes nežinojo, kad tiesiog draugystė be užslėptos nebylios savitarpio pagalbos sutarties tėra homoseksualių santykių apraiška be lytinio akto. Ir kaip man dabar perpasakoti motinos istoriją, kai vaizduotė piešia suaugusios pamaldžios vienišos moters kančias, kuri perdama  pirtyje nuogą jauną priglaustą kaimynę, ima jos geisti, bet nelabai suvokia kaip.
  O čia dar po vakarinų mišių, einant iš bažnyčios išgirsta naujiena, kad Verkščių kaime viena našlė mylėjosi su kuiliu ir pagimdė negyvą pabaisą...
  - Ne, niekada! - praskriejo mintis Agotai prieš akis lyg sunkvežimio pakeltas žemės grumstas, - aš tokia nebūsiu! Pragare sudegsiu! Kas per mintys! Nelabasis gundo!
  Pabėgti iš pirties neleido šeimininkės orumas, išreikšti savo geismus pamaldžios ir dievobaimingos moters statusas...
  Nors sapnai nuo tos nakties pasidarė tokie nesuprantamai  baisūs, nešvankūs ir ... saldūs. Bet išorėje jie niekaip nepasireiškė, nebent begaliniu rūpesčiu apie jaunąją Adą.

  Po vergijos ar baudžiavos pas globėjus, toks gyvenimas Adai atrodė kaip rojus. Pakeista aplinka, bėgantis, gydantis laikas ir jos atmintis ėmė perrašinėti nugyventą gyvenimą: tai kas  jau kažkada atrodė kaip siaubas, kaip košmaras ėmė virsti kažkuo savaime suprantamu, imta ieškoti bjauriam globėjos elgesiui (sunkus pokario metas, daug vaikų, o gyventi gražiai norisi), prisišnekėjo su savimi iki to, kad nusprendė nuvažiuoti aplankyti, tik iš antros algos gražesnę suknelę nusipirks, batelius jau turi!
  Tai buvo jos šventė, jos triumfo valanda, kai visa blizganti ir nauja išlipo iš autobuso gimtajame kaime, atvėrė kiemo vartelius ir peržengė gimtųjų namų slenkstį.
  -Na, ir ko atsivilkai? - paklausė globėja.
  - Pasiilgau! - paprastai atsakė.
  - O atgal nesinori?
  - Ne!
  - Be reikalo tu šitaip, būtum užaugusi, mes būtume padėję ant kojų atsistoti, o tu - į miesčionis, į ponias, greitai, jūs ten išsipustote, kai savais nereikia rūpintis! Na, ko stovi, užeik, viešnia būsi! - pakvietė į vidų, ji jau susitaikė su mintim, kad tarnaitė prapuolė.
  - Gal netgi ir į gerą, kad viskas būtent šitaip mažiau išlaidų, o taip būtų atėjęs laikas ištekėti ir būtų tekę vestuves kelti kaip savai, nes kaimynai liežuviais negyvai užtalžytų, prisimintu visą mėšlą ir ant galvų išpiltų! - net nusipurtė pagalvojusi- Ačiū Dievui, viskas tik į gerą!
  Taip buvo atstatyti ryšiai su artimaisiais, kam jų reikėjo, negaliu atsakyti, bet spėju, kad susitiko ne tik su artimaisiais, bet ir mylimaisiais... Tiesa, tai viso labo spėjimas.

  Visos šventės kada nors baigiasi, laimės, sėkmės periodai taip pat. Prabėgo trys mėnesiai ir pilvukas pas Adą ėmė ryškėti. Ją apėmė panika:
  - Viskas! Nieko nebenuslėpsi!
  Agota irgi pastebėjo:
  - Viešpatie, kas dabar bus! Žmonės sakys, kad mano namai - kekšių lizdas! Betgi ji tikrai nė su niekuo! Nebent su tuo žydu!
  Jeigu ne meilė savo globotinei, jei ne apkalbų grėsmė jos geram vardui, būtų ištrenkusi ją iš namų kaip paskutinę mergšę, o dabar...
    - Ką daryti dabar? - bet matyt mūsų visų smegenėlės pradeda dirbti tik tada kai iškyla rimta bėda lyg uola: atskiros mozaikos dalys tarpusavyje visai nesusijusios ima dėliotis į vieną visumą, tereikia norėti sudėti: taip buvo prisiminta giminės paslaptis, kažkada dar prieš karą teko ieškoti pribuvėjos, kuri gyveno atokiai, priėmė pusseserę gimdymui, o po to nusuko kūdikiui sprandą, motinai pasakė, kad vaikas gimė negyvas, ši nubraukė ašarą ir išvažiavo gyventi į Vilnių.
  Adai ji viso to nepapasakojo, ne jos tai paslaptys, bet pas pribuvėją-raganą nusiuntė, kol dar visai akivaizdu netapo, vėl kaimo autobusas, apsirengusi lyg grybų rinkti, išlipo prie vieno iš miško takelių ir nutipeno ieškoti buvusio eigulio miško trobelės.
  Ją pasitiko žvali senučiukė, kuri, priėmusi linkėjimus ir lauknešėlį nuo Agotos, tiesiai jos paklausė:
  - Ką su kūdikiu darysi?
  - Turėsiu!
  - Gerai, kaip pasakysi! - ir pasiliko  Adą pas save.
  Prabėgo dar trys mėnesiai ir su raganos pagalba, pasaulį išvydo berniukas, susirinko visą išsiliejusį jos skystį, išėjusią gimdymo odą.
  Palaikė dar mėnesį pas save ir išleido i platųjį pasaulį kartu su vaiku.

  Tik atrodo, kad gimęs vaikas yra džiaugsmas: euforiją labai greitai pakeičia dienos rutina - vaiko žviegimas, kakučiai keturis penkis kartus, papo čiulpimas-graužimas, aišku, bėgant laikui nemalonios akimirkos užsimiršta, bet tą akimirką gali išprotėti, jei neturi į ką atsiremti... Bandos gyvulys lieka bandos gyvuliu net ir tapęs žmogumi. Pagalvojus, gal todėl ir užgimė santuokos institutas, nes reikia užauginti vaikus, nes reikia suformuoti mini bandą, bandos žūties atvejui.
  Viso to pas Adą nebuvo, už jos niekuomet nestovėjo mūro siena, kuri ją apgintų, priglaustų, padėtų.
  Štai taip tyliai ateina neviltis ir mintis:
  - Reikia vaiku atsikratyti, aš su juo neišgyvensiu, abu pražūsim!
  Vaiko nužudymo idėją ji atmetė išsyk:
  -Nee! Reikia kažkam atiduoti! - pirma mintis kilo apie senukų prieglaudą, kur ji dirbo, o antra - nuėjo į ligoninę ir paliko ant suoliuko, o pati tą pačią dieną išvažiavo į Vilnių, svajonių miestą.

  Ji nežinojo, ji niekada nesugrįžo.
  Bet šeimininkė Agota pasiėmė kūdikį pas save... Gal todėl, kad savų neturėjo, o gal berniuko bruožai priminė tą, kurią nesveikai mylėjo. O gal viskas kartu!

  Dabar mintis apie Vilnių, svajonių miestą skamba juokingai, labiau tiktų mėšlo miestas, bet prieš penkiasdešimt, kai manęs dar nebuvo, metų daug kas atrodė kitaip. Tai tarp kitko ne aš gimiau, o mano brolis, kurio aš niekad nemačiau, ir kurio matyt nenoriu, nes kaip vyriausiasis šeimoje būsiu už jį atsakingas, o atsakomybe už visus aš ir taip sotus, bet dalintis ja taip pat nenoriu... Štai taip viskas sudėtinga.

  Pakeliui į Vilnių įsišnekėjo su viena tetulyte, bet pasiekus  galutinę stotį keliai išsiskyrė... Šiaip ją kalbindavo ir vyrai, bet kol kas ją po vaiko gimimo nuo jų tik pykindavo.

  Vilnius. Dideli akmeniniai buvę ponų namai kvepia bažnytine didybe, po kaimo tiesiog norisi klauptis ir melstis...  Net šviežutėlės naujo tipo '' chruščiovkės“ pagarbiai nuteikia, bet konspiracinis butas, turintis priglausti naujųjų laikų Veroniką buvo Geležinkelio stoties lūšnyne... Ir vėl svajonė jau kažkur greta ranka beveik pasiekiama, bet vis tiek nepaliečiama... Aišku, konspiracinis butas buvo tik laikina, tą jai išsyk pranešė namuko šeimininkė. Tad teko ieškotis ir naujo būsto ir darbo.

  Šiaip jau tai nebuvo taip paprasta ir lengva.  Už nuomininkus tarybinė milicija bausdavo kaip už neteisėtas pajamas, laikraščiuose iš privačių asmenų spausdinimui priimdavo tik gedulingas užuojautas ir eiles, bet argi užgniauši privačią iniciatyvą, ypač kai laisvo ploto turi, o pinigų - ne!
  Taip vieną dieną jai žioplinėjant po stotį, prie jos priėjo tetulytė ir paklausė rusiškai-lenkiškai, gal norinti kambarį išsinuomoti, o besikraustant pas ją, vėl nusišypsojo sėkmė, susitiko savo bendrakeleivę, kuri iš laimės suplojo rankomis:
  - Kaip tik apie tave galvojau? Tu dar nesusiradai darbo? - ir tokia pačia greitakalbe, pasiūlė jai dirbti slauge Kovo 8-osios gimdymo namuose.
  Vien nuo žodžio „gimdymo“ jai vos nepasidarė bloga, bet eiti tarnaite pas ką nors taip pat...
  - Bet kad pas mane prirašymo nėra ir darbo knygutės... - sumurmėjo.
  - Nesijaudink, mums reikalinga seselė, tad vyr. gydytojas viską sutvarkys. Bus ir darbo knygutė, ir registracija pase! Tik tu nepavesk manęs, nepabėk!
  Taip ji atsidūrė pas šeimininkę Ievą ir vyr. gydytoją Sergejevą.

  Blyn, trūksta aštrių momentų neapykantos, seksualinio priekabiavimo, keršto, karo. Vėl niekas nenorės leisti, sakys, kad netikroviška ir neįdomu. Televizija, jos Meksikos produkcija ir visokie verslo teoretikai mus įtikino, kad būtent tai ir sudaro mūsų gyvenimą. O iš tikrųjų tai tėra epizodai, kurie nepalieka ryškesnio pėdsako mūsų būtyje. Jeigu mes visi būtume tokie kraugeriški kaip mus vaizduoja TV, žmonijos kiekis būtų tikrai ne penki milijardai, o daug daug mažiau.
  Šiaip aš turiu apsispręsti: ar noriu papasakoti daugmaž tikrą žmogaus istoriją, ar noriu pasekti dar vieną pornografinę ar fantastinę pasaką apie kokį nors pasaulinį sąmokslą... Ji - mano motina, kad ir kokia bebūtų, o pasaką paseksiu kitąkart, kai fantazija liesis laisvai.

  Vis tik maloniausia pasakoti apie žmonės, turinčius savanaudiškų interesų ir atvirai juos skelbiančių: jeigu jie sako, kad nori iš tavęs pinigų arba gero darbo tai taip ir yra, ir jokių slaptų poteksčių. Gal tokie žmonės pernelyg vienspalviai, bet tarp tokių gyventi patogiau...
  O ką gavo tetulytė, kuri ją parekomendavo? Nieko, ji padarė gydytojui paslaugą, ir dabar žinojo, kad jis atsimins, jog jai yra skolingas, o tai jos gyvenime buvo svarbiausia: kad visuomet aplinkui būtų žmonės, kurie jai kažką skolingi. O Ada kokią vietą užėmė jos planuose? Jokios, tiesiog galbūt ateityje pravers. Tokia jau veislė.

  Žiūri į pasaulį pro mašinos langą į žmonės mašinose, į žmonės, einančius pėstute... Ir atrodo, kad nieko jie daugiau pasaulyje nedaro, tik anksčiau paminėtą veiksmą, kaip ir aš žiūriu pro langą. Bet juk tai netiesa, mes dar daug ką darome apie ką kiti gali tik nuspėti.

  Naujas jaunas moteriškas sijonas, naujas kvapas pažadino aplinkui miegančius patinus. Ievą čia visi pažinojo, tad užsukti pas ją į svečius, nebuvo kažin kokia problema. Ada buvo tiesiog pakerėta tokio dėmesio, ir vėl pasivaideno, kad išsvajotas rojus jau nebe toli:
  - Juk pats paprasčiausias būdas tapti vilniete - ištekėti! - šmėkštelėjo pragmatiška mintis jos galvelėje.
  Ir pradėjo atsargų žaidimą su visais potencialiais jaunikiais, atsižvelgdama į jau turimą patirtį.
  Bet pradėjus atranką ir tautai pajutus, kad ji bet kam neduoda, pasiūla sumažėjo, bet dar liko iš ko rinktis. Vienas iš jų buvo Vitalikas, paprastas, pakankamai simpatiškas vaikinukas, kuris ją ir pasikvietė į penktadienio šokius Jaunimo sode, prie Gedimino kalno. Tai buvo pati prašmatniausia vasaros šokių aikštelė Vilniuje.
  Ada pasipuošė pačia gražiausia suknele, ir išėjo su Vitaliku.

  Šiaip  Jaunimo šokių aikštelė buvo garsi dar ir tuo, kad čia santykius mėgo aiškintis ne tik įsimylėjėliai, bet ir viso miesto jaunimo gaujos: Subačiaus, Dzūkų, Krasnuchos, Partizanų, Konarskio ir daugelis kitų. Vakaro programa būdavo maždaug tokia: iš pradžių šokiai, po to muštynės, pademonstruojant  širdies damoms šaunumą, o po to smagus damų padulkinimas.
  Bet apie tai  skelbimų plakatai neskelbė, laikraščiai ir kriminalinės milicijos suvestinės nerašė. Totalitarinis rėžimas!

  Vitalikas oriai įžengė su Ada už parankės į šokių aikštelę. Grojo kažkokį fokstrotą, tiesa sakant, tiek jam, tiek jai galėjo groti nors ir kaimo kapela, svarbu, kad jie vienas kitą galėtų liesti matant kitiems. Jam tai buvo pirmas žingsnis link jos patvarkymo, jai link jo suvystimo: sudėtinga partija  su skirtingais tikslais.
  Po poros šokių, jis nusivedė ją į gretą esantį bufetą, kur jai užsakė vyno, pamerkęs akį bufetininkei, vietoj jo  gavo „nekaltybės komplektą“: degtinės ir vyno kokteilį ir ledų su degtine už trigubą kainą. Tai buvo bufetininkės bizniukas. O sau pasiėmė degtinės šlakelį ir sumuštinį su dešra. Atsisėdo už staliuko ir neskubėdami ėmė kaupti jėgas naujam šokių maratonui.
  - Na, kaip patinka!
  - Taip, labai! Aš čia niekuomet nebuvau! O ledai tokie skanūs, tik vynas truputį kartokas! Bet vis vien labai smagu!

  Buvo jau tamsu, kai prie šokių aikštelės priartėjo jau linksmi Dzūkų karalienė Alisa su tos pačios gatvės didvyriu Toliku ir  ant laiptukų susidūrė su gražuole Katažyna iš Subačiaus ir Subačiaus banditu tėčiu Karlu. Abi gražuolės nekentė viena kitos: kažkada kartu varžėsi dėl vieno berno, kurį po to nušovė Karlo draugelis.
  - O! - nušvito Katažyna, - Naują kavalierių turi?
  - Ne tavo reikalas, kekše, aš bent jau nesipisu su savo meilužio žudiko draugeliais!
  - Ė, kvaiša, mažiau karksėk! - įsikišo Karlas, nes tuoj paskui jį keliausi!
  - Eik, nachui negąsdinęs! - pasiuntė.
  Karlas užsimojo, bet Tolikas savo karalienę užsistojo ir, apkabinęs banditą per liemenį, švystelėjo jį per krūtinę.
  Jei būtų teisingai padaręs, tėtė Karlas būtų vėlionis, bet ekstremaliose alkoholinėse situacijose taip atsitinka retai: jis nusileido ne ant galvos ir netgi ne ant plaučių, o ant šono ir būtų atsistojęs lyg niekur nieko, bet Tolikas užsirideno ant jo lyg pana ant berno ir pradėjo malti rankom per tėvelio snukį. Kadangi susidūrimas išsyk neužsibaigė mirtim, per  aikštelę nuvilnijo gandas lyg banga per Vilnelę:
  - Dzūkai su Subačiovskais močinasi ant laiptų! - ir vienos, ir kitos gaujų nariai ir jiems prijaučiantys nušuoliavo į incidento vietą ir stojo į kovą vieni su kitais.
  Prie Ados ir Vitaliko staliuko priėjo, iš matymo pažįstamas, Stepas ir mostelėjo ranka:
  - Einam, mūsiškius muša!
  Vitalijus paklusniai pakilo, tarstelėjęs:
  - Lauk prie laiptų į Kryžių kalną! Aš greitai!
  Šiaip jis būtų nėjęs, bet kaip jis tada būtų atrodęs savo damos akyse? O savo gatvės? Juk jų jėga vienybėje! Būtent todėl jis ir jo tėvai gali ramiai vaikščioti po savo rajoną, nes žino, kad neduok dieve, juos kas kliudys ar apvogs, ateis visa gatvė ir „išpis“, taip, kad bus labai labai nemalonu. Tad Vitalikas turėjo pasirinkęs labai paprastą strategiją: jis drąsiai eidavo į mūšį, bet mūšio metu labai gražiai pasimesdavo, tad kautis jam tekdavo minimaliai. Šiai labai pažįstama XX a. pabaigos lietuviška strategija.
  Taigi eilinį kartą Jaunimsodyje įvyko susirėmimas tarp imtyninkų ir boksininkų. Vitalikas priklausė boksininkų gvardijai. Šiaip jis pasirinkimo neturėjo, visa mokykla lankė boksą ir šaudymą, kitų būrelių nebuvo. Lygiai kaip Dzūkai imtynes ir šaudymą. 

  Ada pasilikusi viena pamažu gurkšnojo savo vyną, „nekaltybės“ komplektas jau savo juodą darbą atliko: griežti moraliniai varžteliai atsisuko, pasaulis pasidarė gražus, paprastas ir aiškus.
  - Ir kuo toliau užsiimt? Ir kodėl aš turiu lauk prie kažkokio kalno? Aš dar noriu šokt! O kur tas kalnas randasi? Aš gi čia nieko nežinau! Gal ko paklausti?
  Bet jos kankinančios abejonės tęsėsi neilgai: draugovininkai tik prasidėjus incidentui, iškart paskambino į miliciją, o ten buvo pasiruošę tradiciniam penktadienio vakaro šou ir privažiavo išsyk net penkios mašinos užkrautos Bartašiūno milicijos mokyklos kursantų praktikantų.
  Tad gaujos skubiai susivienijo prieš naują jėgą ir davė į kojas, priešinosi tik užspeisti į kampą, bet ar tu pasipriešinsi kai vienas tau pakimba ant kaklo, o kitas ant kojų...
  Trumpiausias kelias nuo gręsiančios nelaisvės ėjo per bufeto langus, Ada pasekė visų pėdom ir taip pat iššoko iš pirmo aukšto ir išnyko tamsoje.
  Nei baimės, nei adrenalino, absoliutus dzin, o gal dzen. Sparčiai tirpstantis bėglių srautas pernešė ją per Vilnelę, per medinį parko tiltelį,  link medžiais apaugusių kalvų.
  - Gal čia kažkur ir Kryžių kalnas? - pagalvojo ir išgirdo inkštimą. Ir baisu, ir smalsu, kai tai primena kažką. Kažkokie šešėliai ant žemės,  kai staiga kažkas iš nugaros ją apkabino, prie medžio prispaudė, suknelės padurkai pakilo aukštyn, apnuogindami juosmenį, palenkė kampu ir po to klausimą, nereikalaujantį atsakymo, beplyštant apatiniams, išgirdo:
  - Kvaiša, ko šeimyninius maunies į Jaunimsodį eidama? Kojas, višta, pražerk! - pakluso ir svetimkūnis jau joje.
  O kur tuo metu buvo Vitalikas? Greičiausiai, klaidžiojo tame pačiame miške su kažkuo, kas apdairiai kelnaites prieš šokius nusiėmė ir į rankinę įsidėjo.

  Kažkaip nesusiklijavo su juo, nors po to ir dviese vakare ėjo pasivaikščioti į Kalnų parką, ir pas jo tėvus pietų ėjo, bet vis tiek...
  Kiek tokių panašių epizodų jos gyvenime buvo istorija nutyli.
  O kiek tokių epizodų buvo kiekvieno iš mūsų gyvenime, kuriuos mes sėkmingai užmirštam, kai rėkiam ant savo vaikų, vadindami tai auklėjimu.
  Ir tegul tie, kurių gyvenime to nebuvo, tegul nežviegia, kad viso to nebuvo, ir tegul prisimena savo jaunystės nuodėmes, kurių net nuodėmklausiui neišsakė... Arba kartu su nuodėmklausiu padarė.
  Bet užteks maivytis šių dienų aktualijų temomis.

  Kiek metų prabėgo be jokių pokyčių: vyro vilniečio kaip nėr, taip nėr. Vietinių aborigenų tėveliai, o gal ir patys aborigenai, merkantiliai įvertina būsimosios žmonos turtines galimybes, nekilnojamojo turto nebuvimą ir tą variantą, kad net po vestuvių, teks gyventi pas įgrisusią mamytę, o ateityje dalintis gyvenamąjį plotą su broliais ar seserimis... ir dingsta kaip lapai rudeniniai vėjo nunešti.

  Negaliu, neįkišęs savo trigrašio, bet ar tik ne todėl ir pradėjo mažėti gimstamumas, nes nebuvo galimybių aprūpinti gyvenamuoju plotu, o po to paaiškėjo, kad taip gyventi patogiau: fantastiška nervų ir finansų ekonomija... Ir užgyvento turto įpėdinis yra, tad valstybei špyga. 

  Ir kada atsiranda galimybės užgimti meilei, kai atsiranda neviltis, kai nustoji kelti kažkokius reikalavimus, kai nusprendi, kad viskas traukinys jau išvažiavo. Ir tada atsiranda jis... Kažkas panašaus į princą...
  Ir vėl viskas įvyko Jaunimo sode.
  Susiruošė dvi draugės pasivaikščioti.
  - Eime, - Galė, tempė už rankos Adą, - gal kokį vyrą pasigausim, išgersim vyno, atsipūsim, namų smarvės atsikratysim, o tai pas Ievą ir supūsi ant kambario.
  Iš pradžių ant Kryžių kalno griuvėsių, kur jau seniai nebebuvo jokių kryžių išgėrė butelį vyno, pasigėrėjo miesto panorama, pamastė tema: „ o vis tik aš čia gyvenu! „. Taip nepastebimai prabėgo trys valandos, pati durniausia girtumo stadija jau išnyko, palikdama tik lengvą linksmumą.
  Ant kalno buvo neįprastai tuščia, gal ir nieko tame keista, juk ne penktadienis ir ne šeštadienis.
  - Na, užteks! - apsisprendė Ada, - nebus šiandien nieko! Nesėkminga diena, vorai voratinklius suks ir niekas jų nesudraskys, nes nereikalinga niekam, nes ne vilnietė, nes iš kaimo, o sako dar, kad meilė yr.
  -Tu Salomėja, kuriai išplaukė ledai ir smegenys aplašinėjo! Nosį aukščiau, dar ne vakaras!
  - Aij, Gale, ne pisliuose reikalas, norisi kažko daugiau, jausmų, šilumos...
  - Taip! Taip! Kažko šilto ir tvirto savyje! - užbaigė draugė.
  Abi svirduliuodamos leidosi papuvusiais mediniais laiptais, ir tik pasiekusios tvirtą žemę, staiga ėmė ir suklupo, parkrito, išsitepė ir ėmė abi juoktis:
  - Na, va, jei ne su vyrais, tai nors viena su kita! - pamažu atsistojo ir nusileido prie Vilnelės apsiprausti.
  Jei ant kalno stebinčių akių nebuvo, tai čia jos buvo išgirstos ir pastebėtos.
  - Ir kur jūs taip išsivoliojot? - staiga joms uždavė klausimą.
  Panelės net krūptelėjo iš netikėtumo ir nusižvengė iš savo baimės:
- Pačios ieškom, o kai surandam, pašokam ir pabėgam, - įgarsino mintį Galė.
  - Tau pasakyk, ir tu norėsi, - prunkštelėjo Ada.
  - Tai užtat ir klausiu, todėl, kad noriu, - nusišypsojo  nedidukas vyrukas, taisyklingų veido bruožų, rudų akių ir juodų juodų plaukų, į vietinius piliečius visiškai nepanašus, nors pase buvo įrašyta lietuvio tautybė... Kažkuo į Adą panašus.
  - Žinai, jei labai nori, prasivaikščiok iki stoties, ten išsyk ir pasivartysi, o man šiandien daugiau nebėra noro! - staiga Ada tapo nepasiekiama. Galė ją truktelėjo už rankos.
  - O jeigu kokią kitą dieną ir ne tik pasivartyti, nes šiaip aš irgi dar turiu reikalų, - pakeitė taktiką vyrukas, net pats nesuprato kodėl. Reikėjo pasiųsti jas kuo toliau, ant kalno dar ne viena sukalbama bobikė ko gero trainiojosi, bet ta įdomi juodaplaukė...
  - Visai nebloga, o tai vien blondinės ir blondinės, o apačioj geriausiu atveju „ryžos“.
  - Aš - ne vilnietė! - išsyk perspėjo Ada, taupydama savo laiką, jei atšoks, tai atšoks, vadinasi, ne jos.
  - Na, ir kas aš taip pat iš kaimo!
  - Gaila, - tarstelėjo ji. - Tada galim susitikt kokią dieną...
  - Pavyzdžiui, rytoj?
  - Tik ne prie šito kalno!
  - Gerai prie kito, - ir abu nusijuokė. - Jeigu kalnas netinka, tai gal universiteto  „morgas“ (šalta kavinė rūsyje) tiks?
  - Sutarėm, tik kur tai yra?
  - O, tu tikrai ne iš Vilniaus! „Naručio“ viešbutį žinai?
  Ji linktelėjo galva.
  - Na, va... nuo jo eini žemyn link Gedimino pilies arba Katedros, ir po dešine pamatysi įėjimą į kavinę. Štai ten aš tavęs lauksiu rytoj šeštą valandą... Galėsi?
  Ji linktelėjo galva.    Kodėl taip detaliai? Todėl, kad tas princas prie Kryžių kalno buvo mano tėvas, jauniausias paliegęs kolūkio pirmininko sūnus, kurio tėvai jau buvo mirę, kai jis sulaukė pilnametystės, kuris negalėjo pakęsti viduriniojo brolio globos ir jo žmonos, nes ši jam nuolat tai primindavo, kuris save įsivaizdavo didžiu poetu, nes rajono laikraštis pora jo eilėraščių atspausdino, žodžiu, beveik kaip aš... O pradžia visuomet svarbi... Be jos nebūna tokios ateities, ji būna tiesiog kitokia, kurioje tavęs gali ir nebūti.
  Pornografiškai tiksliai, procesualiai neapibrėžinėsim mano pradėjimo pozos, juolab, kad dar egzistuoja legenda apie uzbeką, cirko jojiką...
  Tuo metu dar ne mano tėvas išsigando užgimstančių jausmų ir eilinį kartą pademonstruoti koks jis kietas vyras, žodžiu, elgėsi kaip ir bet kuris kitas neužauga. O kaip tokie gali pademonstruoti savo šaunumą, tik lipdami pistis ant bet kurio judančio daikto, kitaip neišeina: per aštuonerius metus penkios pakeistos specialybės: nuo lietuvių, rusų, vokiečių, anglų iki bibliotekininko. Ir vis silpna sveikata kalta... O gal tiesiog noras prasitęsti jaunystę ir dulkinti vis naujas filologyno pirmakurses.
  Taip ir dabar atėjo ruduo, ir po karštos meilės ėmė ir prapuolė.
- Na, va, pasinaudojo ir prapuolė, tikiuosi, kad nepastojau... - liūdnai apgalvojo ir apraudojo savo dalią Ada. O čia dar Galei dėkingas ligonis padovanojo bilietus į „Maskvos“ cirką.
  Kiekvienam savo menas, nors linksmai ištraukta nuotaika iš depresijos liūno irgi įtakoja dvasingumą, gal netgi labiau nei flegmatiškai kenčiančio iš nuobodulio aristokrato išraiška.
  Iš pradžių jie susidūrė prie sporto rūmų, ant žydų kapų: Suleimanas ir jo kolega iš viešbučio važiavo į vaidinimą, o ji ėjo į cirką, Nėries krantine.
  - O žiūrėk kokia juodaplaukė, gal sustojam, pasiimam į vaidinimą? - pasiūlė Suleimanas.
  -Nusiramink! Maža tau viešbutyje blondinių?
  - Ai, nieko tu nesupranti!
  - Kur gi ne, nesuprantu. Tėvas mums kailius nudirs, jei pavėluosime!
  - Bet gi aš jos daugiau nepamatysiu!
  - Nieko tokio, kitą pamatysi!

  Antrą kartą jis ją išvydo žiūrovų salėje, skriedamas maniežo ratu ant juodo arklio, paprastai jis nežiūrėdavo į salę, nes tai kenkia darbo kokybei, bet  šį sykį įsižiūrėjo ir vėl išvydo ją...
  - Blemba! Koks sektorius? - antrą ratą darydamas lyg ir užfiksavo jos padėtį...
  Ir išsyk po pasirodymo, su sceniniais drabužiais, nudrožė jos ieškoti: jos visa eilė buvo užimta, bet virš... kaip tyčia viena vieta buvo laisva... Ir nusispjovęs ant visų žiūrovų norų, nudrožė tenai, palietė jos ir gudriai gundančiai nusišypsojęs...
  Lyg Pelenės krikštamotė, lyg pragaro gundytojas, lyg stebuklingasis džinas iš aliejaus lempos...
  ... paklausė iš pradžių uzbekiškai, nes širdyje naiviai tikėjo, kad ji iš tiurkų padermės:
  - Panele, jums įdomu?
  Ji atsisuko, akys išsiplėtė iš nuostabos, bet nieko nesuprato.
  Tada pakartojo klausimą rusiškai:
  - Devuška, vam interesno? - jau išsigandęs, kad ji galbūt nemoka ir rusiškai... Bet...
  - Očen interesno! - atsakė nedrąsiai ji laužyta rusų kalba.
  Taip užsimezgė jų pažintis, kuri užsibaigė „LIETUVOS“ viešbučio numeryje vėlai vėlai ryte...
  Kamasutros eigos  nėra prasmės aprašinėti, kur kas svarbesnis buvo apsikeitimas informacija: ji sužinojo, ko jis nori lovoje ir kartą kitą ji tai sau galėjo leisti, bet ne visalaik, jos pamatiniai krikščioniškai davatkiškos moralės principai to net nenumatė, o tai reiškia, kad ji oi, kaip „sugriešijo“, o kur dar jo amžius, jis gi beveik du kart už ją vyresnis, bet taip jaunai atrodo, ir toks karštas, toks kietas... nors ko norėti, kai kaskart su vis kita, o juk pas jį taip bus visada, kol arklys nesutryps...
  Jis taip pat liko nepatenkintas:
  - Ji tokia gera, bet ant tiek svetima, ji gi vokietė, mane gi visa giminė užės, pusė vyrų kare su vokiečiais galvas padėjo, o čia dabar ji ateis,  visos senės kaime išprotės ir mus iš proto išvarys.
  Vis tik išsiskyrė, susitarę, kad vakare po vaidinimo susitiks ir pažintį pratęs.
  Gal manot cirkas kaip kultūringas laisvalaikio būdas aktualus tik ligoninės akušerinio sanitarei? Nieko panašaus. 
  Būsimasis lietuvių filologijos šviesulys, o kol kas tik pirmakursė fuksė Milda, jau trečią dieną dulkinosi nesustodama: iš pradžių Jonas, po to Romas, o dabar  Julijonas, kuris atsidūrė pas ją namuose, jos tėvų lovoje.
  - Laikas sustoti, nes taip galiu ir pastoti, gal mums vakare į cirką nueiti? Ištrūktume iš to užburto kergimosi rato, į žmonės pasižiurėtume, - išmąstė ji ir, palikusi miegantį Julijoną, išspruko link „Sporto“ rūmų, ant žydų kapinių...
  Kol jos nebuvo, motina sugrįžo ir tokį stovintį nuogą lobį užtiko, kuris nesutriko, su rūbais lovon įsivertė ir paturėjo keturpėsčią lyg kokią gatvinę nei kojinių, nei šeimyninių apatinių iki galo nenutraukęs, iš to netikėtumo taip gera buvo, kad krūtys lyg oro balionai iš liemenuko ir palaidinės į laisvę išsiveržė.
  - Ai, kaip gera! - sudejavo ji pabaigoje. - Kaip niekada!
  - Man irgi! - atsiliepė netikėtas meilužis.
  - Tu kas toks?
  - Mildos draugas!
  - Ir ką dabar darysim?
  - Tai, jei jau taip gera, gal dar kartą susitiksim?
  - Gal? Bet ką dabar? Kaip Mildai paaiškinsim?
  - Niekaip! Aš atsistosiu ir išeisiu,  jos nesulaukęs, o tu dukters paklausi, kokias ji čia orgijas kelia, nes tavo laikais taip nebuvo, o tu mane išvarei su šluota lyg nelabąjį...
  - Ale, jau ir tavo liežuvio ilgumas...
  - Gaila, tik kad jis kartais per trumpas... Taip būna toli gražu ne visada... - neužbaigė jis savo nelinksmų pamąstymų. - Na, bet laikas į kelią, o tai dar Milda sugriš ir tokių trumpų paaiškinimų nebeužteks!
  Jis pakštelėjo ją į lūpas ir išsirito iš lovos: apatiniai, kelnės, marškiniai, kojinės ir batai, dar ir akiniai, paslėpė jauną nuogą kūną, o užsidariusios durys ir jo siluetą 
nuo jos žvilgsnio...
  Milda jį susirado vakare ir pasikvietė į cirką, jis neatsisakė, nes tikėjosi ne tik jos, bet ir jos mamos... kaip kokiame senoviniame bulvariniame  romane... Bet visus planus ir fantazijas sugriovė Ada, prie „Sporto“ rūmų išėjimo, tolstanti nuo jo už parankės su kažkokiu kresnu juoduku.
  - Ot, kekšė, ji mane apgaudinėja, o aš ją taip myliu! - įsižeidė ir užsimiršęs nusekė paskui ją, palikęs ir pamiršęs Mildą ir jos mamą, būtų pribėgęs ir parodęs jai kur vėžiai žiemoja, bet labai jau tvirta ir pasitikinti ją lydinčiojo eisena...
  - Ir kur dabar aš eisiu, paskui du zuikius nubėgęs? - ir pasuko link gimtojo bendrabučio Čiurlionio gatvėje.
  Įdomu, tą naktį jis rašė eilėraščius apie išduotą ir nelaimingą meilę, apie moterų nepastovumą? Ar tik gėrė vyną ir periodiškai trypė kaip eržilas, inkšdamas:
  - Ir vis vien ji bus mano!
Taip ir nesknisau jo rankraščiuose, kurie pūva pas motiną sandėliuke.

  O Ada laukė cirko gastrolių pabaigos, kuri turėjo reikšti ir jų romano pabaigą. Jis išvažiuos ir niekada nebesugrįš, liks tik saldžiu prisiminimu.

  Va, ir viskas šventė baigėsi, iškilo klausimas, kaip dabar gyventi  toliau.
  Kartais mes manom, kad turim pasirinkimo laisvę, bet situacija susiklosto taip, kad kitaip pasielgti negali...
  Ir paskambino Romas ir pranešė, kad Julijonui bloga, kad jis guli Vilniaus III - joje vidaus ligoninėje, hipertenzinė krizė.
  Ji žinojo, kad jis ligotas. Jis mėgdavo tai pabrėžti reikia ar nereikia. Jai net atrodydavo, kad jis apsimeta ir seka pasakas, o dabar pasirodo, kad iš tiesų...
  Kaip pasielgtume mes, žinau, ką pasakyčiau:
- Mesk tu jį! - bet kaip pasielgčiau? Nežinau.
  Ji pasielgė ne taip, kaip patartume... Bet kodėl? Todėl, kad kažkas pasakys, kad ji - savanaudė kalė, žiurkė išduodanti, iškilus  pirmiems sunkumams.
  O ji ne tokia!
  Ką jis pasakė, jai įėjus į palatą:
  - Ko kekše atėjai? Ką uriukų tau maža?!
  Ji apsisuko ir išėjo... Bet kitą dieną vėl atėjo: jis miegojo. Ji sėdėjo greta lovos, žiūrėjo į jį miegantį tokį gražų lyg lavoną ir galvojo:
  - Ar man viso šito gėrio reikia? Juk bus vienas vargas! O jeigu dievas daugiau nieko nebeduos, o jeigu čia gyvenimo mokestis už nuodėmes: už tai, kad neklausiau tėvų, kad pabėgau nuo jų, už nesantuokinį vaiką paliktą invalidų namuose... - ji sau vardino ir vardino, o už viso to stovėjo dievo siluetas, bent jau ji taip galvojo.

  Rašau ir galvoju, įdomu, kada ateina dievotumas. Kad ir mano tikėjimas atėjo toli gražu neišsyk, bet peržengus trisdešimt, aišku, tai daugiau erezija, negu religijos dogmatai, bet vis vien tikėjimas. Motinos pasakojimuose dievas pasirodo kažkur po vedybų, o iki tol jo nei girdėti, nei matyti... Ateistai pasakytų, kad jie į nieką ir niekada netikėjo, pamiršdami, kad po trisdešimties, o pas kai ką ir anksčiau, atsiranda tikėjimas pinigų galia, o tai taip pat tikėjimas...

  Julijonui pamažu sugrįžo sveikas protas, kraujo spaudimas atslūgo, didybės manija ir įsitikinimas savo išskirtinumu užleido vietą pasvarstymams:
  - O kas dabar bus?  Tai greičiausiai tik pradžia, po to invalidumas ir kam aš reikalingas būsiu, brolio šeima ilgai manęs neišlaikys, jis ten pats jau prisidirbo vaikų, tie visus pinigus surys. Belieka vesti ką nors ir sėkmingai ant sprando atsisėsti... - Mildą ir jos mamytę atmetė išsyk, - tos pačios man ant sprando atsisės! Virga, kai bus visai blogai, išduos... Ada... Va, ją ir išsirinksim, ji man dar ir moraliai skolinga.

  Štai taip ir užgimė nauja visuomenės lastelė.  O po metų atsiradau ir aš. Taip Ada ir Julijonas tapo mano tėvais. Tėvas neištvėrė mano gimimo ir jį ištiko insultas, motiną - nevilties depresija ir kadangi jau buvo rūsti patirtis, iškilus sunkumams atsikratyti balasto, tai ir atidavė krikštatėviams.
  Galima smerkti, bet aš juos ir po šiai dienai myliu ta pačia vaikiška meile, nepaisant visų jų santuokos ir asmenybių  subtilybių suvokimo... Bet mes ir vėl apie save mylimą, o kurgi vokietka? Ji niekur nedingo, rūpinosi savo invalidu vyru, vaiku...
  Nuo kur aš ją prisimenu? Nuo sesers gimimo, nuo jos netikėtos ligos, kai visi galvojo, kad plaučių uždegimas, o po dvidešimt metų paaiškėjo, kad tai buvo meningitas. Kai motina vos ne kasdieną ėmė vestis į švento Mikalojaus bažnyčią, kai su tėvu pjovėsi dėl jo pensijos, nes jis manė, kad tai jo asmeniniai pinigai. Ką dar atsimenu, kaip motina dirbo naktinėje pamainoje, o į svečius atėjo ta pati teta Milda, o mane išprašė pažaisti  į bendrabučio koridorių su kitais vaikais.
  Tarp kitko teta Milda taip niekada ir nebuvo ištekėjusi, matyt geresnio nei Julijonas taip ir nesutiko.
  Ką dar gero atsimename?
  Štai dar keli topiniai prisiminimai...

Eilinį kartą parkritau, nusibrozdinau iki kraujo, atėjau žliumbdamas iki mamos. O ši nužvelgė piktai:
  - Ir į ką tu panašus? Kaip banditas, girtuoklis koks.
   

  Kaip tėvas grasino papjauti, nes nesurado savo pinigų, ir buvo įsitikinęs, kad aš juos pavogiau, nors keturių dar nežinojau, kas tai per daiktas ir kam jie reikalingi.
  Įdomu, aš dar sugebėsiu nuo savo atsiradimo ir būties taško atsiplėšti ir sugrįžti prie motinos istorijos? - Tie vaikai! Tokie įkyrūs! Vis rūpinkis jais ir rūpinkis! - tiesiog šlykšti diena Adai skaidrino nuotaiką.
  Va, ir dabar neišsimiegojusi turi eiti į parduotuvę, nes ponas invalidas, matote, negali būt nerijęs.
  Tik peržengė bendrabučio durų slenkstį ir nuėjo iki laiptų kaip sutiko mažą ir amžinai susiraukusią  Neringą:
  - O man tavęs ir reikėjo! Ar tu žinai, kad taviškis vaikas manąją nurenginėjo, bučiavo ir pizdą tyrinėjo!  Tvarkyk, nes į miliciją skundą parašysiu, nes kur tai matyta, tokiame amžiuje! Tėvai atsako už savo vaikų elgesį.
  - Visiškas košmaras! Kaip aš žmonėms į akis pažiūrėsiu, juk visas benderis pirštais užbadys! Viešpatie, kokia gėda! - mintys liejos upeliu, kaupėsi pykčio katile ir tyliai kaito kunkuliavo virsdamos pykčiu. - Aš jam parodysiu mergas išrenginėt! Man gėda daryt!
  Katilas užvirė ir liejos per kraštus, Ada virto viesulu, skriejančiu link namų...
  Sūnus matė mamų susitikimą ir žinojo, kas po to bus ir išsyk puolė į namus ir užėmė savo vietą kampe...
  Durys prasivėrė ir jis jau pradėjo spiegti:
  - Mamyte, aš daugiau taip nedarysiu!
  Bet tai nepadėjo. Ada nusistvėrė diržą, kabantį ant vinies... Vienas kirtis ir sūnus pašoko iš skausmo ir ėmė bėgti. Ji vytis, o galvoja tik viena:
  - Jis man niekuomet daugiau gėdos nedarys!
  Neringa patenkinta klausėsi spiegimo:
  -Taip ir turi būti! O tai kas iš jų išaugs, jei jau dabar tokiame amžiuje pistis bando.
  Na, ir kaip prie tokių dorybingų suaugusiųjų seksualiniu maniaku netapti?
Netapau, bet tobulu žmogumi taip pat netapau...

  Kaip į pasaulį ateina antrieji? Kurių jau nieks nesibaido?
  Tataigi... Ligonis, ligonis, o vieną naktį, kai vaikas užmigo, šmurkšt į lovą, kur žmona, tokia „šviežia“ po bendrabučio dušo, tik su naktiniais, be jokių kelnaičių...
  - Tu ką dabar? Juk tau negalima! - lyg ir pasipriešinimas, paklusniai praskėčiant kojas, pasiskaičiavus, kad nepavojingas periodas... Ir netikėtumo malonumas, apimantis visą kūną...
  Ir kai po pusės mėnesio kraujo upės neišsiliejo, Ada išsigando:
  - Viešpatie, nejaugi! Ir taip vargingai gyvename! - o kiek vėliau. - O  nuo ko vaikas? Kaip aš vyrui paaiškinsiu? - Jai visai nesinorėjo aiškinti, kad dėl buto paskyros, nusimovusi kelnaites, atsuko  nugarą direktoriui ir pasilenkė, atsiremdama į stalą, o šis kilstelėjęs jos suknelę, ir pakėlęs jos kairę koją pravarė ją ir ten, ir ten... - Bet juk ir Julijonas mane turėjo! Na, jei vaikas bus labaį į mus nepanašus, tada iškils klausimų, o jei ne, tai nieks niekada ir nesužinos...
  Nėštumas prabėgo nepastebimai, kaip visada...

  (Priminsiu, kad veiksmas vyksta gūdžiais 80-aisiais metais, kai visos įmanomos komplikacijos buvo žymiai retesnės, nei tolimais 2010-ais. - aut. pastaba)

  Gimdymas taip pat, aišku, pačią sunkiausią akimirką buvo duotas pasižadėjimas daugiau niekuomet nebeprisileisti vyrų.
Po gimdymo tik buvo problemėlė: placenta atsisakė atsiskirti, tad su skalpeliu truputį  prapjovė, su ranka atplėšė nuo gimdos sienelių ir užsiuvo.
  Mažas, ką tik gimęs, į nieką nepanašus sutvėrimas. Moteriškos lyties.
  Kokie su ja vargai? Amžinas noras valgyti su devizu:
  - Pagimdei, pamaitink! - ir šikimas, myžimas. Penkiskart į dieną. Toks smagus ritmas plius vakarinis vystyklų skalbimas iš proto gali išvesti kiekvieną...
  - O kur dar vyras ligonis ir vyresnėlis!
  Ir kai mažajai Vilijai ėmė tekėti snargliai, ji kreipėsi į pediatrą, šis išrašė lašus nuo slogos, ji nupirko ir sulašino. Snarglių bakterijų kolonija ėmė masiškai dvėsti, o išlikusieji paniškai daugintis - skystis virto klampia koše, kuria kūdikis nemokėjo atsikratyti, o Ada neatkreipė dėmesio... Prasidėjo komplikacijos, liga nusileido į bronchus, po to į plaučius... Kūdikį „greitoji“ išvežė į ligoninę ir paguldė mažąją brunetę į neonatologijos skyrių... Motinai kartu atsigulti neleido, oriai pareiškę:
  - Pas mus sterilu!
  Ada nesiginčijo:
  - Gydytojai geriau žino! - pagalvojo ji, tyliai apsidžiaugusi, kad bus laisva.
  Po trijų mėnesių atidavė  niūrią šatenę.
  - Čia ne mano vaikas! - pabandė protestuoti.
  - Mamyte, nekvailiokit! Imkit ir nesiginčykit, po to pripažinsit! - įbruko kūdikį į rankas ir švelniai, bet kryptingai išstūmė išėjimo linkui.
  - O gal ir mano vaikas? - pati suabejojo savo teiginiu.
  Gatvėje lijo su šlapio sniego gabaliukais, prispaudusi prie krūtinės vaiką, ji nutipeno apledijusiu keliu autobusų sustojimo linkui.

  - Vaikas po  ligoninės kažkoks ne toks, - pastebėjo ji. - Guli lyg kempinė, nei vartosi, nei kažko siekia, o juk jau buvo bepradedąs. Na, matyt, po ligos išsekusi, atsigaus ir viskas bus tvarkoj! - nutarė ji.

  Bet vaikas numatytu laiku nepradėjo vaikščioti, kalbėti...  Ir gydytojams kilo įtarimas, kad sutriko normalus vystimasis. Nusiuntė į komisiją, ši konstatavo faktą ir pasiūlė atiduoti Viliją į invalidų namus.
  - Ne! - kaip kirviu nukirto, o pati viduje riaumojo ir tiesė rankas į dangų:
  - Dieve, už ką man tokia bausmė?! Aš nekalta! Už Gediminą? Ką jis būtų su manimi turėjęs? Aš gi net vaikų užauginti nesugebu!
  - Žinokit, nelengva tokį vaiką auginti! - tęsė gydytoja.
  - Ne! Dėkui!

  Tai nuskambėjo ne kartą ir ne du kartus.
  Žvelgiant iš dutūkstantųjų viršūnės ir prisimenant tą įkyrų siūlymą, taip ir norisi pafantazuoti apie tų laikų pedofilų tinklą, bet tada mes net tokio žodžio nežinojome... Kaip ir sąvokos „ gydytojų klaida“.
  Kai Vilijai, sulaukus pilnametystės, buvo nustatinėjamas jos invalidumo arba debiliškumo lygis, vienas iš komisijos narių šaltakraujiškai mestelėjo jai kaulą:
  - Tai, kolegos ir brangioji mamyte, ne daunizmas ir ne autizmas, tai persirgtas ir negydytas meningitas! Štai tokia ta sovietinė medicina!
  - Štai toks tas buvo sterilumas! - pagalvojo Ada.
  Tarp kitko aš turiu dar vieną Vilijos debilumo versiją...
  Liga, nepriklausomai nuo jos kilmės ir priežasties, paveikė jos vystimąsi, bet ne ant tiek, didžiausią žalą padarė akla motinos meilė:
  - Mano vaikas, į invalidų mokyklą neatiduosiu! - o reikėjo.  Jos intelekto lygis leido įsiminti daiktus ir sąvokas, ji būtų gavusi bent jau minimalų išsilavinimą, išmokusi skaityti, rašyti ir skaičiuoti, o ne tik megzti ir lipdyti... Tarp kitko  to ją išmokino jau nepriklausomybės metais neįgaliųjų dienos centre.
  Ir dar viena nesąmonė: iš tikrųjų ji jokia ne debilė, tiesiog, jos savanaudiškas protelis tam tikru momentu nusprendė, kad parazitu, amžinu ligoniu, būti labai gerai, tada iš tavęs nieko nereikalauja, tau patarnauja, tu valdai. Tereikia tik priešintis bet kokiam bandymui tave paversti savarankišku. Artimiesiems lengviau pasipriešinti, nes jie tave myli, nes tu juos valdai, svetimiems - sunkiau, nes jie už tavo įtakos orbitos.

  Sūnus parėjo namo iš mokyklos ir pasakė, kad gavo kuolą iš algebros.
  Ada tuo metu lygino jau išdžiūvusius skalbinius.
  Žinia apie vienetą tebuvo žiežirba pilname dujų kambaryje, kurių prileido Julijonas:
  „ šeimininkė tu niekam tikusi“
  „ išlaidūnė! „
  „ nei maistą pagamint, nei kambarį sutvarkyt, nei pinigų uždirbt“.
  Keista, kad niekas iki šiok nepastebėjo, jog labiausiai iš kitų dorybių reikalauja tie, kurių jų patys neturi...
  Bet reakcija prasidėjo: visas pyktis pro ausis ir nosį sulindo į ją ir sprogo... liepsna išsiveržė pro burną ir nuskriejo link sūnaus:
  - Tu kodėl nesimokai? Kodėl man gėdą darai? Na, palauk, aš tau parodysiu! - prasidėjo atatranka: ji akimis ėmė ieškoti diržo, bet pamatė tik lygintuvo laidą, užsimojo ir nučaižė.
  Po sūnaus rūbais susiformavo smūgių dryžiai, kurie vėliau pavirto tamsiai violetinėmis mėlynėmis.
  - Jos gi bus matyti! Ką žmonės pagalvos apie mane?

  O vienetukininkas kaip negyvas daiktas: nei moralo, nei užuojautos... Pats - kaltas, kad esi.


  Įdomu, pagal kokį principą formuojasi žmogaus smegenų raukšlės. Pagal gyvenimo tikslus? Ar tokio buko klausimo niekas dar neuždavė?
  Gyvenimo tikslai: prarasti giminės, tautybės klausimas dievo bausmė, ligota duktė, kažkur giliai užkištas sekso alkis, paslėptas po teiginiu:,, o kam to reikia? ''. Kažkur greta šitų tikslų, trainiojuos aš, bet kam aš įdomus, juk su manimi viskas tvarkoje... Ką dar pamiršau? Aa! Rūpestį apie nuolatinį duonos kąsnį, taip vardan šeimos iš Kovo 8-osios sanitarių tapo, tapo iš pradžių Universiteto bibliotekos restauracijos skyriaus darbuotoja, kad galėtų visa šeima teisėtai gyventi bendrabutyje, o po to perėjo dirbti į spaustuvę, kad šeima gautų butą. 
  Ir štai po daugelio metų pas  vieną Ados tetą prasidėjo senatvės marazmas: sąžinė prabilo, nors gal ir visai be reikalo, o gal mes ne viską žinom (ir taip labai daug spėliojam) ir parašė laišką, kviečiantį atvažiuoti į Vokietiją, į svečius. Vokietijos tuo metu buvo dvi, giminės abejose, kvietė į draugišką Tarybų Sąjungai, į demokratinę. Motina labai norėjo, bet Tarybų valdžia susimąstė ir paklausė:
  - Ar sugrįši?
  - Taip, juk sūnus, vyras pasilieka!
  - Na, tada važiuok! - įdėmiai į ją pasižiūrėjo ir išleido trim savaitėm. Rudenį.
  Ar kas spės, kas labiausiai įspūdį paliko? Supintos džiovintos, rūkytos dešros parduotuvės vitrinoje ir prekių lentynoje! Juokinga, bet tokia tų laikų tiesa.
  O teta, išdidžiai sėdėdama vasaros pavėsinėje pasiūlė Adai pasilikti Vokietijoje, Škoideno miestelyje netoli Leipcigo:
  - Pasilik, aš paliksiu tau vieną iš savo namų, mano vaikai nėra prieš, aš su jais šnekėjau.
  Pasiūlymas buvo pernelyg netikėtas, kad būtų priimtas, o be to ji staiga suvokė, kad be Lietuvos ir likusios šeimos dalies, jos gyvenimas tuščias ir nieko vertas.
  - Ne! - toks buvo jos atsakymas.
  Teta Ella supyko, jos išsiskyrė ir jau antrą kartą ryšiai su gimine nutrūko.
  O pavasarį numirė Julijonas, insultas, nors ir nevirusinė liga, iš antro karto sunaikino savo nešiotoją.
  Jausmas šlykščiai dvilypis:
  iš pradžių laidotuvių isterija, kai žliumbi, nes negali nežliumbti, nes visi tave užjaučia, o Bethoveno Gedulingoji padeda suvokti, kad viskas pabaiga, vienas tu jau čia,
  o po to baisiausia, kai sugrįžti namo, ir lauki, kad jis pasitiks, po to, kad  aprėks dėl kažkokios smulkmenos... Tas amžinas laukimas ir suvokimas, kad jau jo nebėra... O jeigu jis tuoj pasirodys, iš kapo ateis, nes laukiame jo?
  Čia aš apie ką? Apie mus abu. Taip tęsėsi mėnesį, o po to mane išsiuntė į pionierių stovyklą, o kai sugrįžau, paaiškėjo, kad jau turiu naują tėtį.
  Svarbiausia žmonos draugė, Galė, tuo metu jau našlė, ėmėsi traukti ją iš laidotuvių depresijos sindromo.
  Gydymo receptas: naujas pimpalas, butelis vyno, šviežias, ilgas ir geras seksas, pasiekiant moterišką dejonę:
  - Noriu nuo tavęs vaiko!
  Štai taip ir užgimė naujas gyvenimo romanas.
  Arvydas buvo tikras svajonių vyras, autošaltkalvis, laisvalaikiu daug skaito, buvęs desantininkas, atlikęs internacionalinę pareigą Ganoje. Tiesiog, vidutinio amžiaus moters svajonė... Ir lovoje amžinai aštuoniolikos!
  Tiesa, porą kartų sugrįžusi namo, surado jį girtą miegantį!
  - Bet jis gi sveikas vyras ir gali sau kartais leisti, juolab, jei yra proga, - pateisino jį pati sau.
  Dar visi prisiminimai apie savo turtingą įvykių gyvenimą kažkaip  finale virsdavo dar vienu pasakojimu apie superišgertuves.
  Bet niekam tai nekliuvo nei Adai, nei nuolankiam jūsų tarnui, kuriam, nebe Arvydo pagalbos, motina pagaliau leido lankyti dziudo, o ir kritikos žodžius motina priimdavo mylimojo atžvilgiu kaip elementarų pavydą.
  O vėlų rudenį užgimė nauja visuomenės lastelė, kuri buvo atšvęsta nuostabiomis alkoholinėmis daugiadienėmis: Ada sustojo jau antrą dieną, Arvydo sesuo, Valė, jau trečią dieną, o Arvydas tik po trijų savaičių, kai Ada jau pasiuto, kad taip tęstis ilgiau negali.
  - O tu čia perdaug neaiškink! Aš į mūsų vestuves įdėjau tūkstantį rublių, mano motina padovanojo keturis patalynių komplektus, tad tu man esi skolinga! o ką nupirkai tu? Rožinę vestuvinę suknelę, pro kurią tavo „trausai“ matėsi. Sena, kekše, ką tikėjaisi suvilioti?! Tad dabar čia viskas mano! Galime skirtis, teismas iš tavęs viską išieškos ir man atiduos! Šitas butas dabar mano!
  Tai buvo absurdiškas kaltinimas. Ada pajuto, kad jos įsivaizduojama naujos šeimos laimė nyksta lyg ledas karštame vandenyje, valant šaldymo kamerą.
  Toliau viskas plėtojosi įprastoje juodoje buitinėje plotmėje, o gal linkmėje.
  Ada tiesiog įsiuto, kad kažkas išdrįso pasikėsinti į jos užgyventą turtą, nulėkė į virtuvę, nusitvėrė virtuvinį peilį ir puolė.
  Šiaip keista, kai rodo, kaip buku virtuviniu peiliu papjauna, taip gal gali nebent mėsininkas, o šiaip turi labai pasisekti ir visko sutapti.
  Ada perstojo smūgiavo-skersavo iš viršaus į apačią, tai kairiau, tai dešiniau.
  Arvydas vos spėjo keisti savo gynybines pozicijas.
  Vieną akimirką Ados plaučiuose baigėsi oras ir ji sustojo įkvėpti, sustabdydama puolimą...
  Ir tada jis smogė kumščiu, taikydamas į smilkinį, kad vieną kartą ir visiems laikams, taptų šio buto paveldėtojo globėju, geriausiai psichiškai neįgalios mergaitės. Nepataikė, smūgis nuslydo galva, atsitrenkęs į kaulą, ir virto stumtelėjimu, nunešančiu kūną.
  - Gaila, kad negalima pribaigti, paveldėjimo neužskaitys, nes nebūtinoji gintis, - priėmė sprendimą ir apsisukęs nuėjo prie spintos, išvertė motinos dovanotą patalynę, susėmė į glėbį ir nunešęs iki balkono, viską išmetė.
  - Galas, skiriamės!  Aš su tavimi nebegyvensiu! - išdidžiai pareiškė ir išėjo iš namų, juolab mamytė visai netoli gyveno.
  Arvydo motina buvo truputį kitos nuomonės: jai suaugusio sūnaus namuose visiška nereikėjo:
-Žmoną turi, tai ir gyvenk su ja! Nes namuose pats žinai truputį ankštoka: sesuo su vyru ir vaikais, mes, tu ir tai dviejų kambarių bute! O tave nors butu aprūpinome!
  - Bet, mama, ji mane su peiliu  puolė!
  - Bet nepapjovė! Susitaikysite ir vėl gyvensit gražiai! Vakare, kad daugiau negertum! Rytoj jus taikysiu! - ji atsistojo ir nuėjo į virtuvę, išgerti tablečių nuo širdies.
  Iš tikrųjų buvo dar viena priežastis: tikėjosi,  kad mažiau gers, nes kai su tėvu susėsdavo, tai galo nesimatydavo.
  O sūnus, ištaikęs akimirką, kai motinos dėmesys nukrypo kitur, apsirengė ir išbėgo į kiemą pas draugus.
  Jie jo nelaukė, tai buvo staigmena,
  - Tavo gi dislokacijos vieta dabar turėtų būti parduotuvė,, sigutė“ pas Igorį, o ne,, banga“? - nustebo Sigitas.
  - Kad susipykau! Su tavimi pasikalbėti norėčiau?
  - Dėl ko?
  - Gal pasiimam buteliuką baltos ir einam pas tave, juk tavoji dar iš darbo nesugrįžo. 
  - Ką? Taip rimta?
  - Taip reikia!

  Buteliukas,, balto“, sūdytų lašinukų, duonos ir agurkų ant užkandos. Po pirmo tosto, po pirmo skrandžio pakutenimo, įkvėpus juodos duonos kvapo, šeimininkas paklausė:
  - Tai kokios bėdos? Juk dar ne Kalėdos?
  - Mane papjauti norėjo! Jeigu aš savo žmoną nudėsiu iš būtinosios ginties, aš jos kūtvelų globėju galėsiu būti?
  - Oi, kaip paprastai tu užsinorėjai! Tau būtinoji gintis tokiu atveju beveik negalioja! Boksu užsiiminėjai, desante učilkoje buvai, seržantu atitarnavai?
  - Na, ir kas?
  - O tas, kad tave pjaustyti į gabalėlius turi, ir tai dar teismas gali nuspręsti, kad viršijai „būtinąją“, o čia tik kvaila boba su peiliu...
  - Tai be šansų?
  - Be! Net jeigu tave išteisins, konkurencija į globėjo vietą bus labai didelė, juk gyvenamasis plotas. Nebent ko nors paprašytum, bet pats žinai kiek vargo, juolab, dėl teigiamo rezultato jokių garantijų.
  - Na ir ką dabar?
  -  Naujos bobos ieškokis!
  - Kur aš tokią durnę susirasiu?
  - Vat, už tai ir išgerkim! 
 
  Tad viskas buvo taip kaip motina sakė: atvedė išblaivintą sūnų ir įteikė marčiai:
  -Pinigus vestuvėms paėmei, tuokeisi, tad dabar gyvenk!
  Juokinga bet, gyveno: buvo visi tipiški alkoholikų fokusai: arbatos pylimas į konjaką, pinigų paieška pagal kvapą, nuostabios pasakos pagiriojantis, pateisinant gėrimą arba kaulijant pinigų, atnešti baudos kvitai už  ne vietoje pereitą gatvę, prašant juos apmokėti.
  Gali iškilti klausimas: o kaip totalitarinė sistema reagavo į tokį parazitą? Niekaip: rudenį jis įsidarbindavo, padirbdavo mėnesį, užgerdavo, iš pradžių jį dengdavo pamainos viršininkas, taip kokį mėnesį, po to kitas cecho, pavasariop visų kantrybė trūkdavo ir jį išmesdavo pagal straipsnį... Tada jis pasiimdavo savo darbo knygutę, kalio permanganato ir dar kažkokio brudo, truputis kruopštaus darbo ir jokio straipsnio nebėra... Drąsiai galima darbintis iš naujo!
  O kaip Ada reagavo į šitą gyvenimo cirką? Tradiciškai mojavo peiliu, kvietė miliciją, kuri atvažiuodavo iš trečio šaukimo karto ir vis tiek nepaimdavo, du kartus bandė skirtis civilinės metrikacijos biure, bet sutartą dieną tas protingas parazitas tiesiog neateidavo. Porą kartų vienas kitam kvietė psichiatrinę greitąją, bet vėl gi niekas nieko neišvežė ir neuždarė, nors ir labai žadėjo.
  O kodėl pasakoju apie jį? Todėl, kad jis ir tapo visu jos gyvenimu, piktožole, užgožiančia visą kitą... Jei ne karas, tai taika ir karštas seksas, kai šalia nėra nereikalingų liudininkų, kurie vėliau konflikto metu galėtų priminti jai šį nenuoseklumą.

Tiesa, išsyk po to likimas jai pasiūlė alternatyvų. Ir ką gi tai galėtų reikšti?...
  Laikraštis į spaustuvę vėlavo. Labai vėlavo, net cecho viršininkas atėjo ir oficialiai pranešė, kad turinys formoms bus tik penktą ryto.
  - Blyn! Ir ką dabar? Troleibusai iš Viršuliškių jau nevažiuoja! Reikia eiti miegot!
  Poilsio kambaryje  vietos visoms neužteko.
  - Teks eit ant popieriaus miegot! - nusprendė Ada.
  Nusileido naujaisiais labirintais į mašinų skyrių, praėjo į popieriaus sandėli, užsiropštė ant popieriaus padėklo, susisuko į kamuoliuką, užsnūdo... Kaip miškinis Jonas naktį atsėlina į klėtį ir prie jos miegančios, o ne prie vyresniųjų seserų, pakelia naktinius, kiša ranką...
  - Brudas! - ji pabudo, bet neatmerkė akių. Kažkieno rankos nutraukinėjo kelnaites, kėlė kojas į viršų...
  Ji atmerkė akis, o virš jos jaunutis derintojas, jos žvilgsnį pajutęs, kvailai nusišypsojo:
  - Mes greitai, tau bus gera!
  Jeigu ne sapnas, gal... Bet dabar ji prieš save matė tik dar vieną Joną.
  Ji kilstelėjo dubenį ir kulnu į krūtinę nustūmė nuo savęs:
  - Čiuožk iš čia! - ir pati greitai nusirito nuo popieriaus paletės, nusistvėrusi apatinius...
  - Kvaiša! Kitą kartą aš tave vis vien išrūrinsiu! - dar spėjo išgirsti, palikdama sandėlį.
  Įvykio prisiminimas, persekiojantis visą dieną, net po miego, suteikiant vis naujų, nebūtų spalvų... Ir prieš išeidama perspėjo Arvydą, kad, dėl viso pikto, ateitų, pasitiktų ją po darbo, nes vienas iš derintojų pažadėjo ją išžagint:
  - Ar rimtai, ar juokais nežinau!
  Bet ji daugiau į apačią nebesileido, o ir „žagintojas“ pamainą pasikeitė...
  Taip ir liko nežinia, kuo ši kryptis galėjo pasibaigti.
  Arvydas porą sykių pasitiko vakare po darbo, bet kadangi įtampa atslūgo, nustojo... Juolab, jo nuomone, tai buvo tik Ados išmislas...
  O po to į Ados brigadą atėjo Janina, Žvėryno apylinkėse žinoma „Frizūros“ pravarde. Ada net nepajuto, net nepastebėjo, kaip juodvi tapo draugėmis. Ji buvo buvusi kosmetologė, tad tuoj visoms kolegėms ėmė siūlyti savo paslaugas, ypač Adai, o kadangi tai jai buvo aktualu, juk Arvydas už ją jaunesnis aštuoneriais metais... Sekmadienio rytą, išsyk po bažnyčios, ji nuspaudė Janinos buto durų skambutį. Įleido į vidų šeimininkė, susisiautusi į naminį chalatą.
  - A, atėjai? Labas! Užeik!
  Viešniai peržengus slenkstį, paklausė:
  - Vyno gersi? Turiu skanaus, gruziniško!
  Matydama abejonę, pridūrė:
  - Gurkštelk, smagiau laikas praeis! - ir ištiesė jau pripiltą taurę.
  Priėmė, išgėrė:
  - Labai skanus!
  - Gruziniškas naminis! Sau darytas! Na, tai nuo ko pradedam?
  - Gal nuo cheminio?
  - Jo, kol plaukai džius, padarysiu manikiurą! Tik viena problema, pas mane kėdė galvos plovimui sulūžo, teks tau į vonią po dušu visai lįsti, nes rūbus sugadinsi!
  Ada paklusniai priėmė visas žaidimo sąlygas ir nuoga palindo po dušu...
  - Tai gal aš pati!
  - Pati tu nesugebėsi! - ir nusiėmusi chalatą, šeimininkė lygiai taip pat nuoga įėjo į kabiną.
  Ada įsitempė, ji buvo girdėjusi apie vištgaides, bet nelabai įsivaizdavo kuo tai pasireiškia.
  Galų gale negi čia skėryčiuosies, kai žmogus tau beveik už dyką daro visą kosmetologijos kursą.
  - Ko tu tokia įsitempusi?
Atsipalaiduok, tu gi vestuvėms! Duok aš tave nuprausiu, pasilenk, ištrinsiu!
  Ada pasilenkė. Iš pradžių jai plovė galvą, po to paprašė atsiremti į sieną...
  Malonus užsimiršimas, kai tau trina nugarą, o  užpakalis laiks nuo laiko prisiliečia prie kažko kutenančio...
  - Geras daiktas tas masažas, - pagalvojo ji, kai rankos ėmė glostyti krūtis, o Janina  prisispaudė  visu kūnu.
  - Na, kaip? -  suurzgė ji.
  - Gera, - aidu atsiliepė Ada.
  Viena ranka išsyk nuslinko žemyn.
  - Prasižerk! - išgirdo ji komandą.  Ji vėl pakluso... ir pasaulis nustojo egzistuoti. Kažkas vyko lyg per miglą, bet argi svarbu kas, kai taip gera.
  Po tokio atpalaiduojančio masažo, ją pasodino į kirpimo kėdę ir padarė „cheminį“, net kelis kartus pakartojusi:
  - Ateisi dar po dviejų savaičių, nes tavo plaukas labai storas ir kietas, reikės dar kartą įmirkyti, o tada jau visiems metams, tik prieš vestuves ateisi, papildomai puošniau sušukuosiu.
  Štai tokia draugystė, pagrįsta abipuse nauda.
  Janina ėmė kviestis Adą į svečius vos ne kiekvieną sekmadienį pačiais įvairiausiais pretekstais, kartais tiesiog vyno naminio išgerti, o po to siūlydavosi padaryti masažą:
  - Supranti, mokausi masažisčių kursuose, o ten tik teoriją dėsto, o pasitreniruot nėra ant ko...
 
  Būtent tai labiausiai ir neramino Arvydą:
  - Perdaug tankiai ji pradėjo vyną ragauti! Moteriai negalima gerti, o tai  man gali pasikartoti pirmosios žmonos istorija! O ir ta draugelė per daug ima reikšti? Svarbiausias turiu būti aš, o po to jau visos kitos! Ir iš kur ji atsirado ant mano galvos? - kadangi kažkada gyveno Žvėryne, susiruošė į „Žiedo“ parduotuvę, kur iš ryto rinkdavosi visi ištroškę...
  - Janina? Kokia Janina? - mirkčiojo, įtemptai galvodami vietiniai aborigenai, kol jų kraujagysles valė rytinis degtinės šimtgramis. - Sakai kerpa namuose?  Tai gal čia „Frizūra“? Na, ta zeke, kuri savo pirmąjį vyrą papjovė, o po to ištekėjo už „pediko“ ir gyvena dabar atskirai... Gera draugė pas tavąją kalę! Gal jos kaip zonoje, a, Arvyduk ...?
  Ir visi nusižvengė.

  Vakare Arvydas iškėlė skandalą:
  - Na, tu ir draugę susiradai! Visi Žverynai žino zekę  „Frizūrą“! Gėdą man darai!
  - Zekę? O tavo draugeliai kas?  Ir šiaip nusiramink! Ji mane tik kerpa!
  - Žiūrėk, kad gerklės nenukirptų kaip kad savo vyrui!
  Ginčas tuo ir užsibaigė, juk ji laisva moteris.
  O po to vieną gražią dieną Janina parašė prašymą atleisti iš darbo pačiai prašant... Pakeitė darbą ir draugystė išnyko pati savaime... Ir Arvydas lengviau atsiduso:
  - Fu, o aš jau galvojau, kad konkurentą turiu! – bet vis vien išsirei9kalavo, kad daugiau su „frizūra“ daugiau nebendrautų. Ada pakluso.

  Atrodė, kad ši idilija tęsis amžinai: visi pasens ir numirs kiekvienas savaip savotiškai laimingas... Bet laikas ėmė ir pakoregavo viską savaip...
  Amerikietiškos intrigos,  jų pasaulinė strategija šaltajame kare prieš TSRS, atgaivino, prikėlė iš purvinų, prasmirdusių  virtuvių nacionalizmą ir pavertė jį gražia nepriklausomybės idėja. Kai kiekvienas pilietis įtiki, kad jie sugebės savarankiškai gyventi... Atrodė, kad niekas nesikeis, tik išsigimusį socializmą pakeitė ne humaniškasis kapitalizmas, o jo protėvis laukinis. Ir ši sistema sureagavo į parazitą, visuomenės svetimkūnį, tiesa, ji sureagavo į visą visuomenę: paaiškėjo, kad visi per mažai dirba... O tokie veikėjai jai iš viso nereikalingi... Bet nereikalingi yra nereikalingi... Patys geriausieji ėmė tarpusavyje šaudytis dėl geresnės vietos po pinigų saule, o nereikalingus paliko vegetuoti, kol tie patys išdvės... Koks atsakomasis jų, jau alkanų ir negirtų,  ėjimas? Dar labiau įsikabinti į savo maisto donorą!
  O į kokią kategoriją pakliuvo Ada? Naujieji gyvenimo šeimininkai paliko ją  ir anksčiau buvusioje darbinio gyvulio vietoje.
  Čia laikas paminėti ir mano asmenybę: aš tapau pilnamečiu, atitarnavau tarybinėje armijoje, o sugrįžęs  tapau naujosios santvarkos gynėju - policininku, svajojančiu tapti filosofu... Bet visa tai tik išorinės aplinkos detalės, svarbiausia, kad aš suvokiau vieną: mes su mama suformavom atskirą ir naują giminės atšaką, kuriai niekas kitas nepadės. Tai mūsų laivas laike ir jeigu norim sėkmingai plaukti, turim atsikratyti balasto, kuris mums neduoda nieko. Tad įkvėpiau mamą paduoti į teismą skyryboms.
  Arvydas galvojo, kad viskas ir vėl pasibaigs pusiaukelėje, bet aš pastūmėjau motiną nueiti į teismą net tada, kai jis neina, ir juos  pagaliau išskyrė. Aišku, tai labai nehumaniška, bet būti parazitu, pareiškus, kad tingėjimas ir lakimas yra liga, nemažiau antihumaniška... O su „dėjusiais ant kitų“ jau kitokios kalbos būti negali, jie ir tos pačios nebesupranta.
  Bet ir vėl ne tai svarbiausia... Baisiausia, kad aš tą akimirką nesuvokiau, kad motina savo gyvenimo nebeturi, jokių jos asmeninių įvykių, jokio asmeninio džiaugsmo... Visiškas šešėlis, kurį tą akimirką kankino bendras noras, bent jau ji pati taip sakė:
  - Išsiskirti su Arvydu!
  Oficialus nutarimas yra viena, realybė - kita.
  Jis nebuvo pajėgus pranešti motinai šią žinią.
  Ada ir aš nebuvome pajėgūs išgrūsti jį iš savo namų, perdaug jo skleidžiami nuodai buvo įsigėrę į mūsų kraują. Ir vėl viskas grėsė pasilikti po senovei... Bet numirė jo tėvas, buvęs miškinis  taip ir nespėjęs iš bailio ir plėšiko tapti nepriklausomos Lietuvos gynėju didvyriu...
  Ir Arvydas, sumelavęs  savo motinai, persikraustė gyventi pas ją.
  Tai buvo panašu į laimingą pabaigą...
Atrodė, pasaulis nušvito...
Bet parazito kelias į širdį pramintas ir po metų vėl ėmė lankytis pas Adą svečiuose. O kaip gi kitaip, juk pagrindinis idiliškos šeimos griovėjas, tai yra aš, sukūrė savo šeimą ir išsikraustė...
 
  Nauja šeima - nauja kančia. Tik Adai pasirodė rojaus kontūrai toli rūke, kaip še tau naujiena: sūnus įsimylėjo rusę.
  - Viešpatie, kokie mano anūkai bus! Jam ką savų lietuvių maža! Čia piršk jam nepiršus, o jis tik į bokso kriaušę žiūri... O čia parom nepareina, dulkinas kaip katinas! Viešpatie, be jokio šliūbo! Koks ten šliūbas gali būti?! Ji gi rusė! O jos gi visos ima vyrus per lovą! Bedievės! - rypavo apmastymuos ji.
  Bandė sūnų primušti: kumščiai nepasiekė tikslo. Nusitvėrė savo mylimą peilį ir užsimojo, bet sūnus ranką užlaužė, kaip buvęs policininkas, ir peilį atėmė...  Tada Ada atsigulė ant sofos ir pasakė:
  - Eik, kai sugrįši, surasi mano lavoną!
  Jis žinojo, kad tai buvo pasaka, bet pasiliko, juk ji - jo motina. Žinojo, kad jei paklus žlugs pats kaip žmogus. Pasiliko ir pabandė paaiškint: priminė, kad jei tėvui būtų rupėjusi jos tautybė, jo taip pat nebūtų buvę, kad ji - vokietė, kad pirmoji jos religija - liuteronė, kad visų šių religijų dievas - vienas, Jėzus... Ir dar daug ko...
  Pirma reakcija:
  - Nuleisk vandenį, kvaily!
  Bet ištarti žodžiai, mintys lyg tirpstantys vaistai kraujyje: patys nyksta, virsta kito kūno dalimi ir keičia kūną reikiama linkme.
  Ada gulėjo, sūnus sėdėjo fotelyje priešais, sesuo kitame kambaryje žiūrėjo televizorių... Minutės tiksėjo.
  - Jis gi neatsitrauks! O jei aš jį prarasiu, kas tada manęs lauks, juk jis pagrindinis inkaras! Aš negaliu jo prarasti! Neturiu teisės! Galų gale jis kažkuo teisus ir turbūt žino, ką daro! - išmąstė ji. - Bet kaip aš prisipažinsiu? Į ką tai bus panašu?...
  Ir piktai garsiai suurzgė:
  - Na, ko čia dabar sėdi! Keliauk pas ją ir nekvaršink man galvos!
  Štai taip Ada pakeitė savo kursą ir priėmė į naują giminės atšaką netikėtai atsiradusią marčią, su daugybe sūnui pasakytų išlygų.
  Šis su viskuo sutiko, tikėdamas, kad tarp dviejų ugnių išlaviruos.

  O praeities šešėlis, parazitas iškilo ant bangos ir apsireiškė visame gražume: pas jį numirė mama, pinigų ir darbo nėra, tad nusprendė parduoti butą, o pas ją sugrįžti:
  - Aš visus pinigus tau atiduosiu! - gundė jis. - Juk dabar tu jau viena ir mūsų laimei trukdžių nebėra! Mums bus gera drauge!
  Prisiminusi retas, tačiau, karštas naktis, ji vos nepasidavė pagundai, bet staiga suveikė katalikiškai-lietuviškai morališki saugikliai:
  - Kokios naktys? Koks dar seksas? Kiek tau metų? Tokiame amžiuje tai jau nuodėmė!
  Ji niekada kunigų nevargino tokiais niekais, tad išfilosofavo pati.
  O sveikas protas dar priminė, kad be gražiai nuogų sapnų dar buvo ne tokios gražios dienos.
Tad suabejojo ir nusprendė pasitarti su sūnum.

  -Kokie pinigai, mama? - nustebęs kilstelėjo antakius sūnus. - Kiek duos, tiek dar daugiau paims! Ir vėl aiškins, kad tu jam skolinga!
  Šis priminimas buvo lemtingas ir didysis susijungimas neįvyko: planas sėkmingai nusikaršinti kito sąskaita žlugo.
  Butas buvo parduotas, pinigai pragerti, kitas butas pirktas, bet nenupirktas... Arvydas naiviai tikėjosi, kad senajame bute gyvens amžinai: naujieji buto šeimininkai du kartus atidėjo savo įsikėlimą, o trečią kartą atvažiavo su drąsiais  ir stipriais berniukais, kurie jį tiesiog paėmė ir išmetė, nepadėjo ir vietos alkoholikų gaujos parama.
  Ada jo neįsileido per duris. Pas seserį eiti gyvent nesinorėjo. Draugai-alkoholikai iš tikrųjų buvo draugai, tik kai turėjo alkoholio arba pinigų.
  Taip šaunusis parazitas tapo benamiu bomžu, kurio namai - rūsiai, patiltės ir taip toliau.
  Atėjo Kūčių vakaras, kai atleidžiamos kaltės ir pamaitinami vargetos. Arvydas vėl pabandė atverti Ados buto ir sielos duris, bet ant slenksčio pasitiko sūnelis ir nesileisdamas į kalbas:
  - Su šventom Kalėdom! - ir užtrenkė duris prieš nosį.

  Kaip herojus niekadėjas pasiaiškinsiu: jei būčiau pradėjęs bendrauti, būčiau įleidęs, jis būtų čia pasilikęs... Po kiek laiko, nesvarbu, ir senasis gyvenimo idiotizmas būtų atgijęs: nenorėjau to nei sau, nei motinai... Geriau jau nuodėmė.
  Alkoholikų ir narkomanų argumentai, kad tai tėra liga ir reikia jiems padėti... Manęs neįtikina, tai - ne liga, tai - silpnybė ir požiuris, kad padedantys tau tėra kvailiai, kuriuos gali mulkinti nuolat.

  Sausio viduryje Arvydą surado negyvai sušalusį namo rūsyje.

  Nėra dėl ko rietis? O taip norisi! Anksčiau buvo nuolat ir tolygiai! O dabar... Julijono ir Arvydo nebėr... Prie sūnaus prisikabinti, bet jis skaudus ir per šiurkštus... Ir išsisiautėti neduoda... Duktė? Ai, su ja neįdomu! Ir kaip po to taip nuobodžiai gyventi?
  Bet danguje, o gal pragare turbūt yra pageidavimų stalas:
  - Norit košmarų, pasirieti? Prašom!
  Vis tik turbūt pragare, nes kad ir kiek aš prašau dangaus ramybės ir neprobleminio gyvenimo, kaip neišsipildo mano norai, taip neišsipildo...
  Šįkart karo kibirkštį įskėliau aš... Tiesiog gulėjau, tiesiog galvojau, o po to ėmiau ir įgarsinau, kad reikia pirkti butą, nes vieno kambario buto trims asmenims per maža... Pasekmė tos intelektinės veiklos- atsikraustėme laikinai pagyventi pas mamą... Svarbi schemos dalis - buvo motinos sutikimas užstatyti savo butą...
  Marti ir anyta - meksikietiško serialo klasika su,, aukštųjų Šimonių likimo“ priemaiša: jaunoji ateina atimti užgyvento senosios turto, vyrai čia tik fonas...
  O kaip viskas buvo iš tikrųjų? Vyras sau žmoną visuomet išsirenka panašią į gimtąją motiną, net kai galvoja, kad renkasi  antipodą.
  Marti ėmėsi perdarinėti būstą pagal savo supratimą, naiviai galvodama, kad taip bus visiems geriau, kad taip gyventi tiesiog neįmanoma...
  Ada buvo pasiryžusi kentėti sukandus dantis, bet tobulas dukters burbėjimas:
  - Atvažiavo bjaurybė, purvyną, šiukšlyną užveisė, mūsų gerus daiktus išmeta! - sugriovė jos kantrybės tvirtovę. Griūties taškas buvo sieninės spintos išgriovimas ir atradimas krūvos pamirštų dvidešimties metų senumo batų, rūbų ir uogienių...
  Nuosprendis-pasiūlymas:
  - Išmesti!
  - Nė už ką! - pasiuto Ada. - Tai mano! Jie dar geri! Kas jums leido spintą griauti, kur aš dabar savo daiktus laikysiu? Pastatyk atgal į vietą!
  - Jau vėlu! Nebesurinksi! - nusišypsojo sūnus.
  Ir susimaišė smegenėlėse žemė ir dangus: prisiminė pirminę namo statybos finansinę versiją- vieną butą parduoti, kitą užstatyti bankui, o po to parduoti ir padengti paskolą. Nesvarbu, kad po to buvo pasirinkta kita versija.
  - Jie juk nuo manęs priklauso! Aš jus pašokdinsiu! - priėmė sprendimą Ada ir metė savo tūzą:
  - Aš neleisiu parduoti buto bankui! Ir niekur nieko nepasirašysiu! - kirtis, išmušantis žemę iš po kojų.
  - Mama, bet gi mes tarėmes! - pabandė apeliuoti į susitarimą sūnus.
  - Na, ir kas! Aš neleisiu užvaldyti, tai ruskei buto.
  Marti kirto atsakomąjį:
  - Puiku, vaiko Jūs taip pat po to daugiau nepamatysit!
  - Nedrisk, tai mano kraujas! - įsiuto Ada ir nubėgo į virtuvę savo mylimo peilio. - Aš tave papjausiu!
  Užsimojo, bet sūnus atsistojo tarp jos ir žmonos:
  - Smok!
  Kažkada patirtas skausmas, sūnui atimant peilį priminė kūnui apie galimą potyrį, kūnas pašnibždėjo apakusiam protui...
  Ada suabejojo:
  - Jei pasiseks, ji papjaus sūnų ir ją pasodins į kalėjimą, jei nepasiseks, sūnus atims peilį ir išnarins petį, pažemindamas ją prieš visus. Pati pasipjausiu! - ir įsirėmė peilį į paširdžius.
  Bet save papjauti  -  nepaprastai sunku. Tas, kuris tūno mumyse tam priešinasi visada.
  Sūnus ištiesė ranką ir atėmė peilį.
  Konflikto pikas praėjo, bet nieko neišsisprendė, tiesiog peraugo į šaltąjį karą: Ada ėmė pirktis atskirai maistą, ieškoti priekabių, Vilija savo piktu burbėjimu tik kaitino situaciją.
  Naujas sprogimas prasidėjo netikėtai: suskambo Ados telefonas. Tai buvo Sigitos draugo motina:
  - Labas vakaras, pas jus nešiojamas kompiuteris neprapuolė?
  -  Koks kompiuteris? Oi, nežinau! Tuoj pas sūnų pasiklausiu?
  Laptopas iš tiesų prapuolė.
Sigita su draugu buvo svečiuose pas Viliją. Nieko kito protingo tuo metu nebuvo namuose. Svetė pamatė nešiojamąjį kompiuterį ir jo įsigeidė... Nes televizijos reklamos teigimu, turintis laptopą žmogus tampa aplinkinių akyse gražesniu, seksualesniu, žodžiu, beveik pusdieviu.
  - Aš pasiimsiu jį sau? - pareiškė Sigita.
  -Imk! - abejingai leido Vilija. Paklusimas kitų valiai - būdingas šios šeimos bruožas. Ar tai griežto auklėjimo, ar genetikos pasekmė galima tik spėlioti, bet kuriuo atveju, turint sveiką protą ši yda įveikiama.
  Taip laptopas atsidūrė pas Vitaliką namuose, kur ir užkliuvo jo motinai.
  Nuvažiavom, pasiėmėm... O namuose marti Vilijai drėbtelėjo:
  - Tu kodėl mūsų daiktus leidi vogti? Todėl, kad mes tau trukdom? O jei rytoj mama tave suerzins, tu paprašysi jų, kad jie ją sukapotų...
  - Ko dabar tu mano vaiką apkalbi? - nukreipė į ją įsiutusį žvilgsnį Ada.
  - Bjaurybe, tu! Čia ne tavo butas! Nešdinkis iš mūsų gyvenimo! - pajutusi motinos paramą, Vilija nusprendė susidoroti su konkurentė, o po to jau kaip nors ir su broliu...
  - Ir viskas čia mano!
  Marti nebūtų moteris, nebūtų kalė, jei nebūtų kovotoja...
  - Čia ir tavo brolio butas!
  - Užsičiaupk! Ir nešdinkis! - žengė link ir smogė kumščiu į ausį... Kreivai, neprofesionaliai, bet kai svoris virš šimto kilogramų, silpnų smūgių nebūna.
  - Tu ką dirbi! - pasigirdo brolio balsas, peržengus slenkstį.
  - Per anksti! - sušnypštė ir pakėlė rankas, bet brolis jas jau blokavo ir smogė į paširdžius, o kita jau skriejo delnu per ausį.
  - Tu ko vaiką muši! - pakėlė toną Ada.
  - Nėr ko kumščių laidyti! - atkirto sūnus.
  - Aš tai šiaip jau nėščia! - pagaliau viešai paskelbė marti slaptą žinią, trindama pirštais sumuštą vietą.
  - Kur jau tu ten būsi nėščia! Nesek pasakų! - nukirto Ada.
  Keista, bet po tokio smurto protrūkio, konfliktas užgeso? Gal todėl, kad bet kurioje bandoje turi būti vadas? O dar kažką šneka apie kompromisų svarbą! Iš pradžių turi būti lyderis, o po to jau galima ieškoti kompromisų.
  Ada dar pasispyriojo, beveik kiekvieną dieną keisdama savo nuomonę tuo klausimu, bet galų gale leidosi nuvedama pas notarę ir paklusniai padėjo parašiuką, prieš tai išgavusi daugkartinį sūnaus pasižadėjimą, kad atsiradus pirmai progai perrašys namą bankui.


  Neįdomu, gyventi ramybėje, jeigu ryte nieko neskauda, gali suabejoti, ar dar gyvas. Užtat psichika, pripratusi  prie nuolatinio streso, ima ieškoti, kaip sukelti sau stresą... Ir suranda... Iš praeities išnyra pirmojo sūnaus šešėlis: jaunystės nuodėmė atgyja ir lyg kirminas ima graužti iš vidaus. Kunigui tiek metų nesakyta ir niekada nebus pasakyta, bet kažkam ištarti tiesą reikia. Tad prisipažino nuodėmėj savo sūnui, sumelavusi, kad tėvas žinojo tiesą.
  Ant dūšios palengvėjo, kai jis sureagavo taip ramiai.



  - O kaip kitaip? Juk gimtas žmogus! Smerkti abstrakčiai ir svetimą paprasta ir lengva, pabandykit pasmerkti savo tėvus, kai esate suaugęs, kai supranti, kad gyvenimas ne vien juoda ir balta. Pasakė ir pasakė, bala nematė, bet toliau buvo dar smagiau:
  - Aš norėčiau jį susirasti! Aš paskutiniu metu tankiai pagalvoju, kaip gi sekasi mano Gediminui?
  - Ir ką gi tu jam pasakysi? Ar jam to reikia? Ar netėkš jis tau kaip skuduru per veidą:,, na, ir ko tau reikia''. Juk pas žmogų gyvenimas jau susiklostė... Ir staiga apsireiški tu pasaulyje, kur nėra motinos. Ir kaip tu jo ieškosi? Per,, nepriklausomą paieškų tarnybą''? Visai Lietuvai pasiskelbsi? Kažkas supras, o kažkas pasmerks... Ar tau reikia to? - lyg šūdų krūva mano argumentų į vieną paprastą norą.
  Nenoriu aš brolių, dar ko nors paprašys, o tu jiems duok, jais rūpinkis. Bet slaptas noras pakliūti į televizoriaus ekraną išsipildė: iš pradžių ją TV naujienų tarnyba nufilmavo Liuteronų bažnyčioje per šv. Mišias...
  Ir visi pažįstami jai po reportažo skambino telefonu, domėjosi, ką gi ji ten veikė? Tol domėjosi, kol ją užkniso ir ji tėškė:
  - Aš ką savo amžiną atilsį tėvams mišių pagal jų tikėjimą negaliu užpirkti?
  O po to ją susirado,, nepriklausomų paieškų tarnyba'' ir pranešė, kad jos ieško Nora, puseserė iš Vokietijos.
  - Oi, kas dabar bus!? Kas dabar bus!? - krykštavo iš laimės motina Ada, pranešusi man naujieną.
  Vis tik tie, kurie turėjo tėvus, turbūt niekuomet nesupras tų, kurie neturėjo. Jų keliaklupsčiavimo prieš kažkokius atsitiktinius žmonės, susijusius kraujo ryšiais, nekreipiant dėmesio į tuos, kurie šalia, kurie pirmi ranką išties, o ne kažkokie tai mistiniai giminės...
  - Nieko nebus! Viskas po senovei! Mūsų materialinių problemų ji neišspręs. Jūs pasimatysit, apsikabinsit ir išsiskirsit! - pabandžiau ją nuleisti ant žemės, kad po to iš aukštai nekristų ir dūšia anksčiau laiko nenuskristų mums nežinoma kryptim... Manote išgirdo? Kur ten...
  Lyg ant sparnų sutiko Norą ir ją lydinčią lietuvaitę, vedžiojo po Vilnių, pamiršdama, kad anūkę turi iš darželio.
  - Kokia ten anūkė?! Bus tų anūkių, juk pusseserė iš Vokietijos!
  Savaitė prabėgo lyg sprinteris. Aistringo susitikimo rezultatas: pusseserė išvažiavo ir daugiau... net laiško neparašė.
  - Turbūt, - Ada liūdnai konstatavo sūnui, - pasižiūrėjo, kad biednos ir nusprendė, kad nėra reikalo giminiuotis.

  Nors gal kaltas aš? Kai teta man priminė vokišką kilmę, aš tik nusišypsojau:
  - Ne vokietis, o uokietis! Nei kalbos, nei papročių! Aš gal ir norėčiau būti, bet, deja.
  Ji, atrodo, manęs nesuprato, nes tik kvailai nusišypsojo. Nenuostabu, šiuo klausimu suprantu save tik aš.

  Tuo pat metu vyriausioji netikra sesuo, bet tikroji globėjų duktė Elytė sugrįžo į vaikystę ir, kai eilinį kartą Ada paskambino, išdėjo ją į šuns dienas:
  - Ko tu, vokiška kekše, čia vis skambinėji? Tavęs juk čia nebėra, juk, jeigu pameni, pabėgai į miestą, pabūgusi kaimiško darbo! - ir numetė ragelį.
  Taip nutrūko plonytė giminystės virvelė.
  Aišku, su Elytės dukra laiks nuo laiko susiskambindavo... Bet tai vis viena buvo nebe tas: vartai į antrąją gimtinę užsivėrė. Šviesios, nors ir sunkios vaikystės ir jaunystės nebėr su kuo prisiminti.
  Iš tikrųjų ne tik gimtinės, bet ir gyvybės vartai ėmė vertis...
  Iš pradžių nustojo lankyti į Senukų Nepriklausomybės gynėjų chorą prie senojo televizijos bokšto dėl paprastos priežasties:
  - Elgiasi kaip durniai! - tokia buvo oficiali versija sūnui, kai šis paklausė kodėl nebevaikšto...
  O tikroji... Chore atsirado du aktyvūs diedukai nuo,, SAUSIO 13 gynėjų“ organizacijos - Rapolas ir Jonas, kurie iš pradžių išdulkino visas pasiekiamas vienišas bendramintes organizacijoje, o po to užklydo ir į chorą, ieškodami naujos mėsos. Senukai vilioja senutes, atrodo visos turėtų būti patyrusios ir ciniškos, bet tas toks kvailas ir toks geidžiamas noras būti mylimai, sunaikina visas apsaugas, sugriauna visas sukurtas logines tvirtoves... Viena po kitos draugės atsidavė gundytojams, maža to pradėjo viena kitai pavyduliauti lyg penkiametės viena kitai žaisliuko... Ada irgi susigundė, bet kai Bronė ėmė šnypšti, kad Rapolas jos, o tas kuilys ėmė suktis apie Angelę ir siūlyti  Adai prisijungti, teigdamas, kad jeigu ką jos vietą su malonumu užims bet kuri kita.
  Ir tada Ada nusprendė, kad ir taip turi rinkinį mirtinų nuodėmių:
  - Užteks! - pasakė sau pati ir pasitraukė iš choro veiklos. - Kaip galima tokiame amžiuje kažką mylėti, su kažkuo miegoti? Užteks man ir Arvydo šiame gyvenime!

  Po to metė  piešti... Ėmė ir prapuolė noras.
  -Kam piešt, jei tai gražu tik man?

  Dar vėliau nustojo ruošti maistą: ėmė pirkti  pusfabrikačius - salotas, net keptą vištą - hypermarkete.
  Tiems, kas galvoja, kad tai labai sveika, tegul sudėtį pasiskaito, aš jau nekalbu, apie laiks nuo laiko pasitaikančius pelėsius ir t. t.
  Kaip amžiaus pasekmė, pakilo kraujo spaudimas. Vienintelis judėjimo maršrutas liko namai-parduotuvė, kelias  į bažnyčią, sodą ir kapines išnyko, nes prapuolė sveikata... Užtat prasidėjo nuolatinis spaudimo matavimas ir dejonės:
  - Ai, ai koks pas mane spaudimas! - nors  duomenys pakilo tik ant trisdešimt padalų... Tiesa, tai nesutrukdė jai kiekvieną dieną gerti stiprią kavą ir užkąsti spaudimą mažinančiais vaistais.
  Vieno eilinio tyrimo metu pas ją aptiko cukrų. Endokrinologė davė išgerti stiklinę gliukozės tirpalo ir vėl liepė padaryti kraujo cukraus tyrimą... Cukrus buvo normos ribose... Varpas nuskambėjo, tik niekas jo neišgirdo.

  O dar vieną dieną ji staiga pastebėjo, kad viena jos akis kažkaip mažiau mato, bet kol susiruošė, kol pasakė terapeutui, kol sulaukė savo eilės pas oukulistą, kol šis tyrimus padarė... Prabėgo keturi mėnesiai, bet kai pagaliau surado priežastį ją išsyk nusiuntė į Santariškių klinikas...
  Ten padarė operaciją ir papriekaištavo:
  - Ir kur Jūs prieš pusę metų buvote?

  O po pusantrų metų jai pripažino antro lygio cukrinį diabetą.
  Labai gyvuliškai, labai žiauriai tai skamba, kai keturių metų gyvenimas tik kaip ligų įrašai paciento kortelėje... O kaip kitaip, kai savo gyvybės vartus pats šeimininkas uždaro, palikdamas tik mažą spindulėlį. O ką daro siela ir kūnas, kai nebėra tikslo gyventi? Susipakuoja į siuntinuką ir pradeda augintis sparnelius lemtingam skrydžiui...  Kaip kokia koala nuo vieno eukalipto medžio prie kito...

  Išrašė Adai vaistų nuo cukraus, jai ėmė pūsti pilvą... Toks keistas šalutinis simptomas, apie kurį niekam nesakė, kol nepradėjo skaudėti... Labai skaudėti.
  Ir vėl ta pati nuobodi istorija: paskambino savo terapeutui, šis ją užrašė kitai savaitei. Jei būtų ėjusi į registratūrą, būtų užrašę kitam mėnesiui.
  Gydytojas ją užrašė pilvo echoskopijai... dar savaitė... Ir jau kitą dieną nužvelgęs tyrimą, iškvietė,, greitają“, kuri pristatė pacientę į Santariškių Onkologijos institutą, onkoginekologijos skyrių 
 
  Tyrė nabagę tris savaites. Gydytojas Nidalas, toks egzotiškas emigrantas su ilgu ryškiu randu po kaklu, gudrus arabas, žaibiškai perpratęs lietuvišką specifiką: jeigu nieko į kišenę neatneša, rūpintis neverta.
  Šiaip daug apie medikus esu girdėjęs gandų, bet niekada jais rimtai netikėjau... Kiek man teko gulėti ligoninėse, mane visada gydė labai gerai, niekas manęs neignoravo, bet aš nesirgau mirtina liga...
  Žmogui tris savaites ieškojo vėžio. Surado tik iš ketvirto karto gimdoje, nes labai jau mažas židinys, o metastazės išplitusios po visą pilvo ertmę.
Surado, papriekaištavo:
  - Kur buvote prieš  metus pusantrų! - ir išleido namo, pamiršę padaryti chemoterapiją, išrašyti nuskausminamųjų... Bet liepę atvykti po trijų savaičių, bet ir vėlgi pamiršę pasakyti kokius tyrimus reikia padaryti prieš atvykstant.

  Aš vis tik naivus sutvėrimas, nors ir nedurnas, nors filosofas, bet taip ir nesuvokęs lietuviškos išgyvenimo strategijos.

  O kokia tuo metu didžiausia Ados problema buvo?
  Ar sūnaus pranešimas, kad pas ją trečios stadijos vėžys?
  - Aišku, tai aš - dabar vėžininkė? - pasitikslino ji.
  Sūnus linktelėjo galva ir dar kažką šnekėjo apie būtinybę gydytis, stengtis gyventi... Bet tai tarytum ne jai buvo tariama, o kažkokiai išgalvotai vaidybinei personai.
  Ne tai ją tą akimirką jaudino, sūnus kvietė ją gyventi pas save, bet tai reiškė, kad savo butą reikės palikti be priežiūros.
  - Ne, niekada! Kol dar vaikščioti galiu, nė už ką! - kad ji taip už savo gyvybę kovotų, kaip už tą butą... Nors turiu prisipažinti, kad antra mintis, nurimus minčiai sukėlusiai manyje audrą, buvo:
  - Motiną reikia persivežti pas save, o butą išnuomoti, vis bus ne išlaidos, o pajamos! - net vėliau šia mintimi pasidalinau su žmona.
  Ši tik kaltai nusišypsojo:
  - Aš apie tai jau galvojau, bet dar per anksti, tokia žinia ją į kapus nuvarys sparčiau nei vėžys...
  - Žinau!...
  Šiaip buvo visokių minčių... ir nelabai gražių... Pavyzdžiui:
  - Geriau, ji numirtų! Visiems geriau būtų! Man mažiau problemų būtų! - nors kas aš toks, kad gyvenimo trukmę nustatinėčiau.
  Taip nepastebimai prabėgo trys savaitės ir vėl jau į gimtąjį institutą, kuris lyg pamotė pasitinka jam atvežamus podukrų mėsos gabalus.
Ir vėl lyg viskas vyktų pirmą kartą: onkologinėje poliklinikoje duomenų apie pacientę nėra.
  - Niekas neatsiuntė! - skėsčioja rankomis jie...
  Pagaliau pasirausę surado, o gal suvaidino, kad surado ir nusiuntė pas Nidalą.
  O šis kvailelis susinervino:
  - O ko jūs atvažiavot? Jums terapeutas ir kardiologas  išdavė pažymą, kad jai galima daryti chemoterapiją?
  - Atsiprašau, bet jūs nieko apie tai neminėjot, aš praeitą kartą klausiau? - atsikirtau klausimu į klausimą.
  Nidalas tik skėstelėjo rankomis ir nubėgo...
  -Ir vėl kuilai valstiečiai atsivilko, ir rankų nebučiuoja, dovanų ir savo žmonų neaukoja! Šikniai vietiniai aborigenai visus geriausius klientus susišluoja, o man visokį mėšlą kiša, kurio ir nachui nepasiūsi, nes dar savyje paskandins! Na, palaukit patys jį rysit. Tegul vietiniai medicinos mokslų daktarai jai verdiktą skelbia!
  Ada paguldė iš pradžių į vieną palatą, po to perguldė į kitą, o po to visai pamiršo... Vakarop ėmė kilti lyg banga skausmas pilvo srityje, kažkur iš vidaus lyg rūkas temdantis sąmonę, kai suvoki, kad protą gali išsaugoti tik kitas dar didesnis skausmas, kai tiesiog stveri ir kandi sau į ranką... Ir paaiškėja, kad tai nepadės, kad skausmas ris tave, kol nesuris. Ada iš paskutinių jėgų puola skambinti sūnui, bet atsiliepia marti.
  Blyksteli mintis:
  - Kaip džiaugsis dabar ji! - bet sekantis skausmo šuoras, palaužia buką išdidumą ir ašaros pabyra lyg pupos ir nevilties žodžiai liejasi lyg kraujas laisvai:
  - Man skauda! Aš daugiau nebegaliu! Pas mane per visą dieną niekas nepriėjo! - ji nematė, ji negalėjo pajausti, kaip marti perdavė ragelį sūnui, kaip šis paėmė kitą telefoną ir puolė skambinti į onkoginekologijos skyrių.
  O ten budinti seselė visai nuoširdžiai nesuprato, kodėl pacientė skambina vaikams, o nespaudžia budinčiosios iškvietimo mygtuką.
  Atėjo seselė, suleido tramadolį ir patarė-pabarė:
  - Jeigu blogai, kvieskit mane, aš į dieną galiu suleisti iki trijų kartų, galiu pakviesti gydytoją, taip bus greičiau nei skambinant vaikams...
 
  Per savaitę padarė kardiogramą, širdies echoskopiją, apsilankė anesteziologas...
  Vienu žodžiu, Nidalas sukaupė reikiamą kiekį popieriukų ir nuėjo pas skyriaus vyr. gydytoją, medicinos mokslų daktarą Kastytį ir pasidalino savo dilema:
  - Net nežinau, ką daryti?
  - O kas yra?
  - Bijau, kad chemoterapijos neatlaikys!
  - Tai duok man pasižiūrėti... O nors kartą duota?
  Nidalas papurtė galvą.
  - Negerai, vis tiek reikia kiek nors duoti, nes priešingu atveju sakys, kad negydėm!
  - Būtent! O aš kaip svetimtautis būsiu kaltas dvigubai!
  - Gerai, jau nepergyvenk, duok man tą ligonę aš ją sutvarkysiu!
  -Labai dėkui, tuoj atnešiu kortelę! - ir išėjo iš med. mokslų daktaro kabineto..
  - Še tau, baltasis broli, piskis į sveikatą!

  Tos pačios dienos vakarą Adai padarė minimalią chemoterapiją, kad teoriškai būtų gydyta, kad pačio seanso metu kojų neužverstų.
  Tą pačią dieną mokslų daktaras Kastytis, nusivylęs, kad čia ne jo Jūratis, perskaitė sūnui motinos naudojimo instrukciją artimiausiom trim savaitėm. Skaičius trys onkologams akivaizdžiai magiškas.
  Sūnus išklausė ir pasitikslino:
  - Kokius tyrimus kitam kartui būtina padaryti? Kardiologas? Nefrologas? - bergždžiai bandydamas išgirsti kokią nors kyšio užuominą.
  - Nefrologas nebūtinai, o štai širdelę mamai būtų neblogai paremontuoti, labai jau tankus ritmas.
  Kitą dieną Ados marti, jau truputį patyrusi vėžininkų laidotoja, dar kartą iškamantinėjo mokslų daktarą. Šis nepatenkintai suburbėjęs:
  - Aš gi viską jos sūnui pasakiau! - dar kartą pakartojo vakarykštę, o gal kasdienę litaniją...
  O danguj saulutė pro debesis šviečia, ir porelės prakaitu apsipylusios vaikšto po barbakaną, ieškodamos nuošalesnės vietos, kad prasidėjus lietui nuošaliai pasislėptų, ir pasidulkintų, bent jau vienas kitam į ranką... O aš čia su savo niūria, negatyvia, bet negotiška istorija... Ir kam aš ją seku? Kam jos reikia? Man pačiam? Adai? Anūkams? Kam? Kad galvotų kokį gi jie gyvenimą nugyvena? Vis vien gyvenimas nusigyvens taip, kaip nusigyvens! Ir vis tik gyvenimo pavyzdžių reikia, o ne vien mitologinių sėkmingo verslo pasakų, ir holivudiškai-meksikietišku stereotipų. Tiesa, juk kažkur per vidurį!
  Bet palikim filosofines blevyzgas, ir grįžkim prie pasakojimo herojės, kuri patyliukais ėmė ruoštis mirti.
  - O kam gyventi? Juk jau viskas... Galas! Man vėžys ir niekas manęs neišgydys, ir viso šito pasaulio nebebus, nes manęs nebebus. Viskas čia išmonė juoda ir nėra ko čia maivytis prieš ją! Jūs visi čia duodates, o aš mirtimi vaduojuos! - kiek dar tokių žodžių ji pasakė. Ir ne artėjanti mirtis ją padarė tokią, o tiesiog išgrynino tikrąją asmenybę. Nelabai graži: yra tik ji, o visa kita skruzdės... Nors ką gali žinoti, gal prieš savo mirtį elgsiuos lygiai taip pat... Genetiškai paveldima, gal?
  Oi, amžina etinė metafizika!  Na, ką, atgal į purviną realybę.
  Šeimos gydytoja atostogose, daugiau niekas negali paskirti į apsilankymo pas kardiologą, prasimušus pas kitą šeimos gydytoją ir paprašius nukreipimo. Gydytoja Byvalaja (patyrusioji) pavartė akis ir išrašė tik nuskausminamuosius ir nuo širdies, ir tai nenukreipė nei pas kardiologą, nei į kraujo tyrimą.
  - Palaukime išrašo iš instituto! - ir papriekaištavo Adą atvežusiai marčiai, - Ir kam jūs ją vežėte, kankinote? Nereikėjo!
  - O jūs pirmą kartą mane matydama, būtumėte išrašiusi narkotikų pagal svetimus dokumentus? - nusišypsojo Vera.
  Stojo nejauki tyla.
  Apie kardiologą iš viso galima atskirą  romaną, na, bent jau skundą tikrai, rašyti... Pralaikė tris valandas ir net nepasižiūrėjęs onkologijos išrašo, parašė puslapį kažkokios nesąmonės, kurios niekas nesugebėjo nei perskaityti, nei pritaikyti. Tad teko antrą sykį aplankyti, kad žmogus penkis  žodžius parašytų:
„taikyti tik pagal gyvybines indikacijas“.
  Toki verdiktą ir aš galiu parašyti, nes galioja visiems gyvenimo atvejams. Nebūtina tam penkiolika metų mokytis...
 
  Štai taip nepastebimai atėjo laikas trečiajai, paskutinei absurdo dramos „ONKOLOGIJOS INSTITUTAS“ daliai...
  9 valanda ryto. Pirmas kabinetas, pirmas klausimas pačiam sau, vartant Ados ligos kortelę:
  - O chemoterapiją galima taikyti  pagal gyvybines indikacijas? Koks jūsų daktaras? - pastaruoju klausimu kreipėsi į Adą.
  O šios atsakymas buvo genialiai paprastas:
  - Nežinau, klauskite sūnaus jis geriau žino.
  - Nidalas... - perskaitė jis.
  Čia jau aš įsikišau:
  - Antrasis gydytojas buvo mokslų daktaras Žilinskas! Gal geriau paskutinis?
  - Aa? - nužvelgė mane jis. - Jums reikia pasikonsultuoti su Žilinsku. Pakilkite liftu su motina pas jį į penktą aukštą.
  - Gydytojas operacinėje. Kada baigs, tada ir ateis, - suteikė informaciją seserų budėjimo poste. Pirma valandą dar pralaukiau, antrą nusprendžiau, kad prisižaisiu ir išlėksiu iš darbo, paskambinau žmonai, kad pakeistų mane. Motiną  ir jos kortelę palikau seselių poste. Med.  personalą perspėjęs, kad laukiam Žilinsko konsultacijos, jei anksčiau ateis, kad perspėtų jį.
  Ponas gydytojas atėjo, pasiėmė kortelę, pasakė:
  - Reikia pasitarti su chemoterapeute, - ir pradingo.
  Buvo 12 valanda dienos.
  Kažkoks suvokimas mane aplankė, o gal kažkokia protinga siela sušnibždėjo:
  - Tu ir tavo motina esate už sistemos ribų, įeikite į sistemą ir viskas pasikeis... Ir mano norai, juk visai nedideli, mes visi puikiai žinome, kad ji jau greitai mirs ir stebuklų tikrai nebus, bet grynai žmogiško, aptarnaujančio elgesio norėtusi.
 
  Juolab, tą dieną turėjau susitikti su geru klientu, geru pažįstamu, kuris jau sirgo vėžiu ir netgi atrodo pasveiko.
  - Ėė, kad aš nieko nepažįstu! - nusijuokė jis. - Daktaras, gydęs mane, pats numirė nuo vėžio! O štai Audriuko žmona... prisimeni tokį, pas mane dirbo, o dabar Naujosios Vilnios durnyne ūkvedžiu dirba... Tai va, jo žmona  Onkologiniame dirba jau penkiolika metų ir visus ten pažįsta. Manau, kad ką nors ir ginekologijoje suras! - dar po poros frazių jis išsitraukė telefoną ir paskambino Audriui.
  Ir telefonu išdėstė įvadą į Onkologijos instituto sistemą:
  - Supranti, tu ne nuo to pradėjai! Tau, prieš gulantis, reikėjo susirasti tarpininką, atvažiuoti su juo į ligoninę, pasirinkti daktarą, o tu atsigulei „na šaru“ ir kažko tai nori. Suprask, jie gi visi už kapeikas dirba ir ligoniai jiems visiškai neįdomūs!
  - Pala pala, aš visa tai suprantu, bet motina atvežė pagal aliarmą ir rinktis gydytojų, - dar norėjau pridurti „kaip prostitučių“, - rinktis nebuvo kada.
  - Supratau, aš susiskambinsiu žmona ir duosiu žinot!
  Po valandos paskambino Darius ir pasitikslino:
  - Kokia ten tavo motinos pavardė ir kas ją gydo?
  - Ada Gaidjurgienė, gydo Kastytis Žilinskas.
  - Okei! Ten pasižiūrės, ką gali padaryti!

  15 valanda. Ados konsultacija pateko į aklavietę:  mokslų daktaras Kastytis Žilinskas ir ligonės kortelė prapuolė kaip į vandenį akmuo, niekas jų surasti negali, nebent tas, kas pagal hierarchiją aukščiau...
  Ir štai kaip kažkada užklydo fėja ir susidomėjo, kas gi čia  su Ada vyksta. Pagal rangą fėja buvo instituto vadovo pavaduotoja.
  Ar tai buvo atsitiktinumas, ar reikiamo skambučio įkvėptas reiklumas galima tik spėlioti...
  Bet prapuolenis atsirado, parbėgo paknopstom. Jis matote, vargšelis jau su vaiku namo... ir išsyk pabandė pulti Ados marčią:
  - Kas jums sakė, kad aš turiu ją konsultuoti?
  - Iš Onkologijos poliklinikos, pirmo kabineto mano vyrą su jo motina nukreipė pas jus konsultacijai, jūs nuėjote pas chemoterapeutę ir dingote, - marti nebuvo linkusi nusileisti.
  Tolumoje sušmėžavo pavaduotojos siluetas, tad gydytojas paskubėjo baigti demagogijos seansą:
  - Gerai, mums reikia pasikalbėti, užeikite į kabinetą.
  Marti, vedina dviem vaikais, nusekė iš paskos.
  - Suprantate, ponia Ada jau nebepagydoma. Pas ją ketvirta stadija ir aš nesuprantu kodėl Jūs ją atvežėte gydymui?
  - Nes jūs pats taip pasakėte mano vyrui prieš tris savaites. Mes tik vykdome Jūsų nurodymus.
  - Aš juk jums sakiau, kad pas ją paskutinė stadija ir gydymas nebetaikomas. Ko jūs ją kankinate?
  - Tai kodėl šiandien ryte to nepasakėte? Kodėl turėjo praeiti penkios valandos, kol jūs taip pragydote? Kodėl viso to nėra ligos išraše? Kodėl nėra tų dviejų stebuklingų žodelių: poliatyvinis gydymas?
  - Kaip tai nėra? - nustebo.
  - Prašom paskaitykit, - ji ištiesė nuorašo kopiją.
  Kastytis paėmė, skaitė, iš lėto keitėsi veide ir nieko nesakęs išėjo iš kabineto... Kažkur po trijų minučių sugrįžo ir ištiesė pataisytą nuorašą, kur vietoj romėniškų III, buvo įrašyti tušinuku romėniški IV, ir prisegtas lapelis, kuriame parašyta, kad pacientei taikomas poliatyvinis simptominis gydymas.
  Apsisuko ir išėjo, nepasakęs daugiau nė žodžio. Atsiprašymo žodžius ištarė pavaduotoja, pažadėjusi, kad kaltieji savo atsiims...
  - Ir jeigu staiga pasijaustumėt geriau, būtinai atvažiuokite čia pas mus! - užbaigė ji didingą kalbą.
    Nors tuo metu nuostabusis daktarėlis lygiai taip pat abejingai skaitė apmokėjusio grynais jo kaip mokslų daktaro paslaugas.
  Geroji fėja likusi viena sau suburbėjo:
  - Šaunuolis daktarėlis! Gerai savo pareigas atlieka! Dabar tie naivuoliai žinos į ką kreiptis, kai kitą kartą juos vėžys aplankys!

  Ir ką galima pasakyti apibendrinant, šią tragifarsinę trilogiją? Kad nieko nuostabaus, kad iki šiol vaistai nuo vėžio neatrasti, juk žlugtų tokia industrija... Man pavyzdžiui iškilo klausimas: kodėl nuodijamas visas kūnas, o ne suleidžiami nuodai tiesiogiai į vėžio židinį?
  Na, bet ką ten gali aiškinti nemedikas, jis gi nieko nesupranta aukštosiose materijose, kai profesionalai net nebando suprasti.

  Marti, susodinusi visą šeimyną į automobilį, atsisėdo už vairo ir apsižliumbė.
  - Ar ką negero pasakė? - paklausė Ada.
  - Ne, nieko tokio, pasakė, kad reikia džiaugtis likusio gyvenimo akimirkomis! - atsakė šlykščiai poetiškai.
  - Nieko nepadarysi, taip matyt turi būti!

  Kas svarbiausia tam, kurį pasmerkė myriop, gulint paslikam priešais televizorių?
  Dėl pirmumo teisės kovoja ramybė ir pinigai...
Pinigai! Iškart ligos kaip nebūta.
  - Neduosiu kortelės! Man ir pačiai reikia pinigų! - pareiškė Ada sūnui, kai šis paprašė pinigų už atveštą maistą ir vaistus, spausdama prie krūtinės rankinę, kur gulėjo ir piniginė, ir kortelė. Reikėjo matyti, kiek, pas apatišką beveik lavoną, akyse atsirado ryžto ir jėgos.
  - O kaip už butą susimokėsi? Duok kortelę!
  - Truputį atsigausiu, su Vilia nueisiu į banką ir viską sutvarkysiu!
  Ir ką tu jai pasakysi! Duok dieve, kad taip būtų!

  Nežmoniškai, žvėriškai užknisa... Kad ir ką tie filologai mūktų apie stilių, bet geresnių žodžių aš nerandu... gyventi per dvi šeimas: kiekvieną kasdien aplankyti, apipirkti ... o norisi dar ir sau laiko skirti... Galų gale ir motiną lengviau prižiūrėti bus.
- Mama, keliames pas mus, tuoj užbaigsime antrąją verandą, vis bus lengviau ir gryno oro daugiau!
  - Nenoriu! Pas jus vaikai nuolat laksto, bėgioja, rėkauja, o aš noriu ramybės!
  Nors imk ir tėkšk:
  - Kokia tau ramybė?! Tuoj padvėsi ir būsi amžinai rami! Aū, tu gyventi nori? Amžinai viską pragaru paverti!
  O garsiai teištari:
  - Žiūrėk, aš noriu kaip geriau!

  Bet viskas praeina... Ir Adai praėjo noras gulėti ir žiūrėti į lubas... Tiesiog kilo įtarimas, kad sūnus...
  - ... mano pinigų gviešiasi! Daro užpirkimą savaitei ir šimto litų prašo, o už gegužės mėnesį sako septynis šimtus ant mūsų su Vilija išleido... Ir vis kreditinės kortelės prašo... Sukčius! Vertelga! Ant nuosavos mamos biznį daro! Galvą dedu, kad už tokią sumą maisto neatveža!
  Ir pradžiai susiruošė į „Samsono“ parduotuvę, nes po ją mažiau vaikščioti reikia.
  Tris kartus suvaikščiojo, apsipirko, o po to ryžosi ir nuėjo į Rimi Hypermarketą. Po ko išdidžiai pasakė sūnui:
  - Nereikia, mes pačios apsipirksim!
  Balse atsirado žvalumas, juokas, atrodė, kad ji netgi neserga, tiesiog, bado dietos laikosi... Ir ačiū dievui!  Malonu žiūrėti, net ir žinant koks likimas jos laukia, galų gale mes visi mirsime.
  Tokia pagyvėjimo būsena tęsėsi mėnesį, o po to ir vėl viskas iš pradžių... Pilvo ertmėje vėl ėmė kauptis ascito skystis: kaip pasekmė, atsirado dusulys, ir šypsena nuo veido dingo, ir jėgos kūną paliko.
  Terapeutė pasisiūlė pasiskambinti į onkologinį ir paklausti ar apsiims įstatyti kateterį.
  Onkologijos institutas išdidžiai gydytojo  Petrulio balsu atsakė:
  -Ligoninių kasos mums to nerekomenduoja daryti, simptomatinių ligonių gydymas vykdomas pagal jų gyvenamąją vietą!
  Suprask, iššifruok:
  - Nurašyti mėsos gabalai mūsų nebedomina, tegul dvęsia!
  O aš vis negaliu atsikratyti minties:
  - Be reikalo tu tais šundaktariais patikėjai! Jiems kad tik darbo mažiau: nei jie įsigilino, nei jiems rūpėjo, tiesiog, nusiplovė rankas, nors kai situacija stabilizavosi, reikėjo daryti pakartotinę chemoterapiją, o dar geriau suleisti tą platiną į naviką, bet jie gi, mat vašu, daktarai,  visuomenės elitas kaip ir mokytojai, kurie  dažniausiai nekenčia savo mokinių... Įdomu, o kaip gydytojai? Kaip, kaip? Ko gero, kad irgi taip... Tokie patys kaip ir jų elitiniai kolegos: amžinai nuskriausti, nelaimingi ir t. t! O ant ko savo neviltį išlieti? Ant eilinių pacientų! Vip klientas gi grynais atsiskaito! 

  Terapeutė išrašė nukreipimą į greitosios pagalbos ligoninę.
  Ten priėmė, jaunutis praktikantas chirurgas apžiūrėjo... Ir nubėgo tartis su vedėju, po to su vietiniu terapeutu... O echoskopas-diagnostas išvis didelis viršininkas: pats sprendžia, ką jis daro, o ką ne... Tad padarė tik elektro kardiogramą ir rentgeno nuotrauką.  Po trijų valandų debatų aborigenas terapeutas pasiūlė gultis į slaugos ligoninę:
  - Nes chirurgas nemato reikalo skysčių nuleidinėti! Pagal instrukcijas dar anksti! Mes guldyti pas save negalim!
  Pabandžiau kovoti, nors viską jau supratau: greitoji pagalba skirta tik visai mirštantiems, o mano motina dar ne visai...

  Slaugos ligoninė.
- Aš čia nepasiliksiu! - suburbėjo Ada. - Čia žmonės po keturis mėnesius guli! Aš namo noriu!
  Keistai kitas mandagus požiūris į klientą ir jo artimuosius nebūdingas lietuviškai medicinai, nors tai gal dėl veiklos profilio skirtumo, juk slauga - jų verslas... Ir pirmą kartą normaliai, tiesiog, ant pirštų išaiškinta jau svečio šioje žemėje situacija ir artimųjų perspektyvos.
  - Aš manau, kad ten jau nebe ascito skysčiai, o sparčiai didėjančios kepenys! Mes stengsimes, kad jai pagerėtų ir jai pagerės, bet niekas nebepadės... - ištrauka iš skyriaus vedėjos monologo.
  Gal tokia visa mūsų medicina turėtų būti, gal tokie žmonės turėtų tirti ir kovoti su mūsų ligomis... Gal?
  Na, va ir viskas... Pildosi mano paauglystės svajonė: motina miršta ir aš būsiu laisvas, ir butą paveldėsiu... O džiugesio nėra. Yra pergyvenimas: kaip gi ji numirs? Ar labai kankinsis? Kad tik mažiau...
  Kad ir kokia ji man buvo, kad ir kaip ant jos pykau, neapkenčiau... Vis viena man jos trūks... Tuoj ašaros prapliups ir sprogs iš skausmo širdis... Galima juoktis iš savęs, tik vat iš jos mirties kažkaip neišeina.
  Kitą dieną padaryta pilvo srities echoskopija patvirtino gydytojos žodžius: vėžys apėmė kepenis... Tik laiko klausimas kada? Žinoma, kad artimiausiu metu...

  Ir vėl tos mintys apie išeinantį žmogų:
  Pareiškimas skaistyklai, kad, kaip ieškovas pretenzijų atsakovei neturiu...
Ar verta traukti iš mirties kelio žmogų, žinant, kad jo sielą pjaustys skausmas? Ar gydytojai tokiu atveju netampa kankintojais. O likęs paciento gyvenimas - pragaru?
  Gal geriau leisti išeiti?

  O kad mažiau, kankinčiausi su metafizine etika, motina, tai yra Ada papasakoja apie įdomų ligoninės paprotį... Ir mano ištvirkusi fantazija nupaišo tokius vaizdus... Aš jau žinau, kas bus populiaru, kai pedofilų mados banga atslūgs, - gerontofilų prievartautojų!
  Ateina keturi jauni alternatyvūs sanitarai pasiima senutę ir neša ją į dušą praustis. Kiek keistokas paprotys?
  Ada tokį triukšmą pakėlė, kad jie prie jos net ir mirusios nesiartins...
  Šiaip beveik visą gyvenimą paklusniai plaukusi pasroviui, dabar prieš pat mirtį ji pradėjo maištauti.

  Skyriaus vedėja nusprendė ją perkelti į kitą palatą, kur erdviau, bet užtat nėra tualeto, dušo - visi šie patogumai tiesiog, išsyk už kampo.
  - Dar ko!? Aš dar kol kas ne su pampersu vaikštau! - pareiškė ji ir atsisakė kraustytis.

  Kaip gerai, kad suvokdama, kad mirs, dar sugeba juokauti.
  Gaila tik, kad liga progresuoja ir ligos simptomų slopinimui reikia vis didesnių morfijaus (pavadinimai kiti, bet esmė ta pati) dozių. Ir palaiminga šypsena vis dažniau papuošia jos veidą.
  Kaip tik neseniai savo šunį užmigdžiau visiems laikams, kad nesikankintų: jam irgi suleidau raminamųjų didelę dozę.
  Adai irgi vyksta užmigdymo procesas, tik ne per pusvalandį, o per tris keturias savaites.
  O galbūt aš meluoju? O galbūt man vaidenas... ir ji mirs amžinai?
  Nedrąsiai Ados išsakytas: sugrįžt namo, bent trumpam.
  Absoliutus beprasmis daržovinis vegetavimas.
    Gal jau geriau tiesiog tuščia būtis namuose bukai spoksant į televizorių? Bet jeigu tokia būtis teikia malonumą? Kodėl gi ne?

  Ne, aš buvau išlaisvinimo iniciatorius, o mano žmona. Aš buvau tik vykdytojas, kuris gražiuoju išplėšė motiną iš gydytojos nagų.
  Galbūt keista, bet ji nenorėjo jos išleisti. Žmona tame įžvelgė materialinį ligoninės interesą... Visko gali būti. Tai yra viešoji įmonė ir patys sau šeimininkai, ir galimas jai moka ligonių kasos už kiekvieną čia gulintį pacientą, o kitos ligoninės yra tiesioginės sveikatos ministerijos pavaldinės, kurios tų pinigu tiesiogiai negauna.
  Gražus melas, kad motiną pasiimam į šeimos šventę: mano žmonos ir mano sesers gimtadieniams. Visai savaitei.
Gydytoja bandė švelniai priešintis, aš dar švelniau prieštaravau, nes abu norėjom pasilikti kelią sugrįžti jeigu ką atgal.
  Iš pradžių planavau pasiimti ją pas save, bet...
  Ada tik įžengusi į savo namus lyg mitinis titanas įgijo naujų jėgų ir pareiškė:
  - Kol vaikščioti ir pati galiu susitvarkyti, pagyvensiu aš su Vilija!
  Na, va ir vėl viskas prasideda iš naujo...
  Idiotiškos mintys sukelia idiotišką šypseną:
  - Matyt, mirtis vystosi spirale kaip ir istorija, visuomenė... iki visiškos mirties!
  - Mano mama kaip trilerių blogietis miršta tik iš trečio karto. Kai dievui geriečiui arba mirties angelui nusibosta ir jis pats ateina pasiimti sielos.

  - Blyn, juk jau ragavom artimųjų mirties skonį! Tai ko taip kankinames?  Tik tada mes buvom maži ir neteko matyti užgęstančio žmogaus. O dabar?
  Iš tikrųjų aš tik galvojau, kad ji miršta... Ji dar gyveno... Tikrą artėjančios mirties veidą išvydom tik dabar... Sėdim kojūgalyj, valgom apdžiūvusią bandelę iš ligonio spintelės ir žiūrim kaip žmogus tankiai kvėpuoja su šiuo pasauliu nebebendrauja, tik širdis dar plaka.
  Ir ko verti šią akimirką visi jos karai, visos mūsų rietenos ir ginčai. Nieko, vietoj to, kad džiaugtumės, kad esam, kad turim vienas kitą, mes voliojomes šūduos.
  Koks aš šlykštus egoistas: ji miršta, o aš dievo pamoką sau įžiūriu. Tiek to tebūnie tai mano nuodėmė. Duok dieve, kad laikas akimirksniu neištrintų šios akimirkos vaisių.
  Paskutinis mano žingsnis, paskutinis mano veiksmas dar gyvai mamai ir nežinau ar tai nuodėmė, ar geras darbas? Aš atvedžiau, atvežiau kunigą paskutiniam patepimui... Jos protas dar buvo gyvas... Mačiau siaubą jos akyse, sugrioviau jos saviapgaulę, tiesą kunigu pasakiau.
  Ji priėmė komuniją ir nurimo, užmigo, o aš sugrįžęs, dar ilgai šalia sėdėjau, po to pabučiavau ir išėjau.
  O naktį išėjo ji, maža mergytė, valgiusi žolytę, kad gyventų.


Memento mori

  Nuo ko tokios istorijos dažniausiai prasideda? Nuo telefono skambučio bet kurio paros metu, dažniausiai rytą ir bejausmiu balsu praneša:
  - Turime Jums liūdną žinią: Jūsų mamytė mirė! Užjaučiame! Atvažiuokite po aštuonių, išrašysime liudijimą ir atiduosime velionės daiktus!
  Pranešimas nėra netikėtas, žinojai, kad taip bus, bet tikėjaisi, kad ne šiandien.
  Kelionė į ligoninę, saldainiai seselėms kaip padėka. Elementari rutina.
  Liūdesys lyg voras pamažėliais ima pinti savo tinklą. Ateina suvokimas, kad netekai kažko svarbaus,  galbūt savęs dalies.
  Sėdi už vairo, ir važiuoji į Olandus - greta raudanti žmona, nors ko jai raudoti, čia aš plaukus rautis turiu, - į  neoficialų centrinį Vilniaus morgą. Važiuoji ramus, juk prieš dvyliką metų jau laidojai uošvę ir nekilo jokių problemų.

  Na, nebent tavo žmonai prasideda mėnesinės ir kraujas ima lietis upeliais, o įprastinis įklotas nepajėgus sugerti tokį kiekį.
  - Blyn! Ir ką daryt?
  Juodame velionio maiše guli suaugusiųjų „pampersai“.
  - Na, ir ką dabar?
  - Ai, - numojo žmona, - užtat šimtą procentų atlaikys!
  Paėmė pampersą ir nuėjo į tualetą.
  O aš likau akis į akį su vadybininke.

  Čia sutinka tave atsainiai, kaip eilinį lavono turėtoją, lygiai taip pat paskaičiuoja kiek kainuos ta suteikta garbė, atsikratyti kūno: penki su trim nuliais, neskaitant bižuterijos: rūbų, karsto, nešikų, muzikėlės, raudotojų, gedulingos vakarienės. 
  Žmona jau prisijungė prie šio iškilmingo momento.
  Liūdesys ima ir prapuola: imi džiaugtis, kad dar gyvas, karštligiškai galvoti, kur gi čia pinigų sukrapščius.  Žmonos ašaros akimirksniu išdžiūvo ir ji nedrąsiai ištaria:
  - Brangoka! Mes vieni laidojam! Kai motiną laidojom, užteko aštuonių šimtų litų... - atsargiai į mane žiūrėdama, o gal aš išprotėjau ir tuoj ją pasmaugsiu už ketinimą „ papigiai“ palaidoti mano motiną.
  Lavonų atsikratymo vadybininkė maloniai nusišypsojo:
  - Žinot, kažkada pienas kainavo  devyniasdešimt centų.
  - Žinot, gal mes truputį apsižvalgysim, nes mums truputį brangoka, - tariau aš.
  Vis tik įdomi moralinė dilema: iš vienos pusės, motinos laidotuvės lyg ir ne vieta derėtis, o iš kitos pusės, kažkaip be kelnių ir trumpikių pasilikti irgi nesinori. Tad teks derėtis ir taupyti kaip visada.
  Pas kitą laidojimo rinkos dalyvį buvo perpus pigiau, bet po pirmo šoko tai jau atrodė kaip visai normalios kainos. Čia su visa bižuterija kainavo keturis tūkstančius... Daugiau ir neieškojom.
  - Blyn! Ir vėl teks į skolas lįsti! Iš vienų neišbridau, o jau naujos! - žemiškų minčių srautas, sėdant į automobilį.
  - Na, tai ką važiuojam skaičiuoti pinigų pas mamą. Pažiūrėsim, ką ji paliko? - nusprendžiau-sukomandavau.
  Juodame  velionės maiše, susiradome rankinuką, ten - piniginę, o joje dvi kreditines korteles.
  Vienos iš jų pin kodą aš žinojau, prie artimiausio bankomato patikrinom, suradom pusantro tūkstančio ir nuėmėm.
  Toks jausmas lyg plėšikautum, juk tai ne mano pinigai... Nors aš juos ne sau ir imu, bet jausmas nuo nesikeičia.
  O štai namuose mūsų laukė siurprizas: devyni tūkstančiai -  slėptuvėje...
  Ir ant širdies taip gera pasidarė: ir laidotuvėms užteks, ir už mašiną skolą atiduosim, ir butą išnuomuosim... Trumpai tariant jau rojus netoli.
  Gaila tik, kad patenkinus didįjį rūpestį, mažesnieji niekur neišnyksta.  Traukiam foto albumus ir ieškom nuotraukos, tinkančios laidotuvių portretui, o ten ji visur jauna, laiminga, žydinti... Ir va, ateina ta minutė, kai ašaros lyg rasa ima kauptis akyse.
  Susikaupi, susitvardai:
  - Tik ramiai, be isterijos! - ir viskas atslūgsta, ir rasa išdžiūsta...
  O po kažkiek laiko ir vėl...
  Tas durnas suvokimas, kad jos daugiau nebebus!
  O tinkamos nuotraukos kaip nėr, taip nėr.
  Kažką lyg ir  suradome, bet reikia didinti.
  O kai padidino, tai paaiškėjo, kad originalas subraižytas, o retušuotojas, bus tik antradienį.
  - Pabandykit laimę pas konkurentus! - pataria  aptarnaujantis personalas. - Ir gal paieškokit kokią dokumentų nuotrauką...
  Visa problėmėlė nusikelia kitai dienai, nes juk sekmadienis.
  O kiek jų dar?
  Batelių reik, apatinių reik, suknelės reik.
  Tiesiog sukasi galva, ir kai smegenys pavargsta nuo tokių smulkių ir banalių problemų sprendimo, tiesiog, iškelia į paviršių finansinį klausimą...
  Aš dabar suprantu, kodėl kaimuose vyksta laidojimo firmose vyksta karai dėl kiekvieno numirėlio, fantastiškas biznis, prieš kurį bet kokie narkotikai ar ginklai tėra paskutinis šūdas...
  Aš jau žinau, kaip noriu numirti: noriu būti sudegintas... Ką ir išklojau savo antrajai pusei.
  Tiesa, žmona nusišypsojo ir taktiškai pataisė:
  - Tu nepergyvenk iš pradžių tave prabangiai aprengs, paguldys į karstą, o po to visa tai sukiš į pečių, tad visa tai man ko gero kainuos dar brangiau, nes vienkartinė pelenų urna kainuoja tiek pat kiek karstas.
  Na, va ir vėl mano fantazijos gūsis įklijuotas snukiu į sieną... Ir kaip aš apie tai nepagalvojau?
  - Tu geriau pasistenk dar dvidešimt metų pagyventi, kad sūnų užaugintum, o ne ausk planus kaip darže savo kūną  sudeginti, kad šeimai pigiau būtų, - išklojo savo nuomonę tuo klausimu žmona.
  O po to prasidėjo informacinių pranešimų srautas: motinos užrašų knygutė mažytė, telefono numerių irgi atrodo nedaug, bet kai skambini iškart visiems, imi ir užsiknisi...
  O taupus žydas, gobšus lietuvis lenda iš manęs ir mykia:
  - Juk tai vienos išlaidos! Juk visus pagirdyti ir pamaitinti reikės!
  - O juk mano vidinis gobšuolis teisus, bet jeigu jo klausyti, tai reikėjo pačiam pasiimti kūną, nuvežti jį į kapines ir užkasti... Ekonomija šimtaprocentinė, ir netgi pelnas: laidotuvių išmoka plius paskutinė pensija. Bet skirtingai nuo manęs ne apie tokias laidotuves ji galvojo, ir ne tam ji tuos pinigus taupė, tad jos valią privalu išpildyti ir padaryti pagal jos įsivaizdavimą, o jau kas atvažiuos, tas atvažiuos! Duos dievas, ne vieni prie kapo duobės stovėsime.

  Nežinau, kiek bus svečių, bet ruoštis vis viena privalau: kavinę reikia užsakyti.
  Jei kam atrodo, kad tai paprasta, siūlau pabandyti...
  Keista, bet Lietuvoje tik teoriškai amžina krizė, o pakeliui į Karveliškių kapines visos kavinės užimtos, gedulingų pobūvių kaip ir laidojimo biznis yra, buvo ir bus. Čia bent jau kainos manęs neprivertė pasijusti sočiu. Tad iš trečio karto pavyko išgirsti:
  - Mielai prašom! - net atsidusau lengviau, kai leido pasirinkti vieną iš dviejų salių, nepareikalavo griežto dalyvių skaičiaus, o tik apytiksliai...
  - O tiksliai pranešit jau prieš važiuodami! - mandagiai nusišypsojo barmenė.
  Kas dar liko? Užsakyti gedulingas mišias. Aplankėm kaimyninę palaimintojo Matulaičio bažnyčią, bet ten pasakė, kad gedulingas Mišias būtina užsakyti toje parapijoje, kur velionė gyveno.
  - Blyn, - nusikeikiau mintyse. - Koks skirtumas kur atliekamos mišios už mirusįjį?
  Bet nepriimta šventiesiems tėvams į atlapus kibti. Tad mandagiai linktelėjom ir nuskuodėm link Gerosios Vilties bažnyčios, o ten zakrastijoje - kunigas rezidentas, mano klasiokas, beveik draugas, Arnoldas, kuris mamą taip pat pažinojo. Viskas kaip pagal užsakymą. Kas tai? Atsitiktinumas, dangaus pasjansas ar kokia nors neįtikima teorija? Bala nematė, laikysime tai likimo atsisveikinimo dovana mamai, prieš paliekant šį pasaulį.
  Štai taip turiningai bėga gedinčiųjų dienos: ketvirtą valandą motina turi būti pašarvota...
  Bet dvyliktą pranešė, kad batus nupirkome ant vienos kojos.
Teko nusipirkti dvigubai brangesnius iš laidojimo namų.
  Dar reikia nuvažiuoti ir susirasti fotografijų retušuotoją, kad sukurtų gražią portretinę nuotrauką, o taip pat nuvažiuoti į kapines ir užsisakyti vietą...
  Galvojau, kad sutiksiu tą patį kaimo berną, bežvengiantį iš visko, kaip prieš dešimt metų, bet, deja... Tas dvimetrinis gražuolis tikriausiai dabar pluša Anglijoje, kokiame nors,, NESTLE“ šunų ėdalo fabrike, ir prisiminęs Lietuvą tik riebiai nusikeikia ir po to nusispjauna sau po kojom...
  O dabar čia sėdėjo tipiška Lietuvos biurokratė:
  - O kur mirties liudijimas?
  - O čia kas? - numečiau jai ligoninės liudijimą. - Čia aiškiai parašyta, kad žmogus mirė!
  - Netinka!
  - Tai ką aš dabar pirmyn atgal važinėsiu? Forminkit, vešim kūną, užvešim dokumentus.
  - Negalima!
  Prisakiau aš jai daug šlykščių žodžių, mintyse net pareiškiau, kad užmušti ją maža.
  Pasirodo prašymą asmeniškai turi pateikti žmona, nes kapo sklypas jos vardu.
  Galų gale ji dalinai nusileido mano reikalavimams: užregistravo naująją Karveliškių gyventoją, bet vietos, kur turi kasti duobkasiai neatžymėjo.  Matyt išsigando, kad aš ją fiziškai priversiu... Bet faktiškai ji laimėjo, tą pačią dieną aš dar kartą atvažiavau: su civilinės metrikacijos liudijimu, žmonos pasu ir prašymu- sutikimu-leidimu laidoti žmonos kapo sklype.
  Kuoliukas į kapo sklypą, nurodantis, kur kasti duobkasiams, buvau iškilmingai įbestas.
  Ketvirtą valandą atsidarė laidojimo salė.
  Aš nesitikėjau, kad toks lankytojų srautas bus, galvojau, kad iš viso sėdėsim mes vieni, ir prie kapo stovėsim mes vieni.
  Nieko panašaus: iš pradžių kaimynai, po to buvę bendradarbiai, o didžiausias netikėtumas buvo, kad atvažiavo mano bendradarbiai su darbdaviu priešakyje. Laidotuvių salė tapo ankšta... Ir nepatogu, ir taip malonu...
  Tiesa, du klausimai mane sutrikdė. Pirmą uždavė buhalterė:
  - O kas laidotuves organizuoja?
  - Kad patys! Mes Vilniuje vieni.
  Tokios nustebusios akys, lyg tai suorganizuoti būtų aukštasis vadybos pilotažas.
  O po to prisėdo bosas ir paguodė:
  - Būna ir blogiau: ji savo gyvenimą nugyveno, paliko jus... Jaunus ir sveikus... O įsivaizduok, ką ji būtų jautusi, jeigu jai būtų reikęję laidoti tave?
  - Na, jo! - tiek ir tesugebėjau, atsakyti. - Žymiai baisiau!
  - Gal kokios pagalbos reikia? - iš mandagumo pasidomėjo.
  - Kad ne, labai dėkui! Lyg ir patys susitvarkom!
  - Na, žiūrėk, jeigu ką padėsim! - atsistojo, duodamas ženklą savo pavaldiniams. - Na, mes jau ir eisim, dar kartą užuojauta nuo mūsų visų!
  Buvo kaip tik be dvidešimt penkių septynios. Laikas į mišias.
  Ir ten mes ne vieni!
  Kaip gera, kad laidotuvės tokios gražios, jai kaip laidotuvių mėgėjai, tikriausiai, būtų patikę!
  Štai ką reiškia parapijos bažnyčia: ir pora buvusių klasiokų su savo antrosiomis pusėmis lyg tyčia sutikau, ir kunigas klasiokas. Vat, taip ir užgimsta bendruomenė, čia, tiesiog, visi vieni kitus pažįsta... Ir jeigu ką vieni kitiems padeda... Bet aš čia turbūt apie Italijos Kosa Nostra pasakoju, argi Lietuvoje taip būna? O iš kitos pusės, kad ir klasiokė Lina, stovinti dabar bažnyčioje, ji gi į monstrą nepanaši? Gal mes perdaug melodramatiškai viską demonizuojame? Nors ką mes žinome apie demonus? Jie kaip tik privalo būti gražūs, kad mums patiktų, kad mus suviliotų, pasinaudotų ir apgautų! O gėris ir angelai? Gal jiems nėra privalu atitikti mūsų išgalvotus standartus? Aš tuoj prisišnekėsiu ir išvesiu teoremą, kad žmonės, sprendžiant pagal bažnyčių iliustracijas, iš tikrųjų priėmė ne dievą, o velnią! Ir kuo tada aš skirsiuos nuo sektantų slavofilų, teigiančių, kad vakarietiški animaciniai filmukai yra užprogramuoti tvirkinti ir griauti krikščioniškos, bendražmogiškos moralės pagrindus visuomenėje.
  Kažko aš per daug įsijaučiau per motinos gedulingas mišias! Kur gedulas? Štai ką reiškia retai bažnyčią lankyti, visokios erezijos kyla!
  Tik ar taip jau svarbu, ką mes priėmėme į širdį? Svarbu ar mes mylime, ar mes gailimes? Štai taip nepastebimai ir baigėsi mišios, atlikau kažkam ten aukštai savo dvasinę išpažintį ir nuėjau priimti žemišką komuniją.
  Aš išvis galvoju, kad bažnyčios tam ir statotomos, kad kondensuotų žmonių dvasinę energiją, o ja kažkas tai maitintusi, o kad „skūpos“ suvalkietiškos arba žydiškos sielos nereikalautų sau ko nors mainais, visą šį maitinimosi procesą apgaubė mitiniu tėvo užtarėjo simboliu.
  Na, bet užteks erezijų, nors jos kaip tik įrodo, kad kažkas anapus yra.
  Iš bažnyčios išeini, ir mintys visai kitos.
  Kokių mes dar nepaminėjom?
  Kad prašėm Dievo motinai ramybės ir gražaus gyvenimo anapus.
  O kas jeigu ten nieko nėra? Jei nėra, tai nėra. Nuo mirties nepabėgsi, ir bus taip, kaip bus. Nors... Jeigu mes esame čia, tai kodėl ten negali būti kažko. Tik nereikia galvoti, kad mes esame, kažkokie išskirtiniai. Mes greičiausiai, esame kaip visi, tik tam tikros formos. Didžiausias ir svarbiausias klausimas yra: kam mes esame? Kokią funkciją atliekame sistemoje?
  Vienas mokslininkas teigė, kad dievas visatos atsiradimui nereikalingas, nes jos atsiradimas išplaukia iš fizikos dėsnių...
  Bet iš kur atsirado sistema?
  Tarp kitko, aš net nemanau, kad visatos dievas yra mūsų dievas. Mūsiškis yra greičiausiai vietinės kilmės.

  Vėl laidojimo salė. Vėl motinos veidas. Ir metafizinės erezijos pasilieka kažkur toli. Lankytojų vis mažiau, kol galiausiai  liekame vieni: aš, žmona, sesuo ir jos geriausia draugė. Šarvojimo namų administratorius taktiškai primena, kad jau laikas užsidaryti. Vadinasi, visi keliaujame namo. Miegot!
  O kita diena kaip sekmadienis, nes į darbą važiuoti nereikia. Tik vietoj žadintuvo, suskamba telefono skambutis:
  - Mes jau ties Panevėžiu, kur mieste mums važiuot? - įdomaujasi krikšto motina.
  Ir dar nepabudęs, imu aiškinti, kaip surasti Palaimintojo Matulaičio bažnyčią.
  Tik padedu ragelį ir vėl skambutis, mamos giminių delegacija iš tėviškės ieško kelio.
  Ir vėl kaip litaniją: kelią iki bažnyčios, tik jau iš kitos pusės.
  Tik padedu ragelį, ir vėl skambutis:
  - Būkite malonus, pasiimkite pašalpą! Būtinai šiandien, nes paskutinė mėnesio diena, kitu atveju, jums teks vėl važiuoti pas mus, ir po to į banką...
  Teko būti maloniam ir pažadėti, kad būtinai paimsiu, o tai reiškia, jog iš pradžių reikės sutikti delegacijas, o po to lėkti į banką, nes, per savo kvailą galvą, pasirinkau šiai situacijai labai neparankų filialą.
  Kaip pasekmė chaoso mano galvoj, sutikau tik podę ir išmoviau pinigų į banką.
  O ten žmonių kaip eilėje prie duonos, pralaukus pusantros valandos pagaliau pinigai, atsidūrė mano kišenėje.
  - Iki laidotuvių dar dvi valandos, o po valandos reikia dar ir kunigą pasiimti?
  Jei būčiau daręs viską pagal logistikos dėsnius, būčiau palaukęs, bet pasielgiau iracionaliai, nuvažiavau į šarvojimo vietą.
  Jau pakeliui, skambino žmona ir skundėsi:
  - Kur tu? Visa salė pilna  nepažįstamų žmonių, visi reiškia man užuojautą, o aš nieko nepažįstu!
  - Tuoj būsiu! - tik tiek ir tesugebėjau atsakyt.
  Atėjau, su visais pasisveikinau, net keista, miglotai, bet visus pažinau.
  Truputį pabuvau prie karsto ir ėmiau atvykelius vadinti į poilsio kambarį užkąsti po kelionės. O visi tokie kuklūs, tokie sotūs, tokie mandagūs, kad net pyktis ima:
  - Tai kokio bieso, žmona tas dešras pirko, pjaustė, tepė, dėjo? Kad visi pasididžiuotų?
  Matyt, pyktis, atsispindėjo mano veide, o gal alkis kuklumą įveikė, nes po truputį giminės ėmė rinktis prie sumuštinių ir kavos.
  Tik pokalbis įsilingavo, kaip telefone nuskambėjo priminimas, jog laikas jau kunigėliui pas velionę.
  Na, ką ir vėl į kelionę lyg į tolimą svajonę, nors gal teisingiau būtų į praeitį, važiuoju žmogaus, kurio vos nepasmaugiau, nes buvo tiesiog madinga tyčiotis iš jo... Nors kaip nebūtų keista, tiek daug laiko kartu praleista vaikų darželio pavėsinėje, malant visokias vaikėziškas nesąmones suaugusiųjų temomis, kartu lankytą dziudo sekciją, kaip po to nepastebimai mūsų keliai išsiskyrė...
  Na, o dabar ką? Kunigėlis atvažiavo aptriušusiu opeliuku, kaip ir kažkada, tebekvepiantis šiltu obuolių actu, tiesa, laikas kvapų gamą dar papildė tabako smarve... bet gi aš ne švelnus ir jautrus gėjus, kad imčiau nualpčiau, pajutęs man nemalonų kvapą, būna ir baisiau.
  Vis tik malonu, kai kalba savaime ima lietis laisvai apie nieką, apie save ir kitus, net nepastebi kaip ir vėl atsiduri taške A, laidojimo namuose...
  Ir vėl kunigas kaip nuosprendis. Jis įžengė į salę, ir visi suprato, kad viskas... Daugiau niekados... Nebeišvys jos gyvos... Kas mamos, kas tetos, kas šiaip pažįstamos. Daugiau niekados.
  Trumpa kunigo atsisveikinimo malda, palydint ją anapus.
  Po jos prie manęs priėjo Valius, motinos antro vyro sesers vyras... Koks sudėtingas titulas...
  - O jūs rankas ir kojas atrišote? - tyliai paklausė jis.
  - O jos turi būti surištos? - nustebau aš.
  - Taip, patikrink! Visada suriša, o prieš uždarant karstą atriša.
  Tai buvo naujiena, bet nebuvo laiko spėlioti, kodėl taip daroma, nes nuskambėjo  kunigo žodžiai:
  - O dabar prašau gimines ir artimuosius atsisveikinti su velione!
  Kaip artimiausia giminė, aš žengiau pirmas, pasilenkiau ir pabučiavau į ranką, sušnibždėdamas:
  - Sudiev, mamyte, ir atleisk man už viską! - ir atsitraukiau, net nepastebėjęs, kad atsidūriau iš kitos karsto pusės, visiškai pamiršęs, ką sakė Valius.
  Čia priėjo Podė ir paklausė:
  -Rankas ir kojas atrišote?
  - Ne, tuoj atrišime, - ir visi vėl puolėme prie vėlionės rankų.
  Jos kaip ir kojos buvo surištos paprastu juodu špagatu. Mazgelis ant tiek smulkus, kad neatriši, špagatas ant tiek stiprus, neperplėši. Ir kaip čia nesikeiksi?
  - Gal kas turi peilį? - paklausiau.
  Aišku, niekas neturėjo.
  Žmona prisiminė:
  - Poilsio kambaryje yra! Tuojau atnešiu!
  Bet podė buvo greitesnė ir ją sustabdė:
  - Palauk, aš žirklutes turiu!
  Viskas įvyko taip oriai ir iškilmingai: rankos ir kojos pavyzdingai išsiskyrė.
  Priėjau ir dar kartą pabučiavau į kaktą:
  - Sudiev, mamyte!
  Vacys, padedamas administratoriaus, paėmė karsto dangtį ir prieš uždengdamas kūną, paprašė:
  - Perduok linkėjimus Eimučiui!
  Pasirodė  karsto nešikai, o aš jau karštligiškai skirsčiau, kas sės į laisvas vietas automobiliuose, bijodamas, kad nesutalpinsiu visų norinčiųjų, jog reikės kviesti taksi, kad sugriausiu savo chaotiškumu visą laidojimo procedūrą, bet „skūpam“ kvailiukui šį kartą viskas baigėsi laimingai: procesija sėkmingai susiformavo ir pajudėjo iš vietos.
  Na, štai ir viskas, viskas einasi savaime: duobė jau iškasta. Tik privažiavus, gedintieji kaip pupos pabiro iš mašinų ir, nusitvėrę gėlytes, apspito duobę.
  Karstas mikliai prineštas, kad vaizdas neatrodytų robotizuotas, buvo klaidingai apsuktas, bet duobkasių taip pat greitai pataisytas.
  Kunigas šnibždėjo kalbėjo privalomą maldą, tik jo niekas negirdėjo. Palydintįjį žodį tardamas penktą sykį pakartojo, kad „velionę pažinojo seniai“. Po to Podė užpylė ant karsto šviežios importinės žemės nuo tėvo kapo, po to visi įmetė po grumstą ir duobkasiai žaibiškai užkasė duobę.
  O aš tuo metu skaičiavau gedulingųjų pietų dalyvių galvas. Vietoj penkiolikos, net dvidešimt trys susirinko. Planą viršijom.
  Ką galima pasakyti apie patį valgymą? Nieko. Tradiciniai kavinės patiekalai ir tiek. Degtinės butelio neišgėrė, dviejų vyno butelių taip pat...
  O dar blaivininkai rėkia, kad lietuviai prasigėrusi tauta.
  Na, ką gi štai ir baigėsi pirmas etapas gyvenimo be mamos.
  Viskas! Aš jau galutinai suaugau: abu tėvus palydėjau anapus.
  Ir kaip dabar aš gyvensiu? Butą motinos išnuomuosiu, sesę pasiimsiu pas save... Na, štai ir viskas! Turbūt jau pabaiga. 

Anapus

  Fizikams  tam, kad sujungtų savo keturias didžiąsias teorijas į vieną visumą, reikalingi devyni išmatavimai, o akivaizdūs tik keturi: laikas, aukštis, ilgis, plotis, bet visa kas yra,  turi atsispindėti visuose metmenyse.
  Iš pradžių atsiranda akivaizdus kūnas, po to dėl vykstančių elektromagnetinių procesų gausos  ir informacijos kaupimo ir apdorojimo iš kiekybės pereinama į kokybę ir atsiranda projekcija kituose išmatavimuose. Dėl tam tikro vėlavimo atsiranda indukcijos paradoksas, kūno nebėr, o jos atspindys ir būtis kituose išmatavimuose tebėr.

  Ada. Siela valdžiusi kūną, sunaudojo paskutines fizines kūno galias, kad atliktų kaip priklauso jai atliekamą paskutinį patepimą. Labai jau sunkiai sekėsi valdyti rankas, dar kai vargšelė pasąmonė iš savo skrynios ėmė traukti visas senas nuodėmes.
  Bet kunigui jos buvo nesvarbios: iš numirelio paslapčių kaip taisyklė pinigų nepasidarysi.
  Iš tikrųjų tai buvo tiesmukiškas pranešimas, kad šiame kūne gyvenimas baigtas.
  Siela sustingo, kūnas atlikęs savo paskutinę pareigą nurimo, sūnus ją užklojo, pabučiavo ir taręs:
  - Kunigą nuvešiu ir grįšiu! - išėjo.

  - Ir kas toliau? - savaime iškylantis natūralus klausimas, kai šokas ir jausmai tampa tik kūno dalimi.
  Įdomu, kas lieka iš sielos, kai ji palieka kūną? Kaip ji atrodo? Ar mato, jaučia sielos vieną kitą kaip elektromagnetines bangas ar kažką kitą?
  - Mano namai miršta! Esu benamė, einu ieškoti naujų namų! Vargšeliai! - ji jautė greta rymančią kurčią sūnaus sielą. - Pasirodo jis liūdi, o aš galvojau, kad džiūgaus.
  Ji pabandė keliauti sau, bet kol kas ji tebebuvo kūno palydovas.
  - O jeigu kūnas manęs nepaleis ir mane kartu su juo po žeme pakiš? Tai turbūt bus bausmė už mano nuodėmes. Po žeme ir tiesiai į pragarą! Na, ką darysi, teks laukti.
  Pajuto trauką dar kitų  išsigandusių sielų, išvydus mirtį.
  - Nebijokite! Po mirties vis tik kažkas yra! Aišku, būtų gerai, kad dar kas nors paaiškintų, ką gi man po to mirties veikti. Bet vėlgi teks laukti, kol mano kūnas mane paleis, jeigu paleis, - tai buvo monologas, nes gyvieji akivaizdžiai buvo kurti jos mintims.
  Tylus laukimas, stebint naująjį pasaulį, kur gyvieji atrodo kaip spalvotos dėmės, kur tu jų nematai, bet suvoki, nes jie nejučia liečia tave.
  - Jie šviečiančios dėmės, o mes spinduliai! Jie lemputės, o mes šviesa, jie užges ir mūsų nebėra! Na, ką gi tebūnie!
  Taip nepastebimai atėjo laikas, kai mažytė elektrinė ėmė ir sustojo, nes kuras baigėsi, nes pilve įsikūręs parazitas surijo viską.
  Dzinkt! Ir išskriejusi iš kūno prilipo prie blausiai šviečiančios naktinės lemputės, kaip kokia musė. Lemputė akmirkai prigęso ir pradėjo skaisčiau šviesti, maitindama naująją prielipą.
  - Jo! Pomirtinė būtis tiesiog nuostabi!
  Netrukus pasirodė seselės dėmė, kuri prisiartinusi prie gęstančio kūno, apsisuko ir išbėgo. Dar po kažkiek laiko atėjo dvi stambios dėmės, paėmė jos kūną ir išnešė.
  Pirma mintis buvo prilipti prie jų ir sekti iš paskos kūną, bet po to...
  - O ko? Ateis sūnus, per jį ir savo kūną susirasiu! Nors kam jis man dabar? Nebent kas nors per jį ieškotų manęs? Už viena pasižiūrėsim, kas ateis?
  Sūnaus teko ilgokai laukti.
  - Neskuba pas velionę, nors ir liūdėjo, kad išeinu!
  Pagaliau jo dėmė apsireiškė ir ji sukaupusi visą sukauptą energiją, atitrūko nuo lemputės magnetinio lauko ir nuskriejo link kito galingiausio... sūnaus lauko...
  - Toks jausmas kad kažkas prisiurbė vamzdžiu prie pilvo ir pumpuoja energiją iš manęs... - užčiuopė ji sūnaus pojūtį, bet giliau nesiknaisiojo. - Pas kiekvieną savi skeletai!
  Kur kas svarbiau buvo išorėje negu viduje... Tik nešėjui palikus ligoninę, juos apgaubė kažkas panašus į ją, tik daug didesnis, grėsmingesnis ir alkanas...
  Ada tai jautė visa savo esme...
  Jis apuostė sūnų, bet matyt, siela, valdanti kūną buvo sunkiai virškinima.
  Vis tik sūnus sureagavo į uostinėtoją: jo dėmė tapo ryškesnė ir tyrinėtojas išsyk dingo.
  - Gal jis galėjo būti suvalgytas?... Įdomus pasaulėlis manęs laukia! Net negalvojau kad tapsiu tyrinėtoja! Aš išvis kažkaip niekada apie tai negalvojau, tiesiog, tikėjau biblija.
  Trys dienos, prilipus prie sūnaus lyg mažam mažam meškiukui prie motinos, prabėgo nepastebimai.
  Tiek daug žmonių sugužėjo su ja atsisveikinti.
  - Jo! Laidotuvės nusisekė! Aš galvojau, kad bus prasčiau! Ir kūnas jau grabe, leidžiasi į duobę... Tik kas toliau, nejaugi man nieks nepaaiškins, kaip reiks gyventi toliau? Nors, kol gyva buvau, irgi gyvenau tik pagal savo įsivaizdavimą kaip reikia būti ir galimybes tuo būti...
  Kitą rytą ji tiesiog  atkrito kaip erkė, prisisiurbus kraujo, ir suvokė:
  - Atrodo, viskas... paauglystė pomirtinė prasidėjo! Na, ir ką dabar, paliesti vaikus ir vaikaičius paskutinį sykį ir keliauti sau po platųjį pasaulį, pažiūrėti to, ko gyva būdama taip ir nepaliečiau.
  Pojūčiai tapo stipresni, objektų suvokimo atstumas didesnis.
  - O ką aš darysiu, jei mane koks ėdrūnas užpuls? Turbūt stengsiuos pabėgti! Ir daugiau nieko? Gal man geriau niekur neiti, o tiesiog pasilikti šalia sūnaus? Jei dangui, ar pragaruį manęs reikės, tegul patys ateina... O jeigu neateis? Teks įveikti baimę ir eit. Aš gi nenoriu sulaukti sūnaus mirties, ir kartu su juo keliauti kažkur. Galų gale gal ten bus geriau negu čia.
  Kasdienės rytinės šeimos evakuacijos iš namų metu, Ada įsėdo kartu su vaikais į mašiną ir pasiekusi miestą išlipo prie Basanavičiaus gatvės.
  Elektromagnetinis išmatavimas tiesiog knibždėjo daiktų, gyvų padarų dėmėm, bet buvo ir kitokių panašių į ją, tik jie pradėjus jai artintis kažkodėl imdavo tolti.
  Pravoslavų bažnyčia tiesiog spindėjo lyg viduje liepsnotų liepsna, o pro kupolų smaigalius į dangų tiesėsi spinduliai, kuriuos stengėsi praryti sutvėrimai tupintys ant kiekvieno kupolo.
  Ji kuo skubiau praskriejo pro bažnyčią ir Kalinausko gatve nusileido žemyn ir pamažu artėjo Katedros.
  Ji niekuo nesiskyrė nuo pravoslavų bažnyčios tas pats ugninis spindesys, tie patys užsimiršę sutvėrimai, medžiojantys spindulius.
  - Gal jų paklausti, kur man toliau eiti? O jei jie mane suvalgys? Gal aš pradžiai į bažnyčią užeisiu? Gal ten ką nors sužinosiu?...
  Viskas kaip intelektualiame kine: absoliutus būties beprasmiškumas ir veiksmo nebuvimas... O taip norisi priešingybės ir banalaus prasmingo aiškumo, kad kas nors prieitų ir pasakytų:
  - Eik tenai, daryk aną ir vartai tau atsivers.

  Panašus panašų jaučia, ir kartais, jei neapima šleikštulys prieina ir kažko paklausia:
  - Atsiprašau, Jūs irgi ieškote kelio į dangų?
  Jei Ada būtų turėjusi kūną, ji būtų krūptelėjusi iš netikėtumo, o dabar viso labo pajuto.
  - Taip, tik nerandu ir nieko nesuprantu! Viskas ne taip kaip mums sakė...
  - Ir nesakykit! Lygiai taip pat jaučiuosi! - jei nori nuteikti sau palankiai susitapatink su savo pašnekovu.
  Staiga abi išgirdo kvietimą:
  - Visi, išvykstantys Anapus, ateikite čia! Sekantis siuntimas bus tik rytoj!
  Naujosios pažįstamos nuskubėjo link signalo šaltinio, į bažnyčios vidurį priešais altoriaus aikštelę.
  - Ateikite! Ateikite! - skambėjo pakartotinis kvietimas. - Susilieskite! Pagalvokite apie dievą! Visi susirinkote? Atia!
  Šauklys suspindo kaip lemputė, užgoždamas, prarydamas visus...
  Jo šviesos banga jau ritosi link jos, prarydamas jos pašnekovę, bet tą akimirką, peržengė bažnyčios slenkstį nauja grupelė numirusių sielų ir banga, virtusi spindulių pluoštu, apžiojo naujokus, tapdama energijos kamuoliu.
  Tuo metu iš kunigaikščių kapavietės išlindo dar vienas rutuliukas, kuris ėmė ir paskandino savyje sielų ėdiką.
  Ada vėl liko viena.
  -Jo! Ir tokie dalykai bažnyčioje vyksta? Viešpatie, kokie gi mes kurti! Ir kur man dabar eiti, kur ieškoti kelio į dangų-skaistyklą-pragarą? Ar man tiesiog čia ir reikia būti? Kaip kad būvau gyva, tiesiog buvau. Negi visur tas pats? - ir dar truputį parypavusi, išslydo iš bažnyčios.
  Štai taip ir bėgo dienos, laiks nuo laiko prilipdavo prie elektros lemputės ir pasistiprindavo, kartais prie kokio gyvo sutvėrimo ir pasiknaisiodavo po jo skeletų spintą, bet visa tai taip greitai nusibodo, kartais bėgdavo kiek galėdavo, kad ėdikas neprarytų... Aplankė savo senąjį butą, bet ten buvo tuščia ir nyku. Praleido pora naktų ir dienų, drybsodama ant savo sofos kaip ir būdama gyva, bet net ir jai tai nusibodo, ji ėmė klaidžioti, keliauti... Iš pradžių, iš įpročio dar sugrįždama praleisti naktį į namus, o po to nustojo. Net pati nepastebėjo kaip praeitas gyvenimas ėmė trintis lyg grafitas ant popieriaus palikdamas tik nežymias dėmes.
  Vieną pilnos mėnesienos naktį ji atklydo prie prie Vilniaus orouosto. Vieta kažką jai priminė. Tik ką?
  - Čia gi anūkai mano dabar gyvena. Kaip jie? Gaila, kad pabendrauti nepavyks, nes jie man kurti ir akli, - staiga toptelėjo jai. 
  Iš antro ar trečio karto ji pagaliau surado sūnaus namą, nors vos beatpažino ir namą, ir sūnų, tik dvimetis anūkas per miegus suriko:
  - Baba! - ir ištrūko iš miegančio tėvo glėbio, įspirdamas jam su kulnu į šoną. Šis užmetė ranką bandydamas nuraminti, bet mažius vis spyriojosi, kartodamas savo... Tik niekas jo neklausė, juk jis mažas ir dar šnekėti nemoka, ir jo „baba“ gali turėti daugybę reikšmių, o ir šiaip labai miego norisi.
  - Miegok! - suburbėjo tėvas, užsimesdamas vaiką ant pilvo ir pradėdamas jį supti.
  Tiesą sakant, jis irgi pajuto, kad name dar kažkas yra... Tik prasmės reaguoti nėra, jei tai gyvas ir svetimas, tai šuo jau nuo grandinės būtų nutrūkęs, o jei... negyvas, tai vis vien nei išprašysi, nei pamatysi, nei pašnekėsi... Ir tykiai, kartu su vaiku vėl užmigo.
  Ada nusileido į pirmą aukštą, kur miegojo marti ir vyresnioji anūkė. Ši irgi išsyk pradėjo vartytis, spardytis, bet motina, net nepabudusi, ją užklojo ir burbtelėjo
  - Miegok!

  - Sudiev! - atsisveikino Ada. - Jeigu nieks nepasiims, sugrįšiu ir apsigyvensiu kur nors kamputyje.
  Ir išėjo į kiemą. Šuo abejingai iškišo snukį iš būdos:
  - Juk sava!
  Danguje nei vieno debesėlio, tik mėnulio jaunatis ir žvaigždžių begalybė.
  - Tai pasiims kas nors mane, ar ne? - pusiau retoriškai paklausė ji pasaulio...
  Ir pasaulis ėmė tirpti, visas: ir tikrasis, ir jos...  Iš spinduliuojančios dėmės ji virto taškeliu-grūdeliu, vadinančiu save Ada.
  Taškelis lyg dulkelė pamažu krito ant tokių pat grūdelių krūvos, kuri po to ėmė smegti,  o maži vabaliukai - juos rankioti ir rūšiuoti:
  - Utilizacijai, veislei palaikyti ir eksportui!
  Pagal kokius kriterijus jie rinko, vienas dievas žino, bet tai tikrai nebuvo panašu nei į rojų, nei į skaistyklą, labiau panašu į aruodą.
  Atrinktos grūdų krūvelės periodiškai prasmegdavo kaip ir pirmą sykį...
  Ada net nepajuto kaip užsnūdo ir sustingo...
  O po to į lesyklą atskrido sielų grūdais mintantys paukščiai, palesė, pasisotino ir nuskrido, palikdami šią Saulės sistemą... savais vien jiems žinomais keliais...
  O kaip gi karmos dėsnis?  Ar jeigu Jūs jo nežinote, tai jis Jums ir neegzistuoja?
  Kažkur toli paukščiai nutūpė, nusilengvino ir nuskrido toliau. Tai, kas vadinosi Ada, papuolė į nesuvirškintųjų kategoriją ir nuo suvirškintųjų sielų atliekų teikiamo spinduliavimo pabudo, atsigavo, išleido pora ūglių, tik atmintis buvo švarus ir gražus popieriaus lapas, liko tik įgūdžiai, išgyvenimo schemos, kurie, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galės būti traktuojami kaip gabumai...
  O kaip tai pasireiškia materialiame lygmenyje?
  Pasaulis, kuriame ji išdygo, jau turėjo gyvybę... Ir dramblio didumo panašus į driežą gyvūnas, užkasė kiaušinį, kuriame jau buvo visas būtinas gyvybei šiame pasaulyje medžiagų rinkinys, trūko tik sielos, spyruoklės, kuri sudėliotų viską į savas vietas...
  O kaipgi karma? Matyt, ji atsiranda ir pradeda veikti, kai gyvybė pradeda veiklą... Arba mes tiesiog ir vėl viską išsigalvojome, kad pateisintume savo nesėkmes kitų akyse.
Epilogas
Palikimas

  Pasaka apie batuotą katiną prasideda nuo malūniniko mirties, ir kaip tyliai ir greitai broliai tarpusavyje pasidalina turtą, nes notarai, valstybė ir teismai paliks juos be nieko...
  Pasaka buvo rašyta berods XVIII amžiuje, o niekas taip ir nepasikeitė.
  Visa mūsų šeimos gauja atvyko pas notarą sutvarkyti palikimo dokumentų. O notaras pasižiūrėjo ir tarė:
  - Jūsų dokumentai yra niekiniai: teismo nutartis tik popieriukas, nes jis neužregistruotas civilinės metrikacijos biure. Todėl jos vyro vaikai taip turi teisę į ketvirtadalį buto.
  Argumentai, kad butas buvo duotas mano tėvui, kad antrasis vyras tuo metu negyveno, kad jau gal penkerius metus buvo skiriamasi.
  - Bet teismo nutartis yra vėlesnė, tad jis turėjo pilną teisę į ketvirtadalį buto. Maža to jie turi teisę netgi į pusę jos indėlio banke!
  Nuostabus jausmas, kai sužinai, kad tavo turtas tau pilnai nepriklauso: galvoje ima suktis šimtai absurdiškų idėjų, kaip išspręsti iškilusią problemą, gaila tik, kad teisinio tąsymosi išvengti nepavyks. Nors gal galima bandyti susitarti, juk jo duktė Vida šiaip jau nėra blogas žmogus, bet vis viena reik pasiruošti karui:
  1) reikia surinkti duomenis, kad Arvydas neturėjo jokios įtakos buto paskyrimui tarybiniais laikais,
  2) parodyti tikrąjį patėvio moralinį veidą: nuolatinis girtuokliavimas, savo motinos buto pardavimo istorija, jo mirties aplinkybės,
  3) pasiruošti paprašyti apmokėti jų buto dalies administravimo išlaidas, įskaitant infliaciją, palūkanas...
 
  Taip nesinori kelti tą visą seną mėšlą ir be jo gyvenimas visiškas šūdas, bet ką darysi...
  Vis tik tankios to teisingumo džiunglės, akimirksnis ir teisingumas pasisuka prieš tave ir be vedlio šitoje tankynėje niekaip... Nes ne teisininkų kastos atstovas įstatymo traktuočių suvokti praktiškai nebesugeba... Tiesą sakant, kartais susidaro įspūdis, kad tie teisingumą lydintieji asmenys, patys tas džiungles iš kartos į kartą ir sukūrė.  O kadangi Lietuvoje galioja „savų-svetimų“ sistema, tai vedlys privalo būti iš savų, priešingu atveju, nuves bele kur ir abejingai paliks tave dvėsti, pasiėmęs sau priklausantį honorarą... Savas irgi taip gali pasielgti, bet tikimybė mažesnė... Ačiū dievui, žmonos pažįstamų rate, teisininkų yra, netgi vienas bendras pažįstamas, patyręs „civilistas“... Jis ir patyrinėjo mūsų turimus dokumentus, išstudijavo situaciją.
  - Kad nieko aš čia labai rimto nematau! Pagal turimus dokumentus, jie neturi jokių šansų, nes neturi jokių dokumentų, o jų susirinkimas jiems brangiai kainuos plius advokato paslaugos ir neaiški bylos baigtis. Be to aš čia nelabai matau ką dalintis?
  - Matai, aš nežinau kokia jų reakcija bus? Tik žinau kad brolis su seserimi teisėsi dėl poros tūkstančių litų, tad neapsiimu prognozuoti jų elgesio... O kaip nors ant jų  pakabinti galima išlaidas už būstą?
  - Ant jų ne, o ant motinos galima! Aišku, tai nelabai gražiai atrodo, rašyti ant mirusios motinos skolinius įsipareigojimus, bet kaip stabdis bus pakankamai veiksmingas potencialiems paveldėtojams...
  - Na, manau mama mums atleis! Nes ji kape apsivers, jei kas nors iš jų įgis teisę į tą butą. O kokį nors pavyzdį tokio dokumento gauti galima būtų?
  - Galima, parašyk man į emeil'ą ir aš tau atsiųsiu formą, svarbiausia ją pateikti iki paveldėjimo priėmimo dienos, kad notarė ją užvizuoti! Ir dar, kad tau būtų ramiau, aš tiksliai neprisimenu, bet tavo motinos skyrybų byloje, turėjo būti iškeltas, turto padalijimo klausimas, o jei jis nebuvo iškeltas  per trejus metus nuo teismo nutarties, tai jokios pretenzijos į turtą nebėra priimamos, o prabėgo jau daugiau kaip dešimt metų ir net civilinis kodeksas pasikeitė.
  Per savaitę buvo sukurpta kreditinė pretenzija mirusiajai ir net kvitai pridėti. Dar po savaitės pretenzija buvo įteikta notarei ir prijungta prie paveldėjimo bylos.
  Notarė tik antakius kilstelėjo, pabandė kažką aiškinti apie beprasmiškus dokumentus, bet susivokusi, kad išsiduoda, jog jau pamiršo šią kvailą paveldėjimo bylą, apdairiai nutilo...
  O gal suvokė, kad po šito popierėlio šios bylos informacija tapo bevertė ir jos niekas nebepirks...
  Bet tai tik paranojiškas spėjimas, gal ji visai ne tokia, kaip aš ją įsivaizduoju, o iš tiesų tik sultinga patelė, žaidžianti su aplinkiniais „sado“ žaidimus. Tik tai jau nebesvarbu, tegul būna ji, kas tik nori! Dar pora dienų ir iš buto savininkų sąrašo išnyks Ados neteisinga pavardė. Praeis dar porą metų, lietuviška krizė pasibaigs, ją pakeis specifinis lietuviškas augimas. Butai pabrangs ir su visuotiniu vajumi, per kitą notarą parduosiu butą ir atiduosiu bankui kreditą. Taip liks šiame pasaulyje, tik vienas Ados pėdsakas: jos vaikai ir anūkai.